Žurnalistinių minčių brasta. Pavadėlio nėra, bet nostalgija pančiams gyva

Stasys JOKŪBAITIS, www.ukininkopatarejas.lt
Jokubaitis II_1.jpgŠiandien, kaip ir kasmet gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui ji primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. 

Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis, nuėjo veltui. Nepasiekė išguiti lietuviškos spaudos ir per pusšimtį sovietmečio metų. 

Daugelis jaunų žurnalistų net neįsivaizduoja, kaip veikė cenzūra. Tik vyresniosios kartos spaudos bičių atmintyje dar gyvas vaizdelis, kai dienraščio spaustuvėje, kartu su budinčiais redaktoriais ir korektoriais, „budėdavo“ ir stora įvairių draudimų ir instrukcijų, ko negalima rašyti, knyga apsiginklavę cenzoriai.

Pavyzdžiui, jokiu būdu negalima buvo užsiminti, kad V. Lenino senelis iš motinos pusės Aleksandras Blankas buvo žydas. „O kas čia blogo?“ , – kartą neiškentęs paklausiau budinčios cenzorės. „Nežinau, bet čia parašyta, kad to skelbti negalima, tad būk malonus išbrauk“ , – kaip šiandien skamba ausyse cenzūros tarnautojos nurodymas. Panašių kvailybių toje cenzūros kanonų knygoje buvo prirašyta šimtai.

Jau trečias dešimtmetis gyvename be cenzorių ir cenzūros ir galime džiaugtis žiniasklaidos laisvę. Ne per seniausiai tarptautinė ne pelno organizacija „Reporteriai be sienų“ paskelbė kasmetinį tradicinį Pasaulio žiniasklaidos laisvės indeksą. Lietuvai čia pripažinta 36-oji vieta. Atrodytų, lyg ir neblogai, juk pagal žiniasklaidos laisvę aplenkėme tokias šalis kaip Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Lenkija, Italija ir daugelį kitų. 

Tačiau, jei šioje vietoje padėtume tašką, būtų tik pusė tiesos, nes iš tiesų Lietuvos žiniasklaidos laisvės reitingas smunka. Ir jau kelintus metus iš eilės – 2015-aisiais ji buvo 31-oje vietoje. Aukščiausiai – į dešimtą vietą – Lietuva buvo įkopusi 2009 metais. 


Dabar mus jau lenkia ir kaimynai. Iš Baltijos šalių pagal žiniasklaidos laisvės reitingą aukščiausią 14 vieną užima Estija. Keturiomis pozicijomis į viršų šiemet pasistūmėjusi Latvija yra 24-ta. Taigi labai džiūgauti ir didžiuotis žiniasklaidos laisve, dar negalime, juo labiau, kai jos reitingai nuolat čiuožia žemyn. 

Kodėl taip yra? Kas labiausiai kenkia mūsų žiniasklaidos laisvei? Kokios tendencijos dominuoja joje? 


Tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ savo ataskaitoje pažymėjo, kad žiniasklaida Lietuvoje priklauso kelioms nacionalinėms ir užsienio bendrovėms. Nors įstatymai draudžia bankams investuoti į žiniasklaidos priemones, bet jie apeina šį draudimą naudodamiesi holdingo kompanijomis. 

Redakcijose bet kuriuo metu gali būti atliekamos kratos, o žurnalistų pasiklausoma. Daugelis dar prisimena atvejį, kai BNS žurnalistės Jūratės Damulytės namuose Specialiųjų tyrimų tarnyba surengė kratą, o teisėjas nurodė atskleisti gautos informacijos šaltinį. Vėliau šis reikalavimas buvo pripažintas neteisėtu. Vis dar tebėra numatytos baudos ar įkalinimas už šmeižtą. Tokie dalykai didesne laisve nekvepia.

Paryžiuje įsikūrusi tarptautinė organizacijos teigimu, Lietuvos žiniasklaida „žinoma kaip nepriklausoma ir galinti laisvai kritikuoti Vyriausybę, bet ne visada – stambiojo verslo interesus“. Juo labiau kad neretai jos pačios ir valdo kai kurias visuomenės informavimo priemones. 

Pasitikėjimą žiniasklaida menkina ir tai, kad nemažą jos dalį valdo politikai. „Transparency international“ Lietuvos skyriaus duomenimis, pernai 26 Seimo, savivaldybių tarybų nariai, valdininkai valdė 57 žiniasklaidos priemones.
Paprastai jie yra regioninės žiniasklaidos savininkai, o išrinkti į Seimą ar savivaldybių tarybas ir toliau jos neatsisako. Su žiniasklaida praėjusiais metais buvo susiję 9 Seimo nariai, 2 merai, 1 mero pavaduotojas, 2 ministerijos darbuotojai, 13 savivaldybių tarybų narių. Tikėtis didelio objektyvumo iš tokių leidinių būtų daugiau negu naivu. 

Žiniasklaidos laisvės indeksą smukdo ir nuolat, kaip pilypai iš kanapių, išnyrančios mūsų politikų iniciatyvos riboti ir labiau reguliuoti žiniasklaidos bei žurnalistų veiklą. Prieš pora mėnesių visuomenę juokino Seimo narės Dovilės Šakalienės ir dviejų jo kolegų siūlyta Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kad žiniasklaidoje teigiamos informacijos būtų ne mažiau kaip 50 proc. ir ji turėtų būti pateikiama informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose. O jau kitas 50 proc. laidos ar laikraščio gali būti ir neigiama. 

Nostalgijai labiau supančioti žiniasklaidą neatsispyrė ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Petras Gražulis, kartu su priekabiavimu dabar kaltinamu Kęstučiu Puku ir Ko, įregistravę keletą sveiku protu sunkiai suvokiamų įstatymo pataisų, kad žiniasklaidos atstovai galėtų būti baudžiami pagal Administracinių nusižengimų kodekse numatytas nuobaudas. Ir baustų pagal šį kodeksą ne kokie teismai ar policija, o Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Neseniai Seime įregistruota dar viena Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kurioje užsimota sulyginti fizinių ir juridinių asmenų teises gintis teisme. Šiuo metu įstatymas draudžia „platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“. Jei pataisai būtų pritarta, prie dabartinės formuluotės būtų pridėta „ar pažeidžiančią juridinio asmens dalykinę reputaciją.“ Kitaip tariant, parašęs, kad kurioje nors bendrovėje yra aptriušę gamybiniai pastatai ar laukuose vilnija piktžolės, pažeisi to juridinio asmens „dalykinę reputaciją“ ir jau turėsi rimtų nemalonumų.

Būtų lyg ir juokinga, jei nebūtų graudu. Bent jau Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną… 


Nuotraukoje: Publikacijos autorius, laikraščio ,,Ūkininko patarėjas” žurnalistas Stasys Jokūbaitis

Panašūs straipsniai