Prieš 20 metų, minint pirmosios spausdintos lietuviškos knygos jubiliejų, 1997 m. gegužės 5 d., prieš pat spaudos šventę dienraštis Kauno diena(Nr.102) išspausdino mano apybraižą „Dainuojantis spaudos maestro“. Ypatingos reikšmės tam neteikiau, nors Kauno diena buvo mano ( ir ne tik mano) labai mėgiamas laikraštis, tada leidžiamas keliasdešimčia tūkstančių tiražu, sėkmingai konkuravęs su Lietuvos rytu ir Respublika ir mano rašinius visada spausdindavo. Kai pasitikrindavau ar spausdintumėte tokia ar kitokia pasiūlyta tema, kad nebūtų darbas tuščiai atliktas, skyrių redaktoriai dažnokai man papriekaištaudavo – „nespausdinami tik neparašyti jūsų straipsniai“.
Deja, didelė darbų apkrova, visuomeninė veikla ir siekis daryti viską gerai ne visada leisdavo man sutelkti minčių. Kūrinėlį prisiminiau kai prieš keletą metų svečiuodamasis Kupiškyje, bibliotekoje, žymių kupiškėnų aplanke atradau minėtą apybraižą. Surinkau pavadinimą GOOGLE. Jau po pirmojo žodžio „ …Dainuojantis“… atsivėrė dalis apybraižos. Darėsi įdomu…
Žinoma, nei rašinio, nei pavadinimo čia nekartosiu, nes ir „dainuojančio“ jau septinti metai kai nebėra tarp mūsų, tačiau „…Spaudos maestro“ pavadinime paliksiu. Ir dar vieną citatą iš buvusios apybraižos pacituosiu šio rašinio pabaigoje. O šiaip noriu pateikti ko neparašiau prieš 20 metų. Pažvelgę nuotraukoje į nuotaikingą simpatiško žilagalvio veidą ne vienas vyresnio amžiaus ir jaunesnės kartos žurnalistas atpažins juk tai Vilius Užtupas, nes jo veikla su žiniasklaida ir išskirtinai su spauda prasidėjo nuo 20 amžiaus septinto dešimtmečio pradžios ir tesėsi iki pat išėjimo iš mūsų tarpo…
Taip, gimė Vilius 1927 m. kovo 31 d. „O gal ir balandžio pirmąją, per „Aprilį“, nestokojęs savito jumoro, kartais gimtadienio dieną pataisydavo Vilius. Radijo korespondentu pradėjo dirbti 1963 m., vos prieš metus baigęs Vilniaus Universitetą ir žurnalistikos, spaudos leidybos ir kūrybos pasaulyje aktyviu išbuvo per 40 metų. Dar prieš darbą radijuje buvo padirbėta „Šviesos“ leidyklos direktoriaus pavaduotoju, 1979 – 1992 metais VU žurnalistikos katedros docentu, apginta mokslų kandidato disertacija apie senąją lietuvių spaustuvių raidą, išleista daugiau kaip 10 knygų.Jau 1976 – 1988 metais Mokslo leidyklos išleistos V. Užtupo knygos „Kaip gimsta knyga“, „Nuo autoriaus iki skaitytojo“, „Kai įrišti knygą“ sudomino skaitytojus ir bibliofilus. Netrukus Vilius kartu su kitais įsteigė Sietyno leidyklą. Kai išėjo šios leidyklos išleista poeto Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinė „Poezijos pilnatis“ tuomet negirdėtu 100.000 tiražu, pamenu Viliui kalbant per radiją, daugelis klausytojų pageidavo papildomo šios knygos tiražo. Netrukus, po Sietyno iširimo, V. Užtupas įkuria savo leidyklą Vilius.
Vikipedijos žinyne ties jo pavarde nurodyta žymiai mažiau leidyklos ir jo paties kūrinių – V. Užtupo kūrinių. Niekur nepaminėta jo mažaformatė (nepainiokim su miniatiūrinėmis) nuotaikinga jo paties sukurtų eilių knygutė „Aplink Lietuvą“, iš Viliaus leidyklos taip pat išėjusi mažaformatė B. Brazdžionio knygelė „Kalambūrai ir limerikai“ su šmaikščiomis eiliuotomis mintimis – knygelės pradžioje dar spėjo patalplnti paties B. Brazdžionio prieš pat jo mirtį 2002 m. iš Losanželo atsiųsto autografo faksimilę.
Pirmą kartą griausmingą Viliaus balsą išgirdau kai jis garsaus Kauno vyrų choro „Perkūnas“ vardu Muzikiniame teatre vykusiame kito garsaus moterų choro„Banga“ jubiliejaus minėjime atstovams perdavė, jo žodžiais tariant, „perkūniškus“ sveikinimus. Paskui su vienu kolega užsukome į butą Jankaus gatvėje. Čia nustebino knygų gausybė. Lentynos nuo grindų iki lubų pripildytos knygų. Ir knygos, kiek pamenu, labai senos. Vilius ieškodamas kažkokio leidinio vos vos užsiropštė (buvo sovietinėje armijoje, jo žodžiais tariant „atpylęs“ ketverius metus ir palapinėje žiemą nušalęs sąnarius) ant kopetėlių.
Tam, kad pasiektų reikiamą knygą, prilaikėme, kad nenugriūtų. Tačiau tikras spaustuvininko fenomenas V. Užtupo asmenyje atsiskleidė jo miniatiūrinių knygučių rašyme ir gamyboje. Jų autorius išleido turbūt per 20. Žinomiausios „Kupškis“(50 egz.), toliau sekė žymiausių Lietuvos aviatorių serija po keliasdešimt egz. Jo eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius(80egz.) Ar tik ne po keliasdešmties egz. tiražais ileista miniatiūrų apie prezidentą V. Adamkų, popiežių Joną Paulių II, Nijolę Sadūnaitę ir kt. Nors miniatūrines bandyta leisti ir prieš karą, tačiau Vilius Užtupas jas išplėtojo iki neregėtų rekordų.
Minėtoje apybraižoje parašiau tokią frazę apie V. Užtupo išleistą miniatūrinę knygutę „Lietuviškai knygai 450 metų (16,5×14,1 mm)Tai jau rekordas“.Tačiau tai buvo 1997 m. Kiek žinau, vėliau buvo leista ir mažesnio formato. Miniatūrinės knygutės ypatingos tuo, kad pagal leidybos kanonus turi būti ne tik mažos, bet ir riboto tiražo. Spausdinant tokias knygutes V. Užtupui daug talkino jo žentas Erikas Banys, aukšto profesionalumo dizaineris-maketuotojas. Miniatiūroms pagaminti ir išleisti reikia didelio profesinio meistriškumo ir kantrybės. Įdomiausia, kad V.Užtupo knygutės, daugiausia, būdavo ne suklijuotos, o pagal visas knygrišybos taisykles susiūtos. Čia jam labai padėdavo jo gyvenimo paskutinųjų metų palydovė Aleksandra, smulkutėmis, nuo darbų sugrubusiomis rankomis adatėle susiūdavusi keliolikos milimetrų knygučių lankus.
Vilniuje, Žirmūnų gatvės gale, kur paskutinius dešimtmečius vieno kambario butelyje gyveno Vilius visada galėdavai sutikti žinomų žurnalistų, istorikų, mokslininkų, rašytojų, politikų… Kartą apsilankęs radau meistrą montuojantį papildomas lentynas knygoms įstiklintame balkone. V. Užtupo butą tarp jį esančių humanitarų esu sąlyginai pavadinęs Litera Universal, turėdamas galvoj mintį kai po vienu siesto ir rajono istoriją laikraštyje NAUJIENOS(1996-1997) V. Užtupas knygininkais išugdė ir savo atžalas – sūnų Vilių, dukrą Ritą, o žentas Erikas, kaip minėjau, ir dabar yra žinomas kaip talentingas daugelio leidinių maketuotojas.
Leidykla išleido ir šių eilučių autoriaus pirmąją grožinės literatūros knygą“Atvėriau tau duris“(poezija, vertimai, mažoji filosofija) Na, o V. Užtupo ,,Žurnalisto žinynas”, monografijos ,,Lietuvos spaustuvės”, ,,Saliamonas Banaitis” labai pravertė kelerius metus dėstant Lietuvos žurnalistikos istoriją Šiaulių universiteto tęstinių sudijų studentams bei Žiniasklaidos pagrindus Lietuvos Sporto universiteto būsimiems sporto ir turizmo vadybos specialistams. O Kijevo archyve Viliaus nukopijuotos kažkurios 17 a. reformatų knygos Žeimių (Jonavos raj.) spaustuvėje titulinį puslapį paminėjau keliolikos istorinių rašinių cikle apie Jonavos miestą rugpjūčio 29 d. dirbau komisijoje Vilniuje steigusioje VDKM Karo technikos istorijos filialą Olandų gatvėje. Vos gavęs žinią apie Viliaus netektį, atitrūkau nuo komisijos ir nuskubėjau į šarvojimo salę. Prie Viliaus karsto radau sūnų Vilių ir pažįstamą bibliofilą akademiką Antaną Buračą. Tada ir pasakiau jam 1997 metais apybraižoje žadėtąją pacituoti frazę apie tai, kad Vilius Užtupas buvo savotiškas keistuolis, kaip jis sakydavo „Nuo vaikystės buvau žingeidus kaimo berniokėlis“. O juk kažkas yra tvirtinęs, kad keistuoliai puošia pasaulį. Apie tai pasakiau A. Buračui. Abu su akademiku džiaugėmės: Duok Dieve, kad kuo daugiau tokių gerų keistuolių atsirastų Lietuvos žemėje.
Nuotraukose: (iš viršaus) 1. Vilių Užtupą su 70-ju jubiliejumi Vytauto Didžiojo karo muziejuje sveikina Dariaus ir Girėno 32. .Vilius Užtupas; 3.3.Monografijos Lietuvos spaustuvės 1522 – 1997.aplankas. Viliaus Užtupo leidykla. Vilnius. 1998 m. 800 egz. 607 puslapiai.Aplankalo autorius Viktoras Bakšys; 4. V. Užtupas (pirmas iš kairės) J. Darienės – Čižinauskienės 90 – mečio minėjime kartu su jos artimaisiais
Nuotraukos iš rašytojos Irenos Jacevičienės – Žukauskaitės asmeninio archyvo
