2017 m. birželio 27 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

„Pragiedrulių“ vertas žvilgsnis į Kauną

TV DIENA, laikraščio ,,Kauno diena" priedas



Pridotkaite_ir_Sveta_2_didele_1.jpg


Kauno tarpukario moderniąją architektūrą, kuri įtraukta į "Unesco" preliminarųjį paveldo sąrašą, ir ne tik pristatantis LRT Kultūros projektas "Stop juosta" pagerbtas geriausių 2016 m. radijo ir televizijos laidų konkurse "Pragiedruliai". Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje iškilmingoje ceremonijoje "Stop juosta“ pripažinta geriausiu televizijos dokumentikos projektu.

"Tarpukaris Kaune yra kažkas ypatingo, nuostabaus, bet tuo nesididžiuojame, nes gal nežinome istorijos. Net mums, ilgai dirbantiems žurnalistinį darbą, atsiveria akys. Pasakyti, kad esame verti apdovanojimo, būtų nekuklu, bet tikrai daug darbo įdėta ir labai pradžiugino žinia", – TV dienai" sakė laidos vedėja ir prodiuserė Jurgė Pridotkaitė.

– Kodėl televizijoje atsirado "Stop juosta"?

– Pro savo biuro langus matome Laisvės alėją ir kaskart pažiūrėjus kildavo klausimas, kodėl ji miršta ir kaip ją atgaivinti, kai kauniečių pasivaikščiojimai pasuko į "Akropolį". Viskas baigėsi projektu, kurio įdomybė ir ta, kad įtraukiame visuomenę: apsitveriame stop juosta, su laidos svečiu kalbame apie tos vietos architektūrą, istoriją, žmonės gali čia pat prieiti, jiems dalijame skrajutes apie tą pastatą. Iš pradžių padarėme 15 architektūrinių maršrutų, po to keliavome į pramonės temą, nes jos užuomazgos – taip pat Kaune. Labai gera matyti, kad žmonėms reikia kultūros, ne vien "popso".

– Kas kuriant projektą labiausiai nudžiugino?

– Jį įkūnydami mes patys gavome tokią didžiulę dovaną – pažindami miestą, kalbindami paskutinius amžininkus ir tai, ką išgirstame, pateikdami žiūrovams. Prieš pusmetį iš vienos Kauno rajono mokyklų išgirdome, kad mūsų laidas naudoja savo patriotinio auklėjimo valandėlėms. Tai didysis įvertinimas ir džiaugsmas, kad laidas vertina jauni žmonės. Taip laidoje užslėptas patriotizmo ugdymas, istorijos perteikimas jauniems žmonėms jiems patrauklia forma o ateityje planuojame sukurti interneto svetainę. O apskritai už šį projektą reikia padėkoti būriui žmonių: tiems, kurie po kruopelytę surenka faktus ir vardan idėjos gaišta laiką – architektams, istorikams, architektūros istorikams, taip pat projekto režisierei Svetlanai Gužauskienei, montažo režisieriams Juozapui Tamošiūnui, Akvilei Matulaitytei.

– O kas jums pačiai Kaune buvo atradimas?

– Pastatai, žinoma, labai įdomūs, bet dar didesnė nuostaba buvo sužinoti apie prarastą turtą – šviesuolius, žmonių, kurie kūrė Lietuvą, stulbinamą išsilavinimą, erudiciją. Nuostabu išgirsti, kad kaimo vaikas mokėjo 10–15 kalbų, kad mokyklose visuotinai mokyta lotynų, graikų kalbų. Švietimo sistema, žmonių šviesumas ir tikėjimas ateitimi tuo laikotarpiu buvo stulbinamas. Nebuvo tos skaudžios savižudybių problemos, žmonės tikėjo tuo, ką daro, suprato, kad reikia Lietuvą prikelti, ir darė tai visa širdimi ir su užsidegimu. Taip pat neįtikėtina atrodo tai, kad visi Kauno pastatai, kuriuos šiandien iš naujo atrandame ir didžiuojamės, buvo pastatyti per 20 metų – tai dar vienas stebuklas. Didžiausias šokas tas, kad tie inteligentai, poliglotai buvo ištremti, sušaudyti, o iš šviesuomenės beliko vienetai.

Kalbant apie tų laikų švietimą, įdomu tai, kad prezidentai nepuldavo statydintis rūmų, pirmi statiniai būdavo mokyklos ir pieninės. Ir dėl ko tuo tarpukariu viskas šovė į viršų, pramonė užsisuko – puikiai suvokta, kad visa ko pradžia yra švietimas, jam ir teiktas prioritetas.

– Juokaujama, kad kauniečių savivertę geriausiai atskleidžia humoristine tapusi frazė "Ir Kaune galima gyventi". Neatrodo, kad nevisavertiškumo kompleksas kitų miestų gyventojams būtų toks aktualus. Kaip manote, kodėl?

– Savivertės trūkumas, manau, yra ne tik kauniečių, bet visų lietuvių bruožas. Esame pernelyg kuklūs, valdžia mus visaip gręžia, džiauna, suka centrifugose, o mes tylime ir nieko nesakome, toliau sėdime ramūs ir neorganizuoti. Bet savo vaikus mokau, kad jei nepatinka kažkas, eitų streikuoti. Kauniečiai gal darbais užsiėmę ir neturi laiko pagalvoti apie savivertę, o geriausia, kad visi mylėtų savo miestą – ir kauniečiai, ir vilniečiai, ir anykštėnai.

Kaune šiuo metu išties renesansas, dabar dar ir Europos kultūros sostinės titulas prisidėjo. Kažkuria prasme net sirgau už Klaipėdą ir Palangą, nes maniau, kad taip geriau būtų, maniau, kad mes neverti – vėl ta savikritika išlenda.

Kuriant projektą teko perskaityti, kad tarpukariu kauniečiai labai judrūs ir darbštūs, bet mažai rūpinasi sveikata – net skelbimai, kviečiantys į polikliniką, būdavo. Tai gal taip visada buvo, kad kauniečiai turi padaryti daugiau, jog matytųsi Lietuvos kontekste.

– Ištikimieji kauniečiai mėgsta pažymėti, kad tarpukariu Kaune formavosi miesto kultūra, kad tai lietuviškosios kultūros židinys, tarpukario architektūra ir "Unesco" linksniuojama. Bet gal ta Kauno kultūra ir liko tarpukary?

– Gal ir nelabai ką turim šiandien. Tiesa, tarpukario interjero mada vėl sugrįžta, "art deco" stiliaus atgimimas jaučiamas. Apskritai miesto kultūros buvimą arba nebuvimą lemia žmonių sąmoningumas. Pavyzdžiui, matyti kardinaliai pasikeitęs požiūris – nebeperkame lietuviškų prekių, o mūsų projekto tiriamu laikotarpiu buvo skatinama palaikyti Lietuvos pramonę. Štai neseniai lankėmės Palemono keramikos gamykloje, kuri kažkada buvo didžiausia Baltijos šalyse. Šiandien ji dirba gal dvidešimtadaliu pajėgumo, nes niekas nebeperka plytų. Statybos vyksta, bet plytas dauguma perka lenkiškas, nors vėliau dejuoja, kad skilinėja ir šalta.

– Kaunas jau nusipiešė Europos kultūros sostinės karūną. Tikite, kad ji virs realia ir verta susižavėjimo?

– Daug kas vaikystėje piešėme karūnas, su jomis savotiškai jautėmės kilmingesni, ir Kauno atveju lieka atviras klausimas – ar užteks tą karūną tik nusipiešti? Tikėkime, kad pavyks tikra pasipuošti, tik reikia pasižiūrėti į Vilniaus pavyzdį, kad nekartotume tų pačių klaidų. Kultūros sostinės statusas apeliuoja į jausminį pradą, kad turime mylėti save, tada – savo miestą, ir viskas bus gerai. O kultūra prasideda šeimoje. Nebūna taip, kad nuolat vilki treningus, šauki ant vaikų, o apsivelki fraką ar vakarinę suknelę ir iškart tampi kultūringas.


Pridotkaite ir Sveta didele_1.jpg


Nuotraukose: Kaunietės televizijos žurnalistė Jurgė Pridotkaitė (kairėje) ir TV režisierė Svetlana Gužauskienė, atsiėmusios  ,,Pragiedrulių" prizą už dokumentinį projektą ,,Stop juosta".

Fotografo, LŽS nario Ramūno Guigos nuotr.

Žurnalistas Jonas Laurinavičius


Laurinavicius__des._I.jpg


,,Su minuso ženklu“

Atviras pokalbis
Gražiai pašnekėjom,
Protingai atrodėme.
Nes pašnekovas puikus:
Neištarė nė žodžio...

Charakteristika
Gero neturiu
Ką parašyti
O blogai –
Nenoriu...

Ne toks, kaip kiti
Jaunas,
Bet doras.
Matai,
Kaip esti.
Baltą varną
Visur
Gali surasti...

Operatyvumas
Kad ir stengtumeis
Tu kažin kiek
Konkurencijoj beribėje,-
Bet bobų radijas vis tiek
Aplenks valstybinį...

Gundymai
Grūda žurnalas
Satyrą į galą
Ir džiugina autorių puskapį-
Nes žmonės ima
Žurnalą skaityti
Nuo paskutinio puslapio...

Knygos
Be abejo,
Knygų leidyba
Turės mažėti,
Nes nuo tų skaitalų
Gali išprotėti...

Reklama
Apie viską pagalvota,
Kaip ištraukti
Eurą,
Rublį,
Zlotą...



Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)