Žurnalistų dovana miesto dienraščio skaitytojams – ,,Kauno veidai"


Kauno_veidai_2_didele.jpg


Dienraščio ,,Kauno diena“ redakcija kasmet, kai vyksta tradicinė prenumerata ateinantiems metams, nudžiugina savo skaitytojus puikiomis dovanomis. Tie, kurie užsiprenumeravo (arba tai dar padarys iki liepos 1 dienos) laikraštį 2018 metams, nemokamai gauna albumą ,,Kauno veidai“. 




Kauno_bveidai_Fotograf__II.jpgSkoningai išleistame albume – ne tik devyniasdešimt žinomo fotografo Artūro Morozovo nuotraukų, bet ir žurnalistės, LŽS narės Šarūnės Kutinskaitės – Būdavienės taiklūs tekstai: Laisvės Alėjos sargas – G.Patackas, Vilniaus gatvėje – kaip savo virtuvėje,Žaliakalnio katinas, Senosiose Šančių kareivinėse – oforto fėja, Makabriški ritualai Petrašiūnų kapinėse, Aleksotas – tari europinis tango, Sutartis su Vilijampolės dvasiomis ir kiti.

 Savo mintimis su skaitytojai pasidalijo ir fotografijų autorius.















Artūras Morozovas. Fotografo žodisKauno_veidai_1_II.jpg

Fotografija yra labai tinkamas būdas tirti žmogų. Ji, visų pirma, yra bendravimas: fotoaparato mygtuko nuspaudimą supa fotografo ir objekto pokalbis. Taip, kartais bresoniškas bendravimas vyksta tiesiogiai su aplinka, stebint praeivių, gatvės ir šviesos santykius.

Dešimtys fotojuostelių ir ne viena savaitė vaikščiojimo norint pažinti, atrodo, jau pažįstamą ir nujaučiamą Kauną. Keliauti pradėjau nuo ant kalvos esančio Aleksoto. Jo epicentre, žinoma, yra senoji turgavietė ir vienas seniausių Europoje oro uostų.

 Tačiau labai nustebau Aleksote aptikęs tiek daug nedidelių gatvelių, vedančių link šlaitų, kur atsiveria netikėtos Senamiesčio perspektyvos. 



Aleksoto prabanga – erdvė. Platūs kiemai, vienas nuo kito oriai atskirti namai. Tačiau didžiausias atradimas man buvo nedidelė medinė jau ne veikianti tarpukariu perstatyta Šv.Kazimiero bažnytėlė ir jautrus vietinių rūpinimasis jos likimu.


Petrašiūnų ir Šančių nuotaiką, be abejo, diktuoja Nemunas. Visi ten kalbinti žmonės pabrėžia ramią mūsų upių tėvo kaimynystę. Šančiai ir Vilijampolė yra nepaprastai teatrališki rajonai, kurie galėtų tapti įkvėpimu menininkams. Vaikštinėjant šių rajonų tankiu gatvelių tinklu tarp daugybės medinukų jautiesi tarsi profesionalios scenografijos dalimi.


Radus fotogenišką gatvės perspektyvą Žaliakalnyje, kartais tekdavo stoviniuoti ir pusvalandį norint sulaukti bent vieno praeivio. Kalbinti žaliakalniečiai išsiskiria stotu ir kaunietišku rafinuotumu.

Miegamieji rajonai – daugelio kauniečių namai. Įdomu stebėti, kaip gyventojai prisijaukino daugiabučių kvartalus. Nepaisant asfaltuotų šaligatvių, jie sukūrė savo pramintų gatvelių tinklą.


Miestas visų pirma susideda iš žmonių, jų sąmonės ir bendravimo. Fotografuodamas „Aštuonis Kauno veidus“ jutau nepaprastą kauniečių pagarbą „Kauno dienai“ ir svetingumą. Pastebėjau, kaip žmonės išsiilgę bendravimo. Kartais užkalbinęs praeivį ar savo kieme besidarbuojantį žmogų sulaukdavau ilgo pasakojimo. Ir tik po dešimties minučių įdomaus monologo jis paklausdavo, ką aš čia darau.


 Ne mažiau džiaugsmo teikdavo ir tie visur sutinkami kaimynų stalai kiemuose, prie kurių susėdę šnekučiuojasi vietos žmonės. Ne veltui viršelyje matote Kiemo galeriją – geriausią bendruomenės pavyzdį.

Šis žurnalas – „Kauno dienos“ dovana jums. Viliuosi, kad sekdami per puslapius besidriekiančiu maršrutu atrasite kažką naujo ir išdrįsite dar kartą susipažinti su galbūt mažiau pažįstamais mūsų miesto veidais.



Kauno_veidai_1_didele.jpg

Panašūs straipsniai