Žurnalisto ir rašytojo Juozo Kundroto kūrybos gerbėjai visuomet su nekantrumu laukia pasirodant naujos jo knygos. Žino, kad ji bus kitokia, negu ankstesnės, kūrinio audinys neabejotinai sušvytės naujomis spalvomis ir skaitytoją toliau stebins bei intriguos siužeto netikėtais vingiais. Maloniai nuteiks kalbos kultūra, nepriekaištingas tekstų stilius, saikingi filosofiniai išmąstymai.
Turtingoje J. Kundroto bibliografijoje nemažai vietos užima atsiminimai, dokumentinės apybraižos, eseistika, novelės, monografijos. Ir romanai, kuriuose pasakojama apie įvairių istorinių asmenybių, kultūros nešėjų gyvenimus. O naujame savo romane „Tikėjome savo laime“ (Naujasis lankas, 2017) dabar kolega rašo apie pokario gimnazijos moksleivių gyvenimą.
TAS NUOSTABUS LAIMĖS POJŪTIS
Ištikimas tradicinio romano – laisvos sandaros epinio kūrinio – žanrui, šį kartą autorius, pasakodamas apie savo jaunystę ir pokario gimnazijos moksleivių gyvenimą, ryžtasi jį skaidyti į atskirus skyrius: „Išėjimas iš namų“, „Už vingių – vingiai“, „Įkvėpimo šaltiniai“, (…) „Rasa“ , „Lietus“, „Brolis“, „Žibutės“…
Taigi, romanas tampa tarsi atskirų eskizų visuma, kuriuos vienija ir pasakotojo, ir atskirų herojų – gimnazijos moksleivių – likimai. Yra skyrių, kuriuose herojų nėra. Yra tik pasakotojas su savo mintimis, pastebėjimais, pergyvenimais ir išvadomis („Už vingių – vingiai“). Jau pirma šio pasakojimo eilute autorius prisipažįsta, kad: „Vieškelis man buvo tapęs gyvenimo dalimi. (…) „Vieškelis – tai ir minčių lavina“. Skaitant šio pasakojimo tekstą, tarsi dailininko drobėje prieš tavo akis visu įtaigumu atsiskleidžia pasakotojo gimtinės grožis! Štai tik viena to nuostabaus peizažo detalė: „…(Vieškelis) per Pustakiemio kaimą gerus tris kilometrus (…) šauna nosies tiesumu, net pasišokinėdamas. Vienur, kitur nusileidžia į negilią lomą, mediniu tiltu grakščiai peršoka Prakusos upelį ir jau pamažėl pamažėl ima glaustytis prie geležinkelio pylimo…“ . O po kurio laiko jis: „… šauna it kokia strėlė į šiaurę ir pradingsta tarp medžių, prieš tai nusileisdamas į nuožulnų slėnį, kuriame, dešinėje, langais šviečia brolių Leščinskų dviejų galų troba; kairėje – ant kalnelio sparnais tau moja pačių Leščinskų pastatytas vėjinis malūnas“.
Yra dar ir daugiau (sėkmingų!) autoriaus bandymų savo pastebėjimuose, apmąstymuose ne tik atskleisti, bet ir sužavėti mus savo gimtinės nepakartojamu grožiu. Net susilieti su ja į vienintelę LAIMĖS sąvoką – kad čia, Pustakienio kaime, gimė, augo, brendo, ir dar tokiame neprognozuojamame laikotarpyje, kaip pokaris.
Įdomūs autoriaus prisiminimai apie pirmus literatūrinius bandymus ( o kas vaikystėje nesistengė savo jausmus įamžinti eilėraščio posme? ) Vieniems, ir dažniausiai, ta paskata būna gimęs pirmasis meilės jausmas, kitiems – nerealių svajonių siekis. O J. Kundrotui ta paskata vėl buvo… tėviškės grožis! „Regėjau baltas obelis, kriaušes, liepas – it nuotakas, laukiančias savo sužadėtinių, o zylutės baltame fone – kaip gyvi saulės trupiniai… It kokie rubinai – sniegenų galvutės. O ten, už sodo, kurapkų vorelė nutapena sniego patalais, lyg koks miniatiūrinis traktoriukas. (…) Užėjo toks noras imti ir viską užrašyti. (…) ir žodžiai tiesiog patys ėmė dėliotis į posmus, it į kokias dėžutes. (…) Taip netikėtai parašiau apie patį balčiausią pasaulyje sniegą. Paskui ir apie apsnigtą tylą. Paukštelius…“.Autoriaus charakterio formavimuisi nemažos įtakos turėjo bendraklasiai (Birutė, Adolfas, Vaclovas), atskirų mokytojų (Erikos K.) pozicija ir jų likimai. Būtent čia, dar gimnazijoje, bendraujant su klasės draugo Vytauto D. vyresniuoju broliu Vaclovu, jis pirmą kartą prisilietė ir prie pasaulinės literatūros. Vaclovo pasiūlyta būtinai perskaityti L. Tolstojaus „Kazokai“ jam atvėrė akis tarsi į kitą pasaulį – ne tik nuostabaus grožio ir idilijos persunktą, bet ir kupiną neapykantos, keršto, žiauriausių ir beprasmiškiausių konfliktų, kur žmogaus mirtis tampa niekine.
Skaitydamas klasiką netrukus perprato, kad tame didžiuliame įvairių įvykių chaose pagrindinė priešprieša, žūtbūtinė kova vyksta tik tarp dviejų pagrindinių jėgų – GĖRIO ir BLOGIO. Ir kad toje kovoje gėris nugalės tik tuomet, jeigu mes – kiekvienas – nebūsime abejingais likimui, kitaip tariant, „nestovėsime po medžiu“. O netrukus jis tuo ir pats įsitikino – saugumiečių areštuotas, atrodo, majoras Miliūnas ir jo vadovaujama pogrindinė grupė, Miliūną be abejo, nedelsiant sušaudys, mažiau kaltus narius išveš į Sibirą, o aktyvesniems vyrams uždėjo antrankius ir įgrūdo už grotų, nes juos dar teis tribunolas, todėl galima tikėtis ir dar liūdnesnių, negu Sibiras, pasekmių. Šių – pasmerktųjų – tarpe buvo ir brolis Zigmas… („Reikia būti kartu“).
Skaitytoją, be abejo, intriguos daugelio klasės draugų pavardžių tik inicialai: (Jonas M., Česlovas G., Vytautas D., Vaclovas D… Arba rašomi tik vardai. – Rasa, Viktė…). Bet perskaičius anotacijoje, kad „Vaizduojamieji asmenys autentiški, autentiška aplinka“, autorių galima iš dalies pateisinti, nes kai kuriems bendramoksliams mesteltas ir vienas kitas neigiamas štrichas.
CHARAKTERISTIKOS, KOKIŲ NEPANEIGSI
Gyvenę pokaryje, be abejo, neišvengė akistatos su NKVD, partizanais, žmonių masiniu trėmimu į Sibirą, taip vadinamais „liaudies gynėjais“. Tokios situacijos knygoje irgi užima nemažą vietos. Tačiau autorius labai konkretus, be didelių išvedžiojimų daiktus vadina savo vardais. Taip, kaip juos vadino ir to meto gimtinės žmonės – knygoje nerasime „miško brolių“, „liaudies gynėjų“, o susitinkame su „žaliukais“, „stribais“. Ir NKVD kareiviai vaizduojami tokiais, kokie jie iš tikrųjų buvo ir kaip atrodė. „Staiga iš vingio išnyra ištisas ginkluotų vyrų būrys. Išsisklaidę mažomis grupėmis lekia paknopstom. Vieni įsigaužę į kariškas brezentines apsiaustpalapines, kurių apatiniai kraštai plakasi į kerzinių batų kulnus, o ne itin aukšto, siaurų pečių vyrelio tokio apsiausto skvernai velkasi vieškeliu, ir žmogelis darėsi panašus į paukštį maitėdą, pasirengusį užpulti nekaltą žvėrelį“ ( „O Galijotas nenugalėtas…“).
Autoriui ne kartą teko girdėti įnirtingų šūvių papliupų – NKVD, stribų ir žaliukų kovų aidų. Štai vienas iš tokio susirėmimo finalų ir žmonių reakcija: „Ties turgaus aikšte, priešais „istrebitelių“ būstinę, išvydau pulkelį žmonių. Jau buvo prašvitę, tai iš tolo matėsi ir ant grindinio tįsantis kūnas. (…). Šis, tįsantis ant grindinio, irgi vilki tokią pačią uniformą su antpečiais (panašias karininkų aprangos nuotraukas dažnai matydavo „Kario“ žurnale – P.K.). Aukšta kepurė su snapeliu ir lietuviška kakarda virš jo Galva atmesta į šoną, rankos plačiai išskėstos į šalis. Prasegtas kitelis teikė atsipalaidavimo įspūdį: lyg šis karininkas (aišku, kad karininkas, kaip gi kitaip) būtų išsiruošęs į susitikimą su mylimąja… Šalia manęs stovėjusi mergaitė atbulais kumščiais nusišluostė akis ir atatupsta ėmė trauktis. Kitame šone pasigirdo prislopintas kūkčiojimas ir šliurpčiojimas nosimi. Praėjo pagyvenusi moteris, žingsnis lėtas, žvilgsnis – tik vogčiomis į gulinčiojo pusę. Ir kita… ir trečia – tik vogčiomis, vogčiomis. Gal praėjo T O J I, kurios guli sūnus? Kurios ne akys, bet širdis rauda, kraujo lašais laša, kaip iš to Švč. Motinos Marijos paveikslo?“ (O Galijotas nenugalėtas…“).
„Rasos“ skyrelyje žavi autoriaus nuoširdus prisipažinimas, kad jo širdyje netikėtai, pagaliau pabudo pirmoji meilė bendraklasei Rasai. Tačiau netrukus, tarp jų įvykus netikėtam (ir nekaltam) konfliktui, nes Rasa pasijuokė, kad jis nešioja aiškiai per didelius brolio Zigmo batus, šis neteko savitvardos ir drėbė pirmą ant liežuvio užkritusią frazę, žinodamas, kad jos tėvas – stribas: „ O tu… Tu kas? (…) Samagonu prasmirdusio… dukrelė! (…). Skardus jos kvatojimas nutrūko staiga, veidas išblyško. Akys išdidėjo, suapvalėjo, pražiota burna taip ir sustingo. Rasa nusigręžė į langą ir visu kūnu pradėjo tirtėti, pagaliau neišlaikė ir apsipylė ašaromis. Argi aš dėl to kalta? Argi aš to noriu?.. Sakyk dar! Sakyk, sakyk… – ir vėl jos pečiai krūpsėjo, lyg visą tampytų traukuliai. – Tu niekada manęs nesuprasi, niekada!” ( „Žibutės“). O kiek tokių jaunų, talentingų vaikinų ir merginų gyvenimų (Rasa nuostabiai piešė!) sugriovė tėvų netinkamas elgesys, pokario metais jų pasirinktas tolimesnis gyvenimo kelias?Užvertus romano „Tikėjome savo laime“ paskutinį puslapį, negali nesutikti su anotacijos teiginiu, kad tikrai: „pagrindinio personažo (pasakotojo) realijų refleksija stipriai veikia sąmonę, nepalieka abejingu., ( n e s) jo kilnias ir gražias svajones, laimės vizijas, prasmingus siekius sugniuždo pasidygėjimą kelianti to meto realybė, ( k a d) iš visų pusių nuolatiniai pavojai tyko ir kitų veikėjų, ir jie jaučiasi taip, lyg gyventų minų lauke“.
…. Puiku, kad iš pasakotojo sielos įtampos, dvasios neramumo, nepermaldaujamo likimo pačia giliausia prasme kristalizuojasi meilė – bendramoksliams, artimiesiems, gimtinei, gamtai, knygai, žmogui.
Nuotraukose:
Romano ,,Tikėjome savo laime” viršeliai, kuriuos sukūrė dailininkas, LŽS narys Vladimiras Beresniovas;
Romano autorius LŽS ir NŽKA narys Juozas Kundrotas
Vladimiro Bersniovo nuotr..
