Geležinės Lapės paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“ seka ir kasdienės išminties semiasi apie 144 tūkstančiai… Į susitikimą su jos autoriumi Arvidu Bendoriumi Centriniame knygyne Kaune tūkstantinė minia nesusirinko, tačiau dėl to Geležinė Lapė tiktai apsidžiaugė. Kodėl? Išskirtinis interviu su A.Bendoriumi.
– Kaip jaučiatės dabar, kai itin išaugo susidomėjimas Geležine Lape ir jumis?
– Juodoji nykuma, labai nyku. Manau, kad apie Geležinę Lapę jau yra labai daug prirašyta ir prikalbėta. Pastebiu, vos tik kur nors pasirodau, visi puola rašyti apie „Lapę“, ja domėtis. Aš pats niekada nesistengiu reklamuotis, stengiuosi nė necyptelėti… Kartą į Vilniaus „Akropolyje“ rengtą susitikimą atėjo tik keli žmonės, labai džiaugiausi. Juk pilna mokslo, meno, visuomenės veikėjų, kuriems skiriama žymiai mažiau dėmesio, nors jie yra tikrai labiau jo verti negu aš. Net socialiniuose tinkluose yra turinčių daugiau sekėjų. Monikos Šalčiūtės šuniuką Nino Persiką feisbuke seka 17 tūkst. žmonių.
– Manote, kad „Lapę“ žmonėms suprasti lengviau?
– Net ir prieš skaitant „Lapę“ reikia panagrinėti paskyros aprašą – jame aiškiai parašyta, ko galima tikėtis, o ko ne. „Geležinė Lapė“ yra edukacinė paskyra. Nors gali skambėti juokingai ir kelti šypseną, visi pateikiami dialogai, mintys yra skirti nagrinėti, apmąstyti, reflektuoti. Nėra iš ko juoktis, jei žmogus svajoja sulieknėti, valgyti mažiau pončkų. Tai yra gerai, reikia tam pritarti. Išskirta santykių tema, bet į juos labiau žiūrima per socialinių erdvių prizmę.
– Kaip jums kilo Geležinės Lapės idėja?
– Nėra taip, kad visa mano veikla prasidėjo su „Lape“. Internete ir už jo ribų veikiau seniai iki jos. Geležine Lape pasivadinti paskatino susitikimas Palangos mokykloje su moksleiviais – „Ateities generatorius“. Dalyvavo daug žinomų žmonių, buvo kalbama ir apie tinklaraščių rašymą. Mano paties tinklaraštis buvo menkai lankomas, todėl pradėjau galvoti apie kitokias priemones.
Iškilo mano gyvenime tokia problema – reikėjo parduoti sodybą. Kadangi parduoti tokį objektą yra labai sunku, didelė pasiūla, maža paklausa, sudariau trejų ar ketverių metų planą – sukurti sodybai skirtą paskyrą ir padaryti kažką, kas patrauktų žmonių dėmesį, kad jie bent perskaitytų skelbimą. Taip sukūriau Geležinę Lapę. Ji vis augo ir didėjo. Tada pasiūliau visiems sekėjams laimėti prizą – 300 Eur, jeigu jie suras mano sodybai pirkėją, tačiau susidomėjimas nebuvo didelis. Vis dėlto manau, kad istorija baigėsi laimingai, – Geležinė Lapė gyvuoja iki dabar.
– O sodybą pardavėte?
– Dar ne, bet tai jau turėtų išsispręsti po kelių dienų.
– Ar sekate kitas populiarias lietuvių paskyras?
– Be abejo. Manau, visi turėtų sekti Rokiškį Rabinovičių. Skaitau Robotą Mešką, Gitaną Nausėdą, Šarūną Černiauską. Galima daug vardyti, bet visi nors kiek pagyvenę socialiniame tinkle „Facebook“ turi savo mėgstamiausius ar bent pastebi ryškiausius. Tinkamai atsirinkus gerai sutvarkytas paskyras, kuriose skelbiamos įdomios žinutės, galima jomis pakeisti naujienų portalus.
– Geležinę Lapę daugiausia seka jaunimas. Koks jūsų požiūris į vyresnio amžiaus žmones ir socialinius tinklus?
– Toks buvo tikslas, kad Geležinę Lapę sektų jaunimas. Tikslinė auditorija – merginos. Tos, kurios galėtų nueiti ir tėvų paklausti, galbūt jie norėtų pirkti sodybą, o jos gautų 300 eurų. Tai kūriau specialiai ir sąmoningai.
Kalbant apie vyresnę auditoriją, turėjau gilesnę mintį, kad pradėsiu šviesti savo kartos žmones, kuriems dabar yra apie 50 m., kad jie daugiau naudotųsi socialiniais tinklais. Tačiau noriu, kad tais tinklais naudotųsi protingai – gyvenimui palengvinti. Šios minties atsisakiau, nes yra per daug beviltiškų žmonių. Jiems viskas blogai, jie vaikšto surauktais snukiais ir jiems nieko nereikia. Jie iš karto negatyviai nusiteikia prieš visas naujoves. Nesakau, kad tokie yra visi. Daug ir tokių, kurie supranta, kad reikia neatsilikti ir dar nebūtina ruoštis į kapines. Tačiau man noras edukuoti, šviesti pradingo. Kai kas šią situaciją suvokia, kreipiasi privačiai dėl konsultacijos, pasikalbame, ir viskas būna gerai, bet su žmonėmis, kurie ateina į mokymus tik vakar susikūrę „Facebook“ paskyrą, ką nors nuveikti yra sunku.
– Kaip reaguojate į haters (nekentėjai, interneto diskusijose bei komentaruose reiškiantys vien negatyvią nuomonę ir kritiką)?
– Tai tokie žmonės, kurie ateina ne diskutuoti, o tiesiog pasidalyti neigiamais komentarais ir tai daro nuolatos. Tie, kurie diskutuoja, supranta argumentų kalbą, su jais galima kalbėtis. Kartais pasitaiko ir tokių, kurie ateina nekęsti, tačiau turi argumentų, nėra buki. Svarbiausia – nesiekti ad hominem – pasakymo, kad tu – durnas, nes tu – Bendorius. Net paskyros aprašyme galima rasti perspėjamąjį sakinį: „Turite teisę išjungti savo kompiuterį dabar.“ Jeigu atėjęs žmogus man pradeda aiškinti, kaip gyventi, nebūna nieko nykesnio, tiesiog Gobio dykuma. Jei paprašau manęs nemokyti, o mokymai tęsiasi, užblokuoju. Neturiu laiko klausytis tokių dalykų.
Kritikos būna visokios – ateina koks vatnikas ir sako, kad neturėčiau dėti Prezidentės Dalios Grybauskaitės citatų arba apie Ukrainą pasisakyti teigiamai. Apie ką su tokiu žmogumi galima šnekėtis? Beviltiška klinikinė situacija.
– Ar pats esate panašus į Geležinę Lapę? Ar norite pabėgti nuo savo sukurto veikėjo?
– Socialiniuose tinkluose veikėjus, savo įvaizdį kuria daug kas, o gyvenime jie dažnai yra visiškai kitokie. Yra viena, kai galvoji, kad kažkas skaito viską, bet iš tiesų taip nėra.
Galiu pateikti savo pavyzdį. Esu sukūręs Geležinės Lapės tinklaraštį, jo apačioje aiškiai nurodytas autorius – Arvidas Bendorius. Jei kiekvienas ten nuėjęs tai perskaitytų, nekiltų diskusijų ir marazmų, kaip mėgdavo rašyti žiniasklaida, kad Geležinė Lapė atskleidė savo tapatybę, savo tikrąjį veidą. O juk niekada jo neslėpiau, tas sensacijos darymas atrodo juokingai. Dar vis mėgdavo parašyti, kad apsimetu pana. Na, atsiprašau (kaip anglai sako, sorry, guys), niekada to nedariau. Tai tarsi tokia pušis, apie kurią žmonės vis pušinėja. Nuolat rodausi televizijoje, vedu mokymus, rašau straipsnius, dirbu banke, o kažkam šauna į galvą, kad esu moteris.
– Norėtumėte, kad niekas jūsų nepažinotų? Kodėl tiesiog neištrinate paskyros?
– Mane nervina Lapės mitas, nes jis yra laužtas iš piršto. Pažvelgę į lietuvių literatūrą galime pamatyti daug kūrėjų, kurie naudojo slapyvardžius, pseudonimus – Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Vaidilos Ainis, Maironis. Juk niekas Maironio neklausė, kodėl jis pasivadino Maironiu. Kai parduosiu sodybą, pasieksiu tikslą, galėsiu pranešti: viską uždarau, ačiū, skirstomės. O gal ir ne.
Kiekvienas žmogus šiais laikais turi gerą dalyką – galimybę reikštis internete. Jeigu jis nori ką nors padaryti, gali paprasčiausiai pasigooglinti žingsnius ir įgyvendinti idėjas. Kurdamas paskyrą sekiau 5 žingsniais, pačiais paprasčiausiais dalykais: turinys orientuotas į tikslinę auditoriją, išankstinis pasirinkimas, pildyti kasdien, bendrauti su auditorija, profilaktinis „susitvarkymas“.
– Kas jus įkalbėjo išleisti knygą, atidaryti kavinę „Geležinės Lapės“ pavadinimu?
– Knygą – leidykla. Knygoje – 20 puslapių, jie parašyti dulkių siurblio instrukcijos principu, ką konkrečiai reikia daryti, jei nori tapti „Facebook“ žvaigžde. Tokios plonos knygos, matyt, niekas nepirktų, todėl ji papildyta Hertos Matulionytės-Burbienės iliustracijomis.
Kavinė – paprasta mintis, ją atidarėme su draugais. Tai net ne kavinė, o kavos ir edukacijos centras. Joje laiką leidžiu beveik kiekvieną dieną, po darbo valandų plauname grindis, valome dulkes.
– Kokį lapišką palinkėjimą galite duoti Kaunui?
– Linkiu Kaunui susijungti su Lapėmis ir tapti Kaunu–Lapėmis.
Kaune gyvenau apie 10 m., mokiausi Akademijoje, baigiau miškininkystę, dirbau Girionyse, Miškų institute. Visa smagioji jaunystės dalis prabėgo būtent Kaune. Centrinis knygynas dabar galbūt daug kam atrodo neįdomi vieta, tačiau mano laikais tai buvo traukos centras, viena lankomiausių vietų.
Justinos Butkutės nuotr.
