Dienraščio “Lietuvos rytas” publikacijos paantraštė skelbė, kad iš antro karto pavyko užbaigti daug kritikos sulaukusį konkursą Jono Basanavičiaus paminklui Vilniuje, bet neatmestina, kad net geriausiais pripažinti projektai gali vėl sulaukti prieštaringų vertinimų.
Nemažai šnekama apie ne kažin kokią valstybės kultūros barų būklę. Šnekėt šnekama, bet iš tuščio į kiaurą. Nuo to reikalai ne gerėja, bet prastėja. Ir nenusimato, kad kas iš esmės keistųsi.
Apie kultūros reikšmę valstybės ir tautos gyvenime daug kalbėti nė nereikia. Daugelis supranta, kad kultūra yra tautos savastis ir gyvastis. Šito negalima pasakyti apie mūsų Seimo iškilius vyrus ir iškilnias moteris. Po Seimo rinkimų prasidėdavo postų dalybos: ir pačiame Seime esančių, ir ministrų bei jų pavaduotojų, administracijos direktorių, frakcijų pirmininkų. Tikras turgus. Visi norėdavo gauti prekę kuo geresnę. O jos skirstomos į atsakingesnes, pelningesnes, prestižiškesnes.
Pirmu numeriu eidavo ūkio ministerija, o ant uodegos galiuko likdavo švietimo ir kultūros ministerijos. Jokia parlamentinė partija nesigviešdavo joms vadovauti. Tik lenkai, patekę į valdančiąją koaliciją, norėjo gauti švietimo ir mokslo ministeriją, skatinami savo patriotinių tikslų, kuriuos ketino realizuoti per švietimo sistemą. Dievas apšvietė kai kam protą, ir lenkams neišdegė. Bet ir gražiuoju nesibaigė. Atsikračius lenkų, kandidatą į švietimo ir mokslo ministro postą teikti patikėta rusui, Uspaskichui. Pabrėžiu – rusui. Jam buvo palikta siūlyti kandidatą ir į kultūros ministrus.
Kultūrai puoselėti turime Kultūros ministeriją. Atrodo, kad jai turėtų vadovauti žmogus, ne tik regintis antžeminę jos dalį, bet ir suvokiantis, jog ji turi šaknis. Deja, tikro gėlininko šiam gėlynui nesurandama.. O kai gėlininku skiriamas runkelių augintojas, naivu tikėtis gėlyną suvešėjant.
Ką toks runkelių auginimo specialistas nuveikia gėlyne? Surenka nukritusius lapus, nuskainioja nuvytusias šakeles, retkarčiais papurena žemę, pašalina išdžiuvusius kerus, įteikinėja apdovanojimus ir fotografuojasi su apdovanotaisiais. Gėlynui to neužtenka. Reikia žinoti kiekvienos gėlės prigimtį, jos poreikius ir juos tenkinti. Naujas gėles sodinti. Ir žemę kiekvienai sodinamai gėlei tinkamai paruošti, laiku jas skirtomis trąšomis tręšti, saugoti nuo kenkėjų ir gamtos negandų.
***
Rašau apie nusipelniusius žmones, apie jų atminimo išsaugojimą, ir protarpiais šmėstelėja nykios mintys. Kaip kvailai man skirtą laiką nugyvenau! Niekas paminklo nepastatys ne tik gyvam, bet ir mirusiam. Jau senas, negaliu visko pradėti iš naujo ir imtis darbų paminklui užsitarnauti. Seniai pasakyta, kad po laiko visi gudrūs. Bet pavydo nejaučiu. Testovi šitie paminklai amžių amžius, teprimena kartų kartoms nusipelniusius šio meto žmones. Norėčiau tikėti, kad vis atsiras žmonių, kurie protarpiais nuvalys nuo paminklų laiko bėgsmo sukeltas nusėdusias dulkes.
P.S.
Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių senjorų klubo MES nario Adomo Subačiaus publikaciją ,,Projektai sukėlė minčių apie bolševikus” skaitykite mūsų svetainės ,,Komentaruose”
Nuotraukoje: Publikacijos autorius, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys Adomas Subačius
Nuotr. iš asmeninio albumo
