2017-ųjų birželio 13-ąją, antradienį, 18 val. Kauno menininkų namai kviečia į praktines rašymo dirbtuves „Proveržis“ su Sandra Bernotaite.
Kaip pradėti rašyti, jei nėra įkvėpimo? Amato žinios ir keletas įrankių gali užkurti idėjų variklį arba ištraukti iš nerašymo duobės. (Praktinių rašymo dirbtuvių kaina 10 eurų)
Sandra Bernotaitė dešimt metų rašo tinklaraštį www.grafomanija.com, išleido keturias knygas: novelių rinkinį, du romanus ir studiją „Laisvojo rašymo elementai“.
Praktinių rašymo dirbtuvių vietų kiekis ribotas, todėl registruokis: sandrabern@yahoo.com
Trumpai prisistatyk, papasakok apie save ir apie rašymą.
***
Sandros Bernotaitės mintys apie rašymą
Kultūros, meno ir konkrečiai literatūros vaidmuo mūsų gyvenime yra neabejotinai svarbus, tačiau kartais pritrūkstame vertinimo ir argumentų, kai norime įrodyti kam nors, pavyzdžiui, politikams, jog tai yra tiesa. Šiandien literatūra reikalinga, kaip niekad. Šiandien kviečiu rašyti daugiau, negu bet kada, ir kviečiu rašyti visus.
Kodėl gydantis rašymas?Retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų: apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk mes, menininkai, rašome visų pirma sau, rašome, nes mums patiems tos saviraiškos reikia. Saviraiškos ir įvertinimo, ir šlovės, ir autoriteto. Mes tokie pat egoistai, kaip ir visi kiti, kaip ir mūsų skaitytojai. Antraip nesuprastume vieni kitų. Bet ar tik dėl to rašome, kad patiktume?
Kai apie savo paskaitos temą papasakojau vienai poetei, ji gūžtelėjo pečiais: „Žinoma, kad rašymas gydo. Argi ne dėl to ir rašome?“ Ji jau brandaus amžiaus poetė. O štai jaunai literatei pasakiau tą patį, ir jos veidas liko be emocijų: „Rašymas gydo? Čia kaip terapija?“ — Ne, ne terapija, šiaip, bet kuris rašymas gydo. Mačiau, kad jos tokia literatūros paskirtis neįtikino.
Rašydama gydau save
Žinau, kad mane rašymas gydo. Pradžioje to nežinojau, tik mėgavausi procesu, stengiausi išgauti kuo geresnį rezultatą. Tik pirmasis romanas, kurį publikavau, nustebino tuo, kad jame susidėliojo labai daug dalykų, kurie mane ir slėgė, ir neramino: santykiai su motina, smurtas artimiausioje šeimos aplinkoje, mazochistinis santykis su vyrais, savo prigimties neigimas ir baimė. Baimė galvoti, veikti, kalbėti.
Mano romano „Katė, kurios reikėjo“ pagrindinė veikėja beveik nekalba, nors visas kūrinys parašytas iš jos perspektyvos, jos pasakojamuoju balsu, jos esamajame laike. Virgos Miškinytės tiesioginės kalbos nutariau (kliaudamasi intuicija) net neišskirti brūkšniais: skaitytojas turi atspėti arba nujausti, ar buvo tai ištarta garsiai, ar tik pagalvota.
Simboliškai — gal pernelyg akivaizdžiai — romano finale paaiškėja, kad Virgos, šiaip nelabai išvaizdžios moters, balsas labai gražus, žemas, sodrus, ir ji įsidarbina radijuje. Man reikėjo tokio veikėjos vidinio virsmo, nes man pačiai reikėjo paskatinimo ir kad rašyčiau, ir kad garsiai prabilčiau apie tai, ką išties jaučiu. Dabar galiu pasakyti garsiai: aš esu labai traumuota, bet tai man netrukdo gyventi. Save mylėti vis dar sunku, bet aš stengiuosi.
Kiekvienas mano kūrinys man vienaip ar kitaip padėjo. Per visą tą laiką nesikreipiau pas psichologus, bet išgyvenau savo praeitį per tekstus. Mano antrasis romanas „Dioniso barzda“ — apie jaunystės laikotarpį, tai daug autobiografinių detalių turintis kūrinys, bet įvykiai ir aplinkybės, ir daug detalių jame yra permainyta, išgalvota, perstatyta kitokia tvarka.
Rašymas apie praeitį ir nesėkmesRašyti apie praeitį gali tik atsitraukęs, jau apmąstęs ir apibendrinęs dalykus. Mūsų atmintis padaro didžiąją dalį darbo: ji ne viską atrenka kaip vertą išlaikyti. Kai ką atmintis paleidžia, pamirštame. Kai atmintis kai kurias išlikusias detales sujungia: gauname keistas interpretacijas. Sakoma, praeitis yra kaip svetima šalis. O atmintis tuomet — melagis gidas, reikalaujantis juo besąlygiškai pasitikėti.
Rašydami vaikštome po tą svetimą šalį ir ieškome saugaus išėjimo iš jos. Jei pasiseka — grįžtame iš ten ir tada į čia ir dabar — išgyvenę ir tapę stipresni.
Rašyti pradedame ne nuo sėkmės, o nuo bėdos. Personažai dažniausiai ne didvyriai, o žmonės, kuriems nepasisekė, kurie pralaimėjo, kurie palūžo. Rašome tam, kad rastume būdą, kaip jiems atsitiesti.
www.grafomanija.com
