Kauniečiai šeštaja Petro Babicko premija – pagerbs televizijos žurnalistę Nijolę Baužytę, suradusią ,,Mūsų miestelius“

Bauzyte_didele.jpg

Gegužės 13-ąją, šeštadienį, 14 val. kauniečių ,,Spaudos baliuje“, kuris kaip ir visada vyks lauko kavinėje ,,Vasaros olimpas“, pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo, laidų vedėjo, publicisto Petro Babicko vardo premija bus įteikta vilnietei žurnalistei Nijolei Baužytei, kuri Lietuvos televizijoje savo kūrybinę veiklą pradėjo 1960 metais. 

Daug ir įvairių laidų talentinga žurnalistė parengė per daugiau nei pusšimtį metų (apie tai ji papasakos šeštadieninėje LRT televizijos laidoje ,,TV 60“). Tačiau ryškiausią, prasmingiausią ir ilgaamžiškiausią kūrybinę brydę kolegė Nijolė Baužytė paliko savo dokumentiniuose filmuose ,,Mūsų miesteliai“. Kada tai prasidėjo ir kiek filmų sukurta, autorė pati papasakos šeštadienį. 

Specialiai mūsų svetainei www.kaunozurnalistai.lt  N.Baužytės atsiuntė publicistinį žodį apie savo kelią į … gyvenimą!

***

Čia žolė iki kelių, jų žiedai kvepia medum ir dar kažkuo gaiviu. Dūzgia bitės. Saulės nutvieksta medinė altana dvelkia paslaptimi, o gal būsimu stebuklu. Altanos grindys nuklotos iš miško atsineštomis samanomis. Kvepia eglučių sakais, beržų lapais. 

Tuoj po pietų čia sugužės miestelio vaikai žiūrėti vaidinimo, kurį žadu parodyti aš pati. Man – penkeri, aš bandau jėgas režisūroje, nes scenoje jau išbandžiau. 


Miestelio vaikai pirks bilietus ir mokės kaip galės. Vieni duos rašomąją plunksną- avižėlę, kiti- vieną centą, treti- spalvoto stiklo šukelę su kuria taip smagu lošti „klases“. 

O juk ir vaidinimas ne bet koks, o apie Vytautą Didijį.


Štai jis, Jurgis, pasipuošęs mamytės chalatu ir popierine karūna stovi altanoje ant kelmo. Drąsinu jį, kad nesijaudintų, o jis klausia ką jam šnekėti. Reikalauju istorinės improvizacijos. 

O saulės nutviekstame kieme, prie altanos jau buriuojasi žiūrovai. Scenos paragavau senokai, gal prieš metus ar pusmetį špitolės salėje. Tikriausiai vaidinimas vadinsis Kūdikėlio Jėzaus gimimas. ar panašiai. 






Bauzyte_2_II.jpgKarbidinės lempos lempos nutvieksta salė net ūžia. Kas iš miestelio gyventojų nenorės pažiūrėti spektaklio? 

Užkulisiuose „Šventa Marija“ kaip sparnais apsisiautusi balta paklode, Jėzusiukas drebantis nuo šalčio su savo su savo melsvais marškinėliais. ir mes, keli zuikiai įšokuosime į sceną kai vaikelis gims. Mano suknelė apsiūta zuikio kailiuku. 

Ant kojų – gražūs naujutėlaičiai smėlio spalvos batukai. Kad neištepčiau, išeinant iš namų tėvelis užmovė kaliošiukus. 


Jau gimė Jėzusiukas. Berniuką užkelia ant žemės – gaublio padaryto iš papjė mašė. Zuikučiai įšokuoja į sceną. Jėzusiukas. pakelia rankas, laimindamas pasaulį ir iš jo nosytės išlenda burbulas, kuris didėja, plečiasi, raibuliuoja vaivorykštės spalvomis, kol pagaliau sprogsta…Aš žvilgteriu žemyn ir abstulbstu. Aš nenusiaviau kaliošų! Zuikis su kaliošais! Šito neatleisiu sau visą gyvenimą!






O dabar, vasarą, tyliai traška saulės įkaitintas altanos sienų medis. O ryt sekmadienis. Mane aprengs baltutėle suknele, įriš kaspiną ir aš procesijoje nešiu gėles. 

O šventoriuje tarp besimeldžiančių stovės Mamytė irgi pasipuošusi balta suknele ir balta itališka skrybėle. Moterėlės minioje šnibždėsis: „Kokia graži ta mūsų pieninės vedėjo žmona“ O tėtė stovės šalia ir šypsosis. 


Po pietų tikriausiai eisim pas ką nors į svečius. Dažniausiai einame pas vaistininkus. Ten narvelyje gieda kanarėle, o virš stalo kabo didžiulis natiurmortas. Ateis ir mokytojai ir mano krikštamotė, gal dar viršaitis, , gal klebonas. Mes, vaikai, žaisime, o suaugusieji aptarinės miestelio reikalus.

Vakare visi patrauksime pasitikti traukinio. Tai gana toli, per pievą nutiestas akmenimis grįstas kelias su šaligatviais. 

Geležinkelio stotis vilioja užrašu „Laukiamoji salė“, nors laukiama ten traukinio tik darganotą dieną. O Dabar tikriausiai liepa. Vakaras šiltas. Stoviniojame perone. Iš tolo draugiškai suūkčioja garvežiukas, tempdamas tris vagonėlius. Atsidaro durys ir išlipa keleiviai. 

Visiems smalsu kas pas ką atvažiavo. . O gal išvažiuoja.

Porą minučių pastovėjęs traukinukas nupūškuoja Joniškėlio link palikdamas paskui save jaudinantį kelionių ir nepatirtų nuotykių aromatą.

O rytoj.. O rytoj gal aš pamatysiu priešais namus Alfonsą.. Perbėgus gatvę ir išpyškinsiu:„Alfonsiuk, aš tave myliu!” 

Nesvarbu, kad jam šešiolika, o man tik ketveri. Ar jis mane mylėjo? Tikriausiai. Nes kitaip negi būtų iš karto atpažinęs po 60 metų pertraukos?..






Bauzyte_1_II.jpgRytoj…Rytoj eisiu į miestelio biblioteką, kur man leis traukti knygas iš lentynų ir uostyti, uostyti. Kaip gardžiai kvepia knygų klijai ir koks džiaugsmas, kad knyga stora, kad negreit baigsis jos skaitymas. 

O gal rytoj su Mamyte nešim skalbinius į moglius, kur dvi špitolininkės sups akmenų prikrautą lopšį. Lopšys zvimbdamas dugnu brauks per volą ant kurio tampriai susuktos išskalbtos paklodės. 

Džšš, džššš…10, 20 kartų lekia lopšys ir paklodės išlygintos…


O dabar vasara ir žydi žolynai ir tyliai braška saulėje altanos medis.
Tai buvo Pušalote.Ar įmanoma tą pamiršti? Taip gimė „Mūsų miesteliai“.

Nijolė BAUŽYTĖ






Nuotraukose: 

(viršuje) Nijolė Baužytė būsimoje  LRT laidoje ,,Televizijai 60″   
Vytenio Radžiūno nuotr.

Kitose nuotraukose iš asmeninio albumo –  žurnalistė, redaktorė, laidų vedėja Nijolė Baužytė 

Panašūs straipsniai