Seniai,1997-ųjų vasarą Lietuvos žiniasklaida spausdino mano įspūdžius, pavadintus ,,Ukraina – kryžkelėje tarp rytų ir vakarų”. Taip pat galiu įvardinti ir šiandien, žinant dabartinę Ukrainos situaciją ir pokyčius, kurie yra po dvidešimties metų. Noriu tik pateikti žiupsnelį akcentų, kurie buvo lygiai prieš 20 metų (1997 05 16-19). Jie susieti su olimpiniu judėjimu,krepšiniu, apskritai, sporto istorija, ilgamete tautų ir valstybių istorija, asmenybėmis, žinoma, ir politika.
Daugelis Lietuvos žmonių žino, kad Lietuva pirmuosius olimpinius, tarp jų ir krepšininkų iškovotus bronzos medalius, kaip nepriklausoma valstybė parsivežė 1992 m. iš Barselonos olimpiados. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, buvusių sąjunginių respublikų (išskyrus Baltijos valstybes) atletams buvo leista dalyvauti Jungtine komanda. Ukraina su savo valstybine vėliava atskira komanda pirmą kartą į olimpinį stadioną įžengė tik 1996 m. Ir gana sėkmingai – laimėjo net 23 medalius ir su tokiu kraičiu bendroje lentelėje užėmė aukštą devintą vietą.
Pasikeitus geopolitinei situacijai, reikėjo susirinkti pasaulio valstybių sporto atsakingiems atstovams į vieną vietą ir aptarti tolesnio bendravimo per sportą perspektyvas ir gaires. Taip, 1997 m. Kijeve buvo sušauktas tarptautinis kongresas “Modernus olimpinis sportas”.
Kongreso vieta ir iniciatyva priklauso Tarptautinio Olimpinio komitetui (TOK), ypač dideliu asmeniniu ilgamečio prezidento Chuano Antonio Samarančos palaikymu.Tačiau kongreso organizavimą materialiai ir moraliai rėmė kitos tarptautinės kultūros ir sporto organizacijos –JUNESKO,Tarptautinė sporto mokslo ir kūno kultūros taryba(ICSSPE),Ukrainos prezidentas ir vyriausybė. Kongreso renginiai vyko Ukrainos kūno kultūros ir sporto universitete ir jo infrastruktūrai priklausančiuose objektuose.
1997 metais be Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo pareigų, kuravau ir besikuriantį sporto muziejų, dėsčiau LKKA(dabar LSU), buvau Lietuvos olimpinės akademijos tarybos narys ir į kongresą kvietimą gavau pasirašytą Ukrainos olimpinės akademijos prezidento prof. Aleksandro Jefimovo.
Su Ukrainos valstybe jau buvo užmegzti normalūs diplomatiniai ryšiai, todėl su vizų gavimas neužtruko,tačiau Ukrainos ambasada tuomet buvo ne centre o pačiame Kalvarijų gatvės gale pakeliui į Santariškes. Be manęs, delegacijoje iš Lietuvos buvo LSU prof.Stanislovas Stonkus, LEU prof. Povilas Karoblis, irkluotojas, Miuncheno olimpinių žaidynių bronzos medalininkas, pasaulio vicečempionas, daugkartinis SSRS ir Lietuvos čempionas Vytautas Briedis.
Kongrese dalyvavo apie 300 delegatų, atstovavusių beveik 70 Europos, Azijos, Afrikos šalių. Lietuviams, mano nuomone, buvo skirtas ypatingas dėmėsys. Jau iš aerouostopa parvežti į miestą atvyko tranportas, visi buvom apgyvendinti Kreščiatiko gatvės pabaigoje esančiame „Moskovskij“ viešbutyje, greta esančios Maidano(ukr.Maidan Nezaležnosti) aikštės, kur po septynerių metų (2004 m.) prasidėjo Ukrainos ,,Oranžinė revoliucija” ir aikštės sinoniminis pavadinimas dabar žinomas kaip Europos Maidanas.
Į Kongreso Garbės prezidiumą išrinktas mūsų krepšininkas olimpinis vicečempionas Stanislovas Stonkus, dalyvius pasveikino valstybės vadovai, tuometinis Ukrainos sporto ministras garsus lengvaatletis (bėgikas) Valerijus Borzovas. Nuo Lietuvos pranešimą skaitė S. Stonkus. Oficialios kalbos buvo anglų ir rusų. Teko sutikti nemažai delegatų (sportininkų ir mokslininkų), iš Libijos, Vietnamo ir kitų Azijos bei Afrikos šalių atstovų, kurie neblogai bendravo rusiškai, nes buvo įgiję aukštąjį mokslą arba sporto meistriškumo siekę buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Daugiausia teko dirbti ir diskutuoti su prof. S. Stonkumi labai didelėje krepšinio sekcijoje. Kartą, jau įpusėjus kongreso savaitei, su profesoriumi išėję iš viešbučio, pakeliui į Sporto ir kūno kultūros universitetą, prisėdome netoli ,,Dinamo” stadiono. Gėrėjomės nuostabiu Kijevo kaštonų žydėjimu, kalbėjomės apie pasaulio tautų įvairovę, Žemaitiją (abu žemaičiai), pasaulio įvairovę, tautų panašumus ir skirtumus.
Netikėtai iš S.Stonkaus lūpų išgirdau žodžius, kurie iki šiol tebeskamba mano ausyse: ,,Niekas taip žmogaus neauklėja kaip savo krašto, savo tautos tradicijos“. Grįžę namo, netrukus abu pasinėrėme į konferencijos apie patriotizmą ir tautinį identitetą organizavimui. Kaip paprastai būna, įdomiausi ir svarbiausi klausimai atviriau būna aptariami bendraujant neoficialioje aplinkoje, kur atviriau galima keistis nuomonėmis. Taip buvo ir šįkart. Be kongreso programos, ukrainiečiai organizavo įspūdingą pakeliavimą laivu po Dnieprą. Ukrainos tautinio olimpinio komiteto vicepirmininkas, Kijevo Kūno kultūros ir sporto universiteto rektorius V. Platonovas (vėliau ne kartą dalyvavęs Baltijos šalių sporto renginiuose) artimiausiems kaimynams baltarusiams ir lietuviams surengė vakaronę Sergijaus Bubko užmiesčio viloje.
S. Bubko ne šiaip Ukrainos ir pasaulio įžymybė. Jis per savo sportinę karjerą šuolyje į aukštį su kartimi pasiekė 35 pasaulio rekordus (paskutinis 6,15m). Legendinis šuolininkas rengėsi rugpjūtį Atėnuose vyksiančiame Pasaulio lengvosios atletikos čempionatui, todėl visiems paspaudęs rankas, palinkėjo gero bendravimo.
Pradžioje buvo keista, kad pakvietė tik lietuvius ir baltarusius.Vėliau tik paaiškėjo: pakvietė buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atstovus. Lietuvos krepšinio rinktinė, kaip žinia, buvo jau buvo iškovojusi bronzos medalius Barselonoje (1992) ir Atlantoje (1996). Todėl vakaronėje man buvo proga priminti Baltarusijos atstovui Jurkievičiui kažkada Vilniaus susitikime Vilniuje kalbėjusį, kad Lietuvos krepšinio lygis Nepriklausomoje Lietuvoje gali smukti. Jis, kaip ir kiti, tada abejojo Baltarusijos tautinio olimpinio komiteto prezidentu tapusio A. Lukašenkos gebėjimu vadovauti ir valstybei, ir olimpiniam judėjimui.
Įdomi buvo ir kita V. Platonovo mintis, kad Lietuva turi šimtametes valstybingumo tradicijas, o Ukrainoje viskas kuriama iš naujo, ji tautiškai suskaldyta. Taip buvo ir taip yra?
Nuotraukose:
(viršuje) Stanislovas Stonkus (kairėje) ir publikacijos autorius Steponas Gečas
(viduryje) Olimpinio kongreso sertifikatas, išduotas S.Gečui
(apačioje) Kijevas 1997-ųjų vasarą
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
