2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Paulius SENDRAUSKAS. Kodėl aš nusikaltėlis, vagis ir reketuotojas? (tęsinys)

Paulius SENDRAUSKAS, savaitraštis ,,Alio, Raseiniai"


Sendrauskas II_1.jpg(Publikacijos pradžia mūsų svetainės ,,Aktualijose")

Kodėl, V.Jaciko teigimu, aš vagis?

Kad būtų atsakyta į šį klausimą, reikia suprasti dabartinę Raseinių rajono valdymo sistemą ir kas ją vykdo. Taigi 2016 m. gruodį aukščiausia rajono valdžia susilipdė iš asmenų, mano įsitikinimu, turinčių vieną tikslą – užsidirbti iš į rajoną atplauksiančių 20 mln. eurų. Iš jų 3 mln. eurų žadama investuoti į Raseinių rajono kultūros centrą, 4,9 mln. – į Vilniaus gatvės ir keleto miesto viešųjų erdvių remontą bei tvarkymą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Raseiniai tuoj tuoj sužibės – rengiami projektai, jie nušviečiami vietinėje spaudoje ir apie tai plačiai kalbama. Tačiau viena dalis, lemianti projektų įgyvendinimą ir labiausiai dominanti „Alio Raseinius“, laikoma paslaptyje. Apie tai viešai nediskutuojama. Tai – darbų ir paslaugų pirkimai bei jų vykdymas. 

Laikraščiui sistemingai pradėjus domėtis šia sritimi, pajutome dar nuožmesnį valdžios bandymą trukdyti spaudos darbą. Nauja valdžios strategija – viešai šmeižti mane, siekiant visuomenės akyse paversti nusikaltėliu, reketininku ir vagimi. Šie gana neįprasti rajono padangei veiksmai tik parodo, kad mūsų laikraščio darbas vyksta teisinga linkme. 

Mums pavyko nustatyti, kokiomis schemomis naudojasi R.Ačo valdoma Savivaldybės administracija. Pirkimuose sistemingai taikomas vadinamasis mažos vertės pirkimo būdas. „Mažos vertės pirkimas“ – tai tik pavadinimas, jis neturi nieko bendro su maža (pinigine išraiška) verte. Šio pirkimo esmė – įstatymų palikta teisė (ar landa) pašalinti iš pirkimo konkurso bet kokią konkurenciją ir laimėtoju paskirti pirkėjo norimą įmonę darbams ar paslaugoms atlikti už bet kokią kainą. Kaip tai vyksta? Štai atsakymai: 

1. Pirkimai vyksta pagal administracijos parengtą numatytą planą. Didžiąją dalį pirkimų numatyta atlikti pasirenkant mažos vertės pirkimo būdą.

2. Planuojami pirkimai pasidalijami tarp rajoną valdančių veikėjų (Raseinių valdžios piramidės atstovai įvardyti 2017 m. balandžio 27 d. „Alio Raseinių“ publikacijoje „Brangių pirkinių sąrašo ypatumai“). Šie veikėjai per patikimus asmenis valdo statybų įmones. Pirmenybę dalybose turi darbiečiai ir RASAI. Pirmumas teikiamas darbams ar paslaugoms, kurie numatyti kaip mažos vertės. Antras kriterijus – tai patogumas darbiečių ir RASAI kontroliuojamoms statybinėms organizacijoms atlikti darbus. Pvz., vieni pasirenka kelių remontą, nes gauna naudos per Kėdainių įmonę, tiesiančią kelius ir turinčią reikamą įrangą; kiti turi traktorių ir technikos melioracijos darbams, todėl rajone reikia ar nereikia yra atliekami griovių melioravimo darbai. Tretiems patogiau ardyti namus. Liberalams ir tvarkiečiams atitenka likučiai, dėl to kartais tarp minėtų grupių ir turinčių pirmumą kyla nesutarimų, kurie gana greitai užglaistomi prie dalybų stalo.

3. Išsidalijus pirkimus nurodoma administracijai rengti pirkimų dokumentus, juos rengiant pasakoma, kurias tris įmones kviesti dalyvauti konkurse. 

4. Administracija išsiunčia kvietimus iš anksto susitarusioms įmonėms, kuri iš jų ir už kiek turi laimėti, likusios dvi pasiūlo didesnę kainą arba, kad sudarytų skaidrumo įspūdį, kartais viena įmonė pašalinama iš konkurso, tačiau tai esmės nekeičia.

Pasak politikų, šis pirkimo būdas naudojamas dėl to, kad būtų pašalinta konkurencija, neva tada šitaip laimi Raseinių rajone veikiančios statybų bendrovės, kurios suteikia darbo vietų gyventojams. Mano nuomone, šis traktavimas turi pagrindo. „Alio, Raseiniai“ tikrai už tai, kad rajone būtų stiprus statybų vystymo sektorius, suteikiantis darbo raseiniškiams, idealiu atveju – sustiprėjęs atliktų darbus kituose rajonuose visoje Lietuvoje ir gal net pretenduotų į tarptautinius projektus. Tačiau iki šiol toliau nuo biudžeto pinigų nė vienas dabartinis skirstytojas-įsisavintojas nepasistūmėjo. Pvz., rajone išgarsėjusi bendrovė „Statybų aruodas“ veikė tik iki kol gavo užsakymų iš „Raseinių vandenų“. 

Tad jeigu iš šio pirkimo būdo taikymo naudos nėra, tai žala akivaizdi. Taikant šį pirkimo būdą pašalinama bet kokia konkurencija, kainą nustato patys valdantieji ir ji tikrai yra aukštesnė nei rinkos kaina. Ir vėl toli ieškoti nereikia – seno pastato Raseiniuose nugriovimas kainavo 48 tūkst. eurų. Mano turimais duomenimis, kita įmonė šį darbą būtų atlikusi už 20 tūkst. eurų, tačiau jai nepavyko patekti tarp tų trijų laimingųjų, kuriuos konkurse dalyvauti pakvietė R.Ačo vadovaujama administracija. Bet vis dėlto geriausia būtų buvę, jei šį darbą be konkurso būtų atlikę komunalininkai. Šioje įmonėje yra visa tokiam darbui reikalinga technika, būtų pakakę tik kuro ir kelių vyrų porai savaičių.

 Administracijos paklausus, kodėl konkurse nedalyvavo komunalininkai, gautas atsakymas, kad pasikeitus įstatymams Savivaldybė vidaus sandorio tvarka negali skirti bendrovei „Komunalinės paslaugos“ šio pirkimo. Atsakymas logiškas, tik klausiama buvo ne apie vidaus sandorį, o kodėl komunalininkai nebuvo kviesti dalyvauti mažos vertės pirkimo konkurse. Naujasis UAB „Komunalinės paslaugos“ direktorius yra kontroliuojamas dabartinės valdžios, jis negali savarankiškai priimti sprendimų, todėl geriausiu atveju būtų pasiūlęs savikainą, padaugintą iš 10. 

Pastarųjų dienų valstiečių ir Prezidentės kovoje su korupcija bei įstatymų keitimo sumaištyje R.Ačas su V.Jaciku, mano manymu, randa spragų ir jomis naudojasi. Labiausiai liūdina tai, kad politika rajone virto parodija, nes šiuo metu ją kuriantys veikėjai nėra nei ypatingi inteligentai, nei ypatingai aukštos moralės, nei turintys aukštų idealų. Prisistato esantys Raseinių krašto patriotai, tačiau realybė kita, jų asmeniniai verslai greičiausiai beveik šimtu procentų priklauso nuo to, kiek užsakymų gauna iš Savivaldybės kontroliuojamų įmonių. 

Tačiau tai dar nebūtų blogiausia, blogiausia, kad jų apetitui nėra kontrolės. Jie siekia maksimalaus pelno, o rajonui naudingiausia būtų – maksimaliai efektyviai panaudoti pinigai: daugiau atliktų darbų, geresnė jų kokybė ar, sumažinus darbų kainą, atlikta daugiau pirkimų. Dabar yra taip, kad verslininkų-politikų uždarbis yra proporcingas rajonui daromai žalai. Kitaip sakant, verslininkas-politikas uždirba daugiau, rajonui ir jo žmonėms padarydamas mažiau. Už šiuos veiksmus gyventojams „kompensuojama“ skiriamu asmeniniu dėmesiu, nepamirštama dažniau sveikinti įvairiomis progomis, įteikiama gėlyčių, net per Tarybos posėdžius sudaromas rimtas politinio proceso įvaizdis. Tačiau gal jau atėjo laikas per Tarybos posėdžius svarstyti, kurį pirkimo būdą pasirinkti ar kuriuos tris rangovus pakviesti į mažos vertės pirkimo konkursą? Tuomet pamatytume, kaip viešųjų pirkimų „šešėlyje“ esantys Tarybos nariai naudojasi visomis savo politinėmis įtakomis, kad administracija pagal jų schemas padėtų įsisavinti biudžeto pinigus.

R.Ačo valdomos administracijos manevrai stebina įžūlumu. Dar socialdemokratams būnant valdžioje per CVP IS (Centrinė viešųjų pirkimų informacinė sistema) paskelbtas skaidrus kiemų tvarkymo pirkimo konkursas. Tai reiškia, kad visos Lietuvos statybų bendrovės jame galėjo dalyvauti, tarp dalyvaujančių buvo ir raseiniškių. Tačiau pašalinus iš valdančiųjų gretų socialdemokratus ir RASAI susijungus su V.Jaciko vadovaujamais darbiečiais, šis konkursas buvo nutrauktas ir vietoje vieno paskelbti penki mažos vertės pirkimų konkursai. Greičiausiai, su iš anksto numatytais laimėtojais ir kaina. Visiškai apribojus konkurenciją, kaina bus nustatoma „laužta iš piršto“. Vykdant pirkimą per CVP IS pirkimo kaina, manytina, būtų mažesnė, galbūt liktų pinigų dar keletui kiemų sutvarkyti. Šis pavyzdys rodo, ką reiškia darbiečių ir RASAI postringavimai apie chaosą ir „darbo nevykimą“ prie socialdemokratų.

Prie valdžios vairo sėdintiems verslininkams sudėtinga atsakyti į klausimą, kiek darbų ir kaip kokybiškai juos atlikti, o kiek uždarbio pasilikti sau. Apetitui ribų nėra. Tačiau priešinga barikadų pusė, tie likusieji, vaikštantys netvarkytais kiemais, neapšviestomis gatvėmis, važinėjantys duobėtais keliais, turi etaloninį pavyzdį, kas turėtų būti nupirkta, padaryta ir už kokią kainą. Tas etalonas stovi visiškai arti – R.Ačo „kaimo turizmas“ prie Nemakščių. Tai iš Europos Sąjungos lėšų iš dalies finansuojamas kaimo turizmo projektas. Vieniems kelia šypseną žodis „kaimo“ prie tokio pastato, kitiems – „turizmas“, nes vienintelis turistas ten yra R.Ačas. Taigi šnekama, kad čia joks ne „turizmas“, o tiesiog europinė parama, paversta turtu. Yra dalis ir tokių, kuriuos juokina tai, kad Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA), skiriant paramą šiam projektui, vadovaujamas pareigas užėmė Vida Ačienė, beje, deklaravusi, kad yra suinteresuotas asmuo. 

Įsivaizduokite: išeina V.Ačienė iš kabineto, kuriame sėdi viena, nueina iki kabineto, kuriame sėdi daugiau NMA darbuotojų, ir sako: „Niu niu niu, dabar klausot – aš deklaruoju, kad šitame projekte turiu interesų, todėl šį projektą jūs turite vertinti kaip ir kitus, tai yra, tarsi jį būtų pateikęs Kazys iš Kelmės, o ne mano Remyga. Jei galvojate, kad čia ne kaimo turizmas, o devynių miegamųjų gyvenamasis namas, taip ir vertinkite.“ Tada demonstratyviai pamerkia akį, apsisuka ir išeina. Žinoma, čia tik humoras, nes NMA patalpose Vilniuje visur filmuojama, daromi garso įrašai, ten ant projektų klijuojami skirtingų spalvų lapeliai.

Grįžtu prie etaloninio pavyzdžio: R.Ačo kaimo turizmui buvo skirta 200 tūkst. eurų. Aišku, prie šios sumos reikia pridėti asmenines lėšas. Aš nežinau, kiek kainavo visas projektas, bet R.Ačas turi savo laikraštį, jei norės, galės paatvirauti, tik esu įsitikinęs, kad darant sau kainos ir kokybės santykis yra maksimaliai išlaikytas. 

Kaip panašų etaloną galima būtų pritaikyti Raseiniuose vykdomiems pirkimams? 

Ariogalos kultūros centro renovacijai išleista 300 tūkst. eurų. Ariogališkiai turbūt galėtų R.Ačo pareikalauti nugriauti kultūros centro pastatą ir pastatyti tokį patį kaip „kaimo turizme“ Nemakščiuose, tik vietoje miegamųjų ir tualetų įrengti sales – visa Ariogala tikrai sutilptų ir renginiai vyktų ten, kur jie ir turi vykti.

Statantys sau gyvenamąjį namą žino, kad mokėdami tūkstantį eurų už 1 kv. m gali pasistatyti mūrinį apšiltintą namą su šildomomis grindimis, geoterminiu šildymu, aukštesnės nei vidutinė kokybė vokiškais langais, parketu, įleidžiamais į lubas šviestuvais. Tačiau kai leidžiami viešieji pinigai 150 kv. m. medinio Raudonojo Kryžiaus namelio kosmetiniam remontui, iš pigiausių medžiagų ir už šią politikų operaciją paprašoma 164 tūkst. eurų.

Be mažos vertės pirkimų, niekuo nesusijusių su maža verte, rajone dar vykdomi didelės apimties ir vertės pirkimai, kurių nepavyksta išdalyti į atskirus mažos vertės pirkimus. Tada įsijungia sunkioji artilerija – teisininkai. Teisininkams mokami pinigai iš biudžeto. Šiemet sudaryta sutarčių už 90 tūkst. eurų. Tačiau vienas iš pagrindinių teisininkų darbų yra atleisti žmones, kad jie neturėtų jokių galimybių teisiškai (per teismus) grįžti į darbą. Dar vienas svarbus darbas – rūpintis didelės vertės viešųjų pirkimų sklandžiu veikimu. Žodis „sklandus“, pvz., pagal V.Jaciką greičiausiai turėtų reikšti, kad šiuose pirkimuose turi būti įdėta nei per daug, nei per mažai „saugiklių“, tai yra konkurencijos „ribotuvų“.

 Pateiksiu konkretų pavyzdį. Neseniai įvyko Raseinių rajono kultūros centro, kurį pagal pasidalijimo sferas kuruoja darbiečiai, renovavimo darbų pirkimo konkursas. Vertė – 3 mln. eurų. Vienas iš projekte esančių reikalavimų – kad darbus atliksianti įmonė būtų jau įgyvendinusi bent vieną projektą, kurio vertė – 3 mln. eurų. Reikalavimas logiškas ir pagrįstas – reikia pajėgios įmonės, tačiau iš tikro specialiai ribojama konkurencija. Šiuo atveju ratas susiaurėja nuo galimų 50 paraiškų iš visos Lietuvos iki 5.

 Kitas saugiklis – projekto laimėtoją išrenka iš anksto sudaryta komisija. Kaina lemia 50 procentų, mistinė kokybė – likusius 50 procentų. Taip V.Jacikas gali pasirinkti vieną iš penkių galimų įmonių. Tikėtina, pasirinks tą, kuri palankiomis sąlygomis atiduos subrangą jam ar kitam numatytam veikėjui.

Taigi iš pradžių ribojama konkurencija, kad negalėtų reikštis smulkios statybų žuvelės. Laimi statybų ryklys ir atiduoda subrangą rajono statybų planktonui. Iš pažiūros tai nėra blogai, bet turime rajone pavyzdžių, kaip atrodo jau įgyvendintas toks ryklio ir planktono bendradarbiavimas – tai Molavėnų piliakalnio komplekso darbai.

Darbus už 2,2 mln. litų laimėjo UAB „Pireka“, o už tai, kad perleido subrangą ir nepajudino nė vieno savo statybininko piršto, sau atsiseikėjo 800 tūkst. litų, už likusią – 1,4 mln. litų sumą darbus atliko UAB „Bilderis“. Jų įdėtas pastangas galėsime visai greitai prisiminti per mindaugines: automobilį pasistatysime ant žolės, leisimės takeliu scenos link, pasukę galvą į dešinę pamatysime išrinktųjų stovėjimo aikštelę, joje – jų limuzinus, šalia stovės šešios medinės pavėsinės, takeliu nusileisime į lygią pievą, kurios priekyje – scena. 

Pirmoje eilėje sėdės asmenys, atsakingi už pirkimus. Vėliau ateis laikas atsistoti, pridėti ranką prie širdies ir giedoti tautišką giesmę. Gal begiedodami suprasime, kad realiai į Molavėnus tik elektra atvesta, pastatytos šešios medinės pavėsinės ir sukalta šiek tiek medinio takelio iš lentų. Viską vainikuoja nemokama statybininkų dovana raseiniškiams (į techninį projektą tai nebuvo įtraukta) – du tualetai-duobės, taip pat medine konstrukcija vadinama scena, pastatyta iš papildomai skirtų 100 tūkst. litų. Ir ko dar norėti? Juk pirkimas įvyko, pelnus gavo dvi statybininkų įmonės – pirmoji tik dokumentus tvarkė, o projekte nėra į ką žiūrėti. Tikrovėje – taip pat.

Atrodo, tarsi valdžia vykdytų pirkimus dėl pirkimų. 2016 m. RASAI kuruojama bendrovė „Šilumos tinklai“ įvykdė pirkimą. Iš visų šilumos vartotojų pinigų Ariogalos katilinei nupirko ir įrengė kondensacinį ekonomaizerį už 370 tūkst. eurų, kuris ekonomiškai atsipirks (pačių šilumos tinklų specialistų paskaičiavimais) – 20 tūkst. eurų per metus. Tai reiškia, kad šis ekonomaizeris atsipirks dvidešimtais jo naudojimo metais, jeigu neges ir neprireiks išlaidų remontui bei aptarnavimui.

 Manau, kad tam prietaisui reikės ir remonto, ir aptarnavimo, o jis neatsipirks ir po dvidešimties metų. Šiame pirkimo konkurse dalyvavo dar viena įmonė, pasiūliusi 50 tūkst. eurų mažesnę kainą, tačiau tokia pati, kaip ir minėtu rajono Kultūros centro atveju, sudaryta komisija, turėdama tokius pačius reguliavimo svertus (kai 50 procentų lemia kaina, 50 – kokybė), pasirinko brangesnius rangovus. Šiame pirkime buvo įtrauktas papildomas specifinis saugiklis, ribojantis konkurenciją iki kelių įmonių visoje Lietuvoje. 

Pradėjus domėtis, kodėl „Šilumos tinklai“ vykdė tokį pirkimą, išlindo tos pačios ausys, kurios Raseiniuose suorganizavo žemsiurbės paslaugas. Jų naudingumo, manau, nereikia dar kartą priminti. Tų pačių ausų savininko įmonė šių metų pradžioje su UAB „Raseinių vandenys“ pasirašė 20 tūkst. eurų vertės teisinių paslaugų sutartį. Už šiuos Savivaldybės įmonių pirkinius abonentinių mokesčių pavidalu tenka sumokėti kiekvienam „Šilumos tinklų“ ir „Raseinių vandenų“ klientui. Kai kalbama V.Jaciko ir R.Ačo gestų kalba, tai ir pirkimuose sekasi.

Kadangi vyksta nuožmus puolimas prieš „Alio Raseinius“, pasidalinau su skaitytojais kai kuriais faktais, kurie daro įtaką neigiamai mano nuomonei apie Raseinių valdančiuosius. Šią nuomonę grįsiu platesniais kritiniais straipsniais, juose bus detaliau išanalizuoti čia pateikti mano pastebėjimai. Taip pat tikiuosi sulaukti opozijos atstovų reakcijos, nes iki šiol tai, ką padarė opozicija, – tai privertė valdžią giedoti himną prieš Tarybos posėdžius. Nors ir tai jau yra daug.



Varpas_II_2_naujas.jpgKodėl, V.Jaciko teigimu, aš reketuotojas?

Spaudoje reketą suprantu kaip pasiūlymą-reikalavimą neviešinti sukauptos kritinės informacijos už tam tikrą atlygį. Konkrečiai šiuo atveju, anot V.Jaciko, aš pasisiūliau neviešinti, tačiau jis atsisakė mokėti, todėl paviešinau ir taip apjuodinau jį bei jo įmonę „Džeirana“. Mano supratimu, V.Jacikas taip bando toliau stiprinti kovą su laikraščiu. Kad pagrįsčiau savo nuomonę, šiame numeryje, 22 puslapyje, spausdiname netaisytą mūsų parengtą straipsnį apie „Džeiraną“. Šis straipsnis rengtas nesiekiant nieko apjuodinti ir yra vienas iš daugelio, kuriuos rašome apie įmones. Beje, ta pačia tema šiemet apie „Džeiraną“ rašė ir didieji Lietuvos portalai. Tai gal jie irgi reketavo V.Jaciką?

Pasinaudodamas proga atsiprašau artimųjų, ypač senelių, kurie nesupranta, kokiu tikslu rašomi ir publikuojami straipsniai „Naujame ryte“. Taip pat norėčiau pasakyti, kad savo ateitį sieju su Raseiniais – čia augs mano vaikai ir man ne vis vien, kaip yra ir bus valdomas mūsų rajonas ir kaip leidžiamos mūsų visų lėšos. Darysiu viską, kad apsunkinčiau „reikalus“ tokiems kaip R.Ačas ir V.Jacikas.


Nuotraukoje: Publikacijos autorius Paulius Sendrauskas

R.Šaknio nuotr.

Dailininko Vladimiro Beresniovo piešinys ,,Žurnalistinis varpas"





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)