Kaunietis prodiuseris ir scenaristas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Erikas Kundreckas yra televizijos serialų „Laisvės kaina. Savanoriai“, ,,Bruto ir Neto 2″ bei kitų filmų bendraautorius. Su jaunu, talentingu kūrėju kalbėjosi ,,Savaitraštis Kaunui” žurnalistė, LŽS narė Aistė Mikalauskaitė.
– Serialas ,,Laisvės kaina. Savanoriai”, kuriam rašėte scenarijų, LRT „Auksinių bičių“ apdovanojimuose šiemet pelnė „LRT projekto – publikos simpatijos“ prizą. Kaip sureagavote į šį laimėjimą?
– Reakcija, kai darbas įvertinamas teigiamai, visada yra gera. Apdovanojimas teko serialui, o tai – komandinis darbas. Vadinasi, kurdami serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“ visi padarėme kažką gera, todėl išėjo kokybiškas produktas.
Manau, daug ką patraukė kūrinio tema. Jame rodoma tai, apie ką mes visi ilgai nekalbėjome, nedrįsome. Galbūt ir dabar dar lietuviškose mokyklose trūksta patriotiškumo, tautiškumo puoselėjimo. Serialas tai ir padarė – įnešė pasididžiavimo savo šalimi, herojiškumo, didvyriškumo. Juk šie dalykai niekur nedingsta, jie yra mūsų kraujyje, istorinis darbas tai tik sužadino. „Laisvės kaina. Savanoriai“ patiko net vaikams.
– Koks buvo pirmas jūsų televizijos projektas?
– Labai pavykęs projektas – „Neskubėk gyventi“ (2008 m.), serialas apie paauglių, mokyklos gyvenimą, rodytas per LRT. Man patiko, kad jo žiūrovai labai laukė. Tuo metu buvo susidaręs vakuumas – niekas nekalbėjo apie vaikus, paauglius. Laida „Gimnazistai“ (2009 m.) dar nebuvo rodoma. Mes palietėme aktualias temas. Apie „Neskubėk gyventi“ nebuvo nė vieno neigiamo atsiliepimo internete. Tai pasitaiko itin retai.
– Kaip gimsta jūsų kuriami scenarijai? Kaip atrandate naujas temas?
– Įvairiai. Arba pats sugeneruoju ką nors nauja, arba temą pasiūlo prodiuseris. Mane visada domino socialiniai dalykai, kūriau serialą „Pamiršk mane“ apie smurtą šeimoje. Jame pasakota apie dalykus, kurie labai aktualūs ir šiomis dienomis. Prie temos dar tikrai norėčiau sugrįžti ir tęsti socialinės atskirties, smurto temas. Apie jas reikia kalbėti. Naujausios visuomenės žaizdos, įvykiai Kėdainiuose, apie kuriuos visi girdėjome, tai tik įrodė.
Žmonės, išgirdę apie tuos dalykus kalbant, dažnai išsigąsta. Žinau, daugelis moterų serialą „Pamiršk mane“ net bijojo žiūrėti, nes teigė, kad joms tai yra per skaudu, kelia per daug prisiminimų. Jei jau net bijome žiūrėti, kalbėti ir pripažinti, kad tai mus liečia, vadinasi, problema yra aktuali.
– Dirbote prie vieno iš populiariausių lietuviškų serialų „Naisių vasara“. Papasakokite apie savo indėlį.
– „Naisių vasarai“ sukurta labai daug serijų. Vieną sezoną buvo apie 80 serijų, net 7 sezonai. Pats visų sezonų serijų nerašiau, tik pirmuosius tris. Vis tiek puslapių labai daug, bet apie tai susimąstai tik baigęs darbą. Viena serija užima keliasdešimt puslapių, o serijų yra šimtai… Suvoki, kiek popieriaus priterliojai (juokiasi).
– Ar kurdamas scenarijus konkrečiai įsivaizduojate savo herojus?
– Visada noriu, kad būtų parinktas tinkamas aktorius. Mėgstu ir pats pasiūlyti, mano manymu, tinkamiausius aktorius. Kartais personažą tenka adaptuoti konkrečiam aktoriui, ypač kai žinai, koks žmogus vaidins herojų. Reikia atsižvelgti į fizines ypatybes, kalbos manierą, išsikelti aktoriaus praeities niuansus, susieti juos su herojumi. Kartais prisitaiko aktoriai, o kartais reikia pritaikyti scenarijų. Retsykiais tenka ir keisti – nerandame tinkamo aktoriaus, turime koreguoti personažą. Būna, šaunus akto
rius arba aktorė, kurie yra itin liekni, gauna herojaus, turinčio antsvorio, vaidmenį. Scenarijus – gyvas dalykas, nėra nepajudinamas, jį galima ap-datuoti, keisti.
– Kokie bruožai būdingi geram serialui? Kokius labiausiai mėgsta Lietuvos žiūrovai?
– Dabar žmonėms labai reikia linksmų serialų – komedijų, romantikos. Gal tai lemia ekonomikos situacija, o galbūt lietuviai tiesiog mėgsta humorą. Baimės užtenka publicistikoje, šiuo metu vyrauja komedijos žanro mada. Populiarus šis žanras ir kine – peržvelgę praėjusių metų duomenis, matome, kad populiariausi lietuviški filmai yra komedijos. Kas bandė paliesti rimtas filosofines, psichologines temas, nesulaukė daug dėmesio. Vadinasi, lietuviai stokoja juoko, bet tai yra gerai. Pasauliniu mastu irgi netrūksta linksmų serialų, filmų.
– Kuo ypatingas jūsų naujausias darbas, serialas ,,Bruto ir Neto 2″?
– Visada svarbiausi kritikai yra žiūrovai. Stengiuosi paieškoti internete, forumuose, ką apie mano kurtus serialus sako jie. Tikiu, kad publika turi teisę pasisakyti. Į tokius komentarus portaluose, kuomet žmonės, vos perskaitę žinutę apie naują darbą, iš karto, nė jo nematę, pareiškia, neva viskas seriale blogai, nekreipiu dėmesio. Atsižvelgiu ir įsiklausau į tuos, kurie kasdien žiūri kūrinį. O profesionalių televizijos serialų kritikų Lietuvoje, deja, lyg ir nėra. Atsiranda žmonių, kurie profesionaliau analizuoja kino filmus, bet ne serialus.
– Teigiate: „Parduodu tai, kas neegzistuoja.“ Paaiškinkite šią mintį.
– Ji nėra susijusi su scenarijais. Tai – ne vienintelė mano veikla, dar dirbu su viešaisiais ryšiais, rinkodara. Būtent tokius nematomus dalykus šių sričių specialistai turi parduoti, pateikti. Jie parduoda orą, idėjas. Tik radusios užsakovus, jos tampa produktu. Mintis yra būtent apie tokį darbą.
– Ką pats mėgstate žiūrėti per televizorių? Ar niekada nekilo minčių pačiam nusifilmuoti?– Mėgstu pasižiūrėti ir tai, prie ko pats dirbau. Tačiau nesu didelis televizijos žiūrovas, man televizorius – spalvotas fonas prie sienos. Jei renkuosi, ką žiūrėti, labiau orientuojuosi į užsienio kūrinius, kurie dažniausiai pasiekia Lietuvą kiek pavėluotai, pavyzdžiui, „Netflix“, HBO produkcija.
Nesu aktorius, intencijų ir siekių filmuotis neturiu, bet žinau, kad kai kurie scenaristai, režisieriai specialiai sau susikuria rolytę. Tai daro net Quentinas Tarantino. Neatmetu galimybės, kad galbūt ir aš kada nors norėsiu pasirodyti, pabūti velykiniu kiaušiniu (juokiasi; angį. „Easter egg“ kino žargone – slaptas pasirodymas, žinutė, kurią turi pastebėti ir suprasti patys žiūrovai, – aut. pastaba). Rašydamas scenarijų pabūnu kiekvienu iš kuriamų herojų, kol kas to visiškai užtenka.
Visada ką nors rašau. Yra taisyklė: jei nerašai kasdien, įgūdžiai prastėja. Jeigu nera-šau, tuomet skaitau arba žiūriu. Visada dirbu ta kryptimi, juk mados labai greitai keičiasi, turi jausti ir sekti pulsą.
Nuotraukose: Mūsų kolega, kaunietis prodiuseris ir scenaristas, LŽS narys Erikas Kundreckas
,,Savaitraštis Kaunui” fotografo, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Ramūno Guigos nuotr.
