Žurnalistas P.S.Krivickas. Tą karštą 1957-ųjų Kazachstano vasarą

Povilas Sigitas KRIVICKAS, LŽS ir NŽKA narys

Kazachstanas_2_did..jpg

Astanoje prasidėjo pasaulinė paroda “EXPO 2017”. Joje dalyvauja ir Lietuva, rodydama savo pasiekimus,. Apie tai iš Kazachstano rašo, kalba, rodo mūsų šalies žurnalistai. O aš menu, kaip prieš šešetą dešimtmečių ne lėktuvas, o prekinis traukinys nešė į Rytus. Po pirmo kurso, penkiasdešimt septintaisiais, mes, keli kursiokai – trys mergiotės ir keturi bachūrai – savo noru išbildėjome į Kazachstano plėšinius. Apie tai rašiau apysakoje „Antroji ranka“ (S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2012). Į jos herojų sudėjau kai kuriuos savo pergyvenimus, bet pasakojau antruoju asmeniu, kad netapčiau pernelyg artimu prototipu. Daug kas nutiko pasaulyje per tuos šešiasdešimt metų, bet „įsirašę“ jaunon atmintin įspūdžiai nedyla iki šiol. 

Maliarija

Kai įsiropštei į seną prekinį vagoną, visos geresnės vietos pakraščiais jau buvo užimtos. Teko iš bendrabučio pasiskolintą matraciuką pasitiesti virš ašies, kuri, vos pajudėjus traukiniui, imdavo įkyriai klaksėti. Pirmą kelionės naktį visai nesudėjai bluosto, o paskui apsipratai ir kitas šešetą parų knarkei kaip pritrenktas. Kai pasiekėte kelionės tikslą – Simferopolio sovchozą Kokčetavo srityje, ir jus, kelias dešimtis atvykėlių, laikinai apgyvendino kultūros namų salėje, pradžioje negalėjai užmigti, nes niekas po galva neklaksėjo. Porą dienų trynėtės apie kampus, kol paskirstys po brigadas. Neturėdami ką veikti, prasimanėte pramogų, nes susiradote sportinio inventoriaus.

Kazachstanas_1_II.jpgKai nusibosdavo tabaluotis ant kieme riogsojusių lygiagrečių, imdavote fechtuotis aprūdijusiomis rapyromis. Dažniausiai tu pliekdavaisi su savo kursioku, atkakliu žemaičiu nuo Kuršėnų. Jį visi su pasimėgavimu šaukdavote Joneliu, žemaitiškai kirčiuodami pirmąjį vardo skiemenį. Senos rapyros buvo be efesų, tai nuo priešininko parūdijusio ginklo nuolat kliūdavo tavo neapsaugotiems krumpliams, kurie netruko supūliuoti ir paskui palengva gijo trejetą savaičių.

(Nuotraukoje: Taip prekiniais vagonais teko vykti į Kazachstano plėšinius)


Pagaliau jus – devynis berniokus ir dvi mergičkas – nuveža kokius dešimtį kilometrų nuo sovchozo centro prie Bulako aulo. Apgyvendina vagonėlyje su dviaukščiais narais. Į vakarus ir į šiaurę, kiek akys užmato – celina, arba nevisai tiksliai lietuviškai verčiant – plėšiniai. Rytuose pašonėje – Bulako aulas, šiaurėje už keleto kilometrų – didžiulis Žoldybajaus ežeras. Neįprastos platybės, kuriose Chruščiovas su savo politbiuru sumąstė prisėti javų ir gaunamais derliais atsiginti nuo tikros bado šmėklos. Ji tuomet grėsė daugeliui raudonosios imperijos regionų. Jau trečius metus į amžiais nejudintus ir paviršiumi prakedentus dirvonus berti grūdai. 

Pora derlių būta neblogų, bet trečioji vasara pasitaikė pekliškai karšta ir sausa. Žemučiai išdžiūvę stagarėliai liko bemaž bevarpiai, negrįžo nė sėkla. Apytuščiai grendymai. Darbo nėra. Nėra ir ko ėst. Abi būsimos bibliotekininkės, pastatytos virėjomis, ant lauko plytos verda kirmėlėtus makaronus, nuo kurių visi devyni valgytojai sutartinai triedžia, vos spėdami nuo vagonėlio nudumti keliolika metrų. Nėra už ko užsislėpti – aplinkui nei krūmelio, nei medelio. 



Kazachst_3_II.jpgTarp aulo ir jūsų vagonėlio bastosi didelis būrys žąsų, skabančių sausus žolės stagarus ir dar balažin ką. Tamsią nemėnesėtą naktį iš tos girgsinčios govėdos Jonelis nutveria vieną sparnuotį, staigiai nusuka kaklą. Sutūpę nupešate, išsiverdate ir suryjate, o plunksnas ir vidurius atokiau užkasate. Ryte paaiškėja, kad ta žąselė buvusi ne iš valdiško būrio, bet viena iš trijų, priklausiusių pačiam skurdžiausiam kazachui. Tačiau prisipažinti niekaip nebeišeina, nors verk. 

(Nuotraukoje:  Studentiška plėšinių meilė)



Valgio vis trūksta, dirbti nebėra ko, tai jūs keturiese leidžiatės nesunkiai perviliojami ingušų, per karą Stalino įsakymu atitremtų į Kazachstaną iš Kaukazo, ir parsisamdote statyti kiaulidę. Atlygis geras – valgis ir keturiasdešimt senųjų rublių per dieną. Darbas – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Keliatės dar tamsoje ir traukiate apie septynetą kilometrų iki statybvietės, kurią reikia pasiekti su pirmaisiais saulės spinduliais. 




Grįždami jau vėl tamsoje žingsniuojate stepe. Nuo samano plytų ir skiedinio tampymo maudžia visą kūną, nesimezga kalba. Jei kuris tyliai šyptelite, greičiausiai raišąjį meistrą Ibrahimą prisimenate. Pačią pirmąją dieną, nužvelgęs naujuosius darbininkus, Ibrahimas griežtai tarė:

– Sieną iš samano mūrysite.
Samanas – tai saulėje išdžiovintos plytos iš molio ir šiaudų mišinio.
– Kad mes nemokėsime… – nedrąsiai memlenote.
– Nieko! Studentai gi! Visokius statmenis matmenis žinote. Tai – pirmyn!
– Mes tik filologai, istorikai…
– Baigt šnekas!


Kazachstanas_4_II.jpg(Nuotraukoje: Publikacijos autorius (dešinėje) su bendramoksliais ant negausaus grūdų derliaus krūvos)

Taip tapote samano mūrytojais. Kuo toliau, tuo linksmesnis darosi darbas. Tiesiog akyse auga siena, dedama iš lengvų, didelių, akytų plytų. Jei iškyla koks nelygumas, tvoji su medine kuoka arba kirvuku palygini. Kai nusitinkuos, šiltesnio būsto nebus. 

O dabar kėblinate aptemusia stepe į savo vagonėlį, tik virš galvos mirksi ryškios žvaigždės. Kuo pietyn, tuo ryškesnės, kokių dažnai apniukusioje gimtinės padangėje nepamatysi. 


– Žiūrėkite… – šnabžda garbanius antrakursis Povilas, draugų rusiškai Pavka šaukiamas. – Kas ten šiaurėje? Lyg švinta…

– Tau smegeninėj „švinta”, Pavka, – nusišiepia diplomantas Romas. – Ir dar prieš vidurnaktį, ir dar ne rytuose?

Bet juk iš tikrųjų pablyško dangus kitoje šiaurinėje Žoldybajaus ežero pusėje. Pablyškimas pamažu rausvėja. Dar po pusvalandžio dangaus rausvumas ima panėšėti lyg į kokį fantastinį laivą. Jis auga, plečiasi ir pakyla ligi pačių Grįžulo Ratų. Visa šiaurinė padangė užsilieja rausvu purpuru, lyg milžiniška teatro uždanga, kuri banguoja iš rytų į vakarus. Kokią valandą stovite visi lyg pakerėti, o purpurinės bangos liula ir liula. Nusivožę dulkėtas kepures, stovite, kaip stabo ištikti, priešais Motiną Gamtą ir šitos nepaprastos jos dovanos – netikėtos Šiaurės pašvaistės – neužmiršite visą likusį gyvenimą. 

Toji karšta ir sausa penkiasdešimt septintųjų vasara plėšiniuose padovanoja tau dar vieną regėjimą. Po poros savaičių prie kiaulidės statybos, jau saulei krypstant vakarop, pajunti didelį silpnumą ir aštrias smilkiniuose tvinksinčias adatėles. Priguli ant netoliese dryksojusios lentos ir nebegali atsikelti. Jauti, kad draugai ima tave už rankų, už kojų ir deda ant plačios drebančios traktoriaus priekabos. Aptemsta sąmonė. Atsikvošėji kažkokioje priemenėje, po tavim niekas nebedreba, tik jauti kietą suolą ir matai palubėje silpnai spingsinčią lemputę. Po kiek laiko vėl atsijungi ir atsibundi jau švarioje lovoje, kai kambaryje gerai šviesu. Vadinasi, kitos dienos rytą. Įeina dručkė jaunyva moteriškaitė baltu chalatu. Palengva suvoki, jog atsidūrei Simferopolio sovchozo ligoninėje. 

Iš ryto sąmonė blaivi, gauni arbatos su sausainiais ir kruopų košės. Karališki pusryčiai po kirmėlėtų makaronų pliurzės… Už kokios valandos ima kaisti galva, supranti staigiai kylant temperatūrą. Džiūsta burna. Vėl drumsčiasi sąmonė. Baltame lubų kvadrate matai ryškėjant didžiulę tamsiai raudoną neregėto žvėries galvą su žaliomis akimis ir išdriektu ilgu liežuviu. Vaizdinys išblėsta ėmus slūgti termometro stulpeliui, kol pagaliau sustoja ties trisdešimt penkiais laipsniais ar net dar porą dešimtųjų dalelių žemiau. Galvoje blaivu, bet silpna silpna, kad negali pajudinti nei rankų, nei kojų.



Kazachst. 5 II_1.jpg

Paskui per valandą temperatūra vėl pasiekia beveik keturiasdešimt du laipsnius. Kylant, leidžiantis ir vėl kylant, leidžiantis temperatūrai, purto nuolatinis drebulys. Tai ir yra maliarija arba, liaudiškai tariant, drugys. Porą savaičių pasikratęs maliarijos sūpuoklėse, netenki tuzino kilogramų ir nebegali grįžti prie “komunizmo statybos” vietinėms kiaulėms. Tave paima į ūkio raštinę tvarkyti tabelių, gal todėl, kad esi akiniuotas ir atrodai pakankamai raštingas tokiam darbui.


(Nuotraukoje:Tokia buvo Kazachstano stepių „architektūra“)


Po plėšinių netrunka prabėgti dešimt metų, ir buvusioje Vilniaus reformatų bažnyčioje įtaisytame Kronikos kinoteatre pamatai filmą apie Naująją Zelandiją. Jame išvysti kone tokias pat raudonas ilgaliežuves ir žaliaakes baidykles, kokias regėdavai savo maliarinėse vizijose. Dar po dešimtmečio atsiduri toje tolimoje šalyje, jau tikrovėje susitinki su fantasmagorinėmis baidyklėmis ir godžiai fiksuoji skaidrių juostelėse. Jos spokso nuo tvorų, nuo vartų skersinių, net nuo pakraigių. Ir tau topteli, kad, matyt, esama kažkokio bendro pasąmonės mechanizmo, kuriančio keistuosius vaizduotės padarus. Tau jie atsirasdavo pakilus aukštai temperatūrai, o Naujosios Zelandijos maoriai juos išsišaukia stimuliuojančiom žolelėm ar grybais, kaip senovės čiukčiai, ir paskui išdrožia savo buičiai papuošti. 

Su įaudrintos vaizduotės netikėtais padariniais gauni susitikti dar po tuzino metų, kai, įsėdęs į užsakytą lėktuvą Maskvoje, pakeliui į Aliaską su visa delegacija sustojate Magadane. Ten jus, kaip labai garbingus svečius iš šešių užsienio valstybių, nuveža į Šiaurės biologinių problemų institutą. Jo pirmuoju direktoriumi dvidešimtojo amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo lietuvis akademikas Vytautas Kontrimavičius. O dar prieš šimtą metų sibirietiškus Indigirkos, Kolymos baseinus tyrė Vilniaus universitete ėjęs mokslus Jonas Čerskis. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime aštuoniolikmetis bajoras paimamas į rekrūtus ir išsiunčiamas tarnauti į Omską. Politinis kalinys iš Lietuvos tampa vienu žymiausių Sibiro šiaurės tyrinėtojų. Jo portretas šiandien kabo garbingiausioje vietoje instituto muziejuje. Ten surinkti eksponatai iš milžiniškos kelių milijonų kvadratinių kilometrų teritorijos. 




Kazachst._8_II.jpg
(Nuotraukoje: Beveik po 30 metų  Kazchstane P.S.Krivickas kartu su traktorininku Kazesu)

Prie Rusijos Tolimųjų rytų žemėlapio prieina neaukštas pagyvenęs žmogus su balta smaila akademiška barzdele ir su tamsiomis geromis akimis už storų akinių stiklų. Mokslininkas svečiams pasakoja, kad Tektimėjaus olose Čukčijoje archeologai aptiko piešinius iš Paleolito laikų. Tokių daugiau pasaulyje nerasta.

– Žiūrėkite, – atkreipia svečių dėmesį akademikas į ekraną, – čia pavaizduoti šokantys žmonės-musmirės. Šiaurės tautose gyvavo pomėgis kramtyti musmirę ir taip susikelti haliucinacinę būseną. Todėl tenykštės musmirės buvo labai vertinamos, joms olų dailininkai net suteikdavo žmogaus bruožus. Tikėta, kad, pakramčius musmirę, pasirodo viršutinis žmogus, paima už rankos ir vedasi į aukštybių pasaulį, kur vyksta linksmybės ir malonūs stebuklai, o paskui grąžina į žemę. Dar galima sugrįžti ir sučiaumojus dvi musmires. Bet tas, kuris sukremta tris tokius grybus, pas viršutinius žmones pasilieka amžinai. 



Kazachst._6_II.jpgGal kažką panašaus vartojo ir mūsų proprotėviai Lietuvoje, nes dar iki šiol keistokai besielgiančiam sakoma: atrodai, lyg drignių apsirijęs. Matyt, apsieita drignėmis todėl, kad mūsų musmirės nuodingesnės už šiaurietiškąsias. Ak, ta neapsakoma visų laikų vaizduotės žaismė, kai norėta atitrūkti nuo kasdienybės. Musmirės, aguonos, kanapės… Tabakas, vynas, meilė…

(Nuotraukoje: Publikacijos autorius su bendrakursiu Leonidu Lunskiu prie vagonėlio, kuriame gyveno stepės pakrašty prieš 60 metų)

* * *
Į buvusių plėšinių kraštus vėl teko nuvykti beveik po trisdešimties metų – 1986-aisiais. Tenykščiai žmonės sutiko lyg ateivį iš kitos planetos. Jiems ir jau suaugusiems jų vaikams rodžiau anuomet studento darytas nuotraukas. Vedžiojo iš trobos į trobą, kurių 1957-aisiais plynoje stepėje dar nebuvo. Vos peržengus slenkstį, tekdavo iki dugno išgurkšnoti pijalą (didelį puodelį be ąselių) kumyso (rauginto kumelių pieno iki 14 laipsnių stiprumo). Dar prisieidavo suvalgyti avino akį – didžiausio palankumo ženklą. Šiandien Kazachstanas vėl grįžta atmintin, nes jo sostinėje Astanoje vyksta pasaulinė paroda “EXPO 2017”. Joje dalyvauja ir Lietuva, rodydama moderniausias lazerių technologijas. 
Povilo Sigito Krivicko nuotraukos:

(viršutinėje) Studentų brigada su traktorininku Kazesu 

(apatinėje) Beveik po 30 metų Kazachstane P.S.Krivickui (jis kairėje)  reikia suvalgyti avino akį

Kazachstan._7_didele.jpg

Panašūs straipsniai