2017 m. spalio 17 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Birutė Mačienė. Kai pakeičiau žurnalistinę profesiją, uždirbau ...85 kapeikas!

Birutė MAČIENĖ, ELTA korespondentė, LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė


Antrasis gegužės mėnesio šeštadienis Kaune vėl, kaip visada - bus šventinis. Žinoma, tik tiems spaudos, radijo, televizijos, interneto žurnalistams, kurie ateis į savo tradicinį Spaudos balių. O jų bus daug, nes 2017-ųjų gegužės 13-ąją sinoptikai prognozuoja tikrą pavasario dvelksmą.

Nuo 1993-iųjų, kai pirmąkart V.Putvinskio gatvės 48 namo kiemelyje susirinko ano meto žurnalistai, dar nė karto lietus neišvaikė šventės dalyvių, nes oras visada buvo nuostabus. Tai gali paliudyti visi, kuriems kaunietiški Spaudos baliai, beje, pradėti rengti dar prieškarinėje Lietuvoje, kelia malonius prisiminimus. Kaip ir mūsų žurnalistinis gyvenimas...

Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, ELTOS korespondentė Kaune Birutė Mačienė, 2016 metais pasiūliusi mūsų svetainėje surengti ,,Žurnalistinių kasdienybių istorijų“ konkursą, Spaudos baliaus išvakarėse parašė, kad ir kiti kolegos taip padarytų, keliasdešimt linksmų prisiminimų eilučių 

***

Maciene II nauja_1.jpgTais laikais, kai į kritiką spaudoje kritikuojamos institucijos (ir įstaigos, įmonės) privalėjo reaguoti bei raštu atsakyti per dvi, labai retai (jei reikėdavo išsamesnio tyrimo), - per keturias savaites. Kai mašinėle atspausdinęs straipsnį, autorius gaudavo ant rankraščio pasirašyti po trafaretiniu sakiniu „faktus, citatas, vardus ir datas tikrino...“. 

Kai redakcijos pašte būdavo nemažai skundų (nors ne pagal kiekvieną jų vėliau tekdavo rašyti tekstą), tada mažai kas Lietuvoje ką nors konkretaus girdėjo apie žurnalistinį tyrimą, kuris būtų atliktas laikinai pakeitus profesiją. Taip sakant, „įsiterpus į aplinką“, į kurios reikalus geriau pasigilinęs, o ne vien apie juos girdėjęs, galėtum viską tiksliau popieriuje išdėstyti skaitytojams. 

Girdėjom universitete, skaitėm apie kolegos užsieniečio, berods iš tuometinės Vokietijos demokratinės respublikos, „įsiterpimą“ į kažkokią uždarą bendruomenę (ar gaują, ji irgi, suprantama, nebūna vieša), kaip „įsijautęs į vaidmenį“, jis bene pusmetį ten praleido. Paskui kažką demaskavo, daugybę paslapčių atskleidė. Iki tokių „aukštumų“ net nesvajojom kilti profesine prasme. Kokios dar gaujos? 

Man pakako vieną dieną „su redakcijos užduotimi“ po Nemuno salą (anais laikais turėjusią jungtį „su žemynu“) pavaikščioti ir kišenėj laikant bloknotą, užsirašinėti šiukšles į ją išpilti vežiojusių sunkvežimių numerius. Kai vieno jų vairuotojas pastebėjo, ką veikiu, užsivijo per molynus, šiukšlynus su veržliarakčiu. Skuodžiau kiek įmanydama, - net kvapą užgniaužė. Gerai, kad pakeliui pamačiau kažkokią moteriškę nežinia ko ten ieškojusią. Prie jos pripuoliau, supratusi, kad prie liudininkės mušti tikrai negausiu. Ne ta mada buvo. Tai mane vijęsis „šoferis“ ir pasitraukė prie savo transporto priemonės, rankoms valios nedavęs...

Bet kartą „Vakarinės naujienos“ gavo skundą. Kleboniškio gyventojai aprašė „vargą su mažais vaikeliais nepritekliuje vargstantį tėvą, kurio jauna žmona nežinia kur leidžia laiką nuo jų atitrūkusi ir netgi nepasirūpinusi, kad draudikai po gaisro sumokėtų draudimo pinigus“. Gavau užduotį pirmiausia aiškinti reikalą dėl pinigų. Nuėjau į draudimo įstaigą (anuomet ji buvo viena vienintelė). Sužinojau, kad namas, kuriame šeima gyvena ir kur kilo gaisras, jau seniai negali būti laikomas apdraustu. Nes keletą metų niekas nesumoka privalomojo draudimo mokesčio. Tad ir išmokos negali būti. 

Draudikų vadovas rodė man sąrašus daugybės tokių nemokančiųjų ir netikėtai pasiūlė padirbėti „skolų išmušinėtoja“. Suderinusi su pačiu šauniausiu „Vakarinių naujienų“ redakcijos, kurioje prieš 45 metus pradėjau profesonalios žurnalistės karjerą (kaip tik 1972 – ųjų gegužę, ale tas laikas, siaubas, kaip greit pralėkė), skyriaus (Kauno) vedėju Zenonu Mikalausku, apsiėmiau pabandyti porai savaičių pakeisti profesiją.
Tiesa, tam prireikė dar vienos darbo knygelės, nes ir patys draudikai nenorėjo saviems atskleisti priėmę dirbti žurnalistę. Visi formalumai netrukus buvo sutvarkyti, kaip pagal tuometinę įdarbinimo tvarką priklausė. Iš savo naujo darbdavio gavau sąrašą gyventojų, kurie laiku nesumokėjo privalomojo (toks tais laikais buvo) nuosavų namų draudimo mokesčių. Tiesa, man skirtame sąraše paliko, galima sakyti, tik skolininkus, gyvenančius Kleboniškio gyvenvietėje, kuri, gerai bent tai, dar nebuvo išaugusi paties miško sąskaita, kaip šiais laikais. Namai ten nebuvo ištaigingi, mokesčiai – nedideli. 

Autobusu pasiekiu gyvenvietės centrą, galinę stotelę. Vaikštau, užeinu į kiemus, kalbuosi su gyventojais. Kai kurie pasiryžę tuoj pat sumokėti ir atskaičiuoja man į delną po keletą rublių bei tvarkingai pasirašo žiniaraštyje. Ir jie, ir aš, pinigus paėmusi. Bet daugiausia išgirstu atsakymą „dabar neturiu pinigų, sumokėsiu, kai galėsiu“. Mane tenkina ir toks variantas. Vaikštau dieną, kitą, jau ir antra savaitė įpusėjusi. Apsiprantu gyvenvietėje, o ji apsipranta su manimi. 

Nuošalų namą, kurio šeimininko vargus skunde redakcijai kažkas parašė, randu ne iš karto. Jau žinau, kur jo ieškoti, - einu drąsiai miško taku, į gilumą (šiais laikais tos drąsos tikrai nebūtų). Matau, iš priekio ateina toks pusamžis vyras su peiliu rankoje bei krepšiu kitoje. Grybauja. Dėl viso pikto užkalbinu jį ir klausiu, kur čia toks ir toks žmogus gyvena. Girdžiu, sako: „Tai – aš. Dėl ko manęs ieškot?“

 Aiškinu, kad draudime dirbu, o jis įsiskolinęs draudimui. 
Vyras primygtinai siūlo pažiūrėti, kaip jis dabar gyvena, po to, atseit, galėsim apie skolą pakalbėti. Nėra kur dėtis, - einu šalia, link jo namų. O namuose, kurių vienas galas apdegęs (taip ir nepasakė, dėl ko gaisras buvo kilęs), vaikai verkia. Nepatikėjau pamačiusi, jų buvo net penki. Gal pametinukai. Mažiausias – lovytėje, apsidirbęs. Vyras mane prašo: „gal moki vystyklus pakeisti, tai pagelbėk.. Aš tuo tarpu ką nors vaikams valgyti išvirsiu.“. Pasiraitoju rankoves ir... 




Zurnalistines kasdienybes istorijosJPG II n_3.jpgŽodžiu, baigiasi tuo, kad ir vystyklus pakeičiu, suterštus išplaunu, nes daugiau pamainos nebus (šeimininkas vandens iš šulinio pasemia). Paskui padedu jam išvirti vaikams košės, dar skystos (produktų atsargų mažoka) sriubos. Kalbamės apie gyvenimą, apie jo šeimą. Vyras pasakoja, kad jo žmona – 25 metais jaunesnė už jį. „Labai sunkiai ji dirba, kareivinėse, sandėlininke. Dažnai gauna budėjimus naktimis, grįžta pavargusi, būna pikta. Suprantu aš ją, - juk jauna, visko norisi, o man – daugiau ramumo reikia, tai namie prie vaikų lieku. Neturiu kada į darbą vaikščioti. Ir pinigų vis trūksta. Tie vaikai vienas po kito vis gimsta...“ 

Taigi, skundo iš Kleboniškio galiausiai taip ir neišnagrinėjau, straipsnio neparašiau. Bet laikinai pakeitusi profesiją, draudime, pamenu, užsidirbau, per dvi savaites – net 85 kapeikas. Kai pasirašiau algalapyje ir dar padėjau ant stalo prašymą atleisti mane iš darbo, savo laikinajam „bosui“ pasakiau, tikėjusi pasakojimais apie „pasakiškus“ draudikų uždarbius. Jis į tai atšovė: „Tie, kurie seniai dirba, turi daug patirties, žinoma, neblogai procentų prikaupia, tai daug ir uždirba. Tavo surinkta nepriemokų suma buvo labai maža, - nedaug ir gauni. Padirbėk pas mus keletą metų, ne su priemokom, o su draudimo sutartimis, matysi, kad tikrai daugiau nei redakcijose mes mokame“. 

Netikrinau...

LŽS nario Teodoro Biliūno nuotraukoje: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė, ELTOS korespondentė Birutė Mačienė

Apie linksmuosius gabroviečius kalba, kad...

...vesdami jie renkasi lieknutes merginas - tokia žmona namie užima nedaug vietos ir suknelei reikia mažiau medžiagos.
...nesiskuta vakarais - vis tiek per naktį apžels.
...pardavinėja bespalvį limonadą spalvotuose buteliuose.
...degdamiesi papirosą, skelia degtuką pusiau, kad būtų galima jį panaudoti du kartus.
...perka kurui tik šakotas malkas, kad sušiltų du kartus: iš pradžių jas kapodami, o po to - joms degant.
...prieš pradėdami žaisti nardais, užsisako kavos puoduką, kad sumokėtų tas, kuris pralošia.
...nakčiai jie sustabdo laikrodžius, kad be reikalo nediltų dalys.
...vaišindami arbata, pakaitina peilius, kad negalėtum užsitepti sviesto.
...valgydami žuvį jie renka kaulus, o pasku krapštosi dantis.
...meta į dūmtraukį katę su pririštu prie uoc degančiu laikraščiu, kad nereikėtų mokėti už c traukio valymą.
...nuomodami kambarį, ieško tokio, kad pri langą būtų gatvės žibintas.
...rytais, pasiėmę duonos gabalėlį, eina į turgų, ragauja ten brinzą, sviestą ir grietinę, ir taip... papusryčiauja.
...naktį vištidėje uždega lempas, jog vištos p nytų, kad jau išaušo ir dėtų po antrą kartą.








Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)