Vasario 16-oji – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir amerikiečio Jerry Holsopple gimimo diena. Jis – menininkas, muzikantas, fotografas Džeris Holsoplis dėsto Virdžinijos valstijų krikščioniškame universitete (Eastern Mennonite University) dėsto fotografiją, veda skaitmeninės vizualizacijos ir komunikacijos kursus. Puikus menininkas mielai bendradarbiauja su Klaipėdoje įkurtu LCC tarptautiniu universitetu, kuriame jis dėsto kas antri metai.
Pasak LCC tarptautinio universiteto studentės diplomantės Salomėjos Karvelytės, amerikietis Džeris apie Lietuvą ir jos istoriją žino kur kas daugiau nei kai kurie lietuviai studentai.
Mūsų internetinės svetainės www.kaunozurnalistai. lt talkininkė, būsimoji komunikacijos specialistė Salomėja Karvelytė parengė išskirtinį interviu su amerikiečiu Džeriu Holsopliu, kuris labai myli Lietuvą ir jos žmones.
– Džeri, kada užsimezgė Jūsų ryšiai su Lietuva? Kas jus, amerikietį, paskatino domėtis mūsų maža šalimi?
– Viskas prasidėjo prieš trylika metų, kai čia pirmąkart atsivežiau savo studentus iš Jungtinių Valstijų. Tada apie Lietuvą dar nieko nežinojau, tačiau tai užtruko neilgai. Kadangi esu labai žingeidus, prieš pradėdamas rengti šią edukacinę programą, perskaičiau visą įmanomą literatūrą apie Lietuvos istoriją, kultūrą. Kai pirmąsyk atvykau, iš karto įsimylėjau šią šalį. Mane žavi lietuviška muzika, labai mėgstu Jūsų nacionalinį maistą, o tai – labai stebina vietinius žmones.
Per eilę metų, supratau, jog lietuviai atrodo kiek uždari, šaltoki žmonės, bet kai bendrauji su kiekvienu individualiai, atsiveria gili, draugiška asmenybė. Žmonės Lietuvoje labai svetingi, noriai priima į savo namus, sodina prie bendro šeimos stalo. Taip ir prasidėjo mano pažintis su Lietuva, atsirado ryšys tarp manęs ir mano pirmųjų lietuvių studentų. Jie man pasakojo savo ir šalies istorijas, supažindino su įvairiais įtakingais žmonėmis.
– Ar pajutote, kad lietuviai yra nuoširdūs ir jautrūs, sunkumų išvarginti žmonės?
– Kadangi turiu daug patirties su traumomis karo zonoje, seksualine prievarta ir kitokiomis pasaulio žmonių nuoskaudomis, aš greitai pajutau lietuvių gilų, užslėptą skausmą, sunkią naštą iš praeities. Nuo vaikystės net savo kultūroje jaučiausi kitoks ir buvau vadinamas „outsider“ (autsaideriu/nepritapėliu), todėl, Lietuva, jos žmonės, kultūra man yra labai artima. Esu sužavėtas Vilium Orvidu, žinau, žmonės kalbėdavo, jog jis keistuolis, ne šios žemės gyventojas… Tačiau pirmąkart įžengęs į Orvido muziejų – sodybą, pajutau lyg būčiau šventoje vietoje. Nuliūdau, jog žmonės taip kalba, nes ten aš jaučiu neapsakomą galią.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Kryžių Kalną, tai nuostabi vieta piligrimystei. O pirmoji bažnyčia, kurią aplankiau Lietuvoje, buvo Kretingoje, pas brolius pranciškonus. Bažnyčia buvo pilnut pilnutėlė, o aš stovėjau jos gale, kur aš taip pat pajutau Dievo galią ir meilę. Manau tokios ypatingos, dvasiškai stiprios vietos ir priverčia mane vis sugrįžti Lietuvon.
– Gal mūsų šalyje gimė ir ne vienas Jūsų kūrinys, pavyzdžiui nuostabios ikonos?
– Mane įkvepia žmonių istorijos, stulbinančios istorijos… Kai aš kam nors papasakoju apie savo patirtį piešiant ikonas, jiems tai yra neįtikėtina. Kai vieną kartą atvykau Lietuvon, į savo namus mane įsileido kunigas ortodoksas. Jis buvo nepaprastai svetingas, pamokė mane piešti ir suprasti ikonas. Jis buvo mano mentorius – mokytojas, patarėjas, įkvėpėjas, bet iš manęs nepriėmė materialinės padėkos.
Kai apie tai papasakoju savo kolegoms Amerikoje, jiems tai sunku suprasti. Tačiau mano įsitikinimu – tai buvo stebuklas, Dievo valia. Jaučiu, lyg mano misija būtų parodyti ar galbūt įtikinti pačius lietuvius, jog jų stiprybė slypi jų pačių viduje. Žmonės čia išties kuklūs, o tai, tikriausiai, susiję su tikėjimu, religija.
Ką jau ir bekalbėti apie Lietuvą, kaip apie šalį… Man kaip fotografui, čia yra rojaus kampelis. Miestai, miesteliai, gamta, Baltijos pajūrys – nuostabaus grožio. Norisi vėl ir vėl čia sugrįžti.
– Lietuviams tas faktas, kad amerikietis taip noriai skrenda į Lietuvą, yra keistas. Daug suprantamiau, kai lietuviai veržiasi svetur, net už Atlanto vandenyno. Mes ištroškę vakarietiško gyvenimo ir kitos kultūros. Jūs apie Lietuvą atsiliepiate labai gražiai, bet gal yra dalykų, kurie jums atrodo keistai, ir niekada nesuprasit lietuvių?
– (Juokiasi) Yra dalykų, kurių niekada nesuprasiu… Tokios smulkmenos, kaip stovėjimas eilėje parduotuvėje. Asmeninė erdvė žmonėms čia negalioja, tačiau visi be jokių problemų stovi susispaudę. Galbūt, tai tik smulkmenos, tačiau truputėlį erzina. Atrodo, jog žmonės tai turėtų žinoti iš bendro išprusimo. Tiesa, tokie miestai, kaip Vilnius, yra pratę prie užsieniečių, todėl ten viskas yra paprasčiau.
Lietuviai yra labai prietaringi, todėl dažnas nustemba, jei man tai yra svetima, negirdėta. Pavyzdžiui, kad negalima sveikintis per durų slenkstį arba sėdėti tenai, kur skersvėjis. (Juokiasi).
Jei atvirai, tai labiausiai mane stebina vyro padėtis visuomenėje. Kodėl tiek daug Lietuvoje vyrų savižudžių, kodėl jie paguodos ieško tik alkoholyje? Kodėl pusė lietuvių vis dar gyvena sovietizmo nostalgija, o kita dalis – alpsta nuo kapitalizmo? Tai man yra didelis klaustukas.
– Džeri, kadangi Jūs mums buvote menų ir vizualizacijų dėstytojas, noriu paklausti, kokia yra Jūsų mokymo filosofija?
– Mano, kaip dėstytojo, misija yra išmokyti žmogų mąstyti, o po to – ir įgūdžių. Svarbiausia studentams nurodyti užduotis, tačiau neduodant jokių instrukcijų. Geriau studentams užduoti klausimą, nei duoti atsakymą, tam, kad jie patys išsiaiškintų ir taip miklintų savo smegenis. Be abejonės, viso mokymosi procese esu šalia, visada norintis padėti. Jei per pamoką fotografuojame žmones, visada akcentuoju jo santykį su kitu žmogumi, kaip mes priverčiame jį jaustis. Jei tokia užduotis – pirmoje vietoje, nuotraukų rezultatai visada žavės. Jeigu pedagogas visada dėstys, kas jam labai rūpi, tikrai jis bus išgirstas.
– Su kokiais sunkumais susiduriate mūsų edukacinėje sistemoje?
– LCC studentai per daug laiko praleidžia mąstydami apie pažymius, į juos tiesiog susikoncentruoja. O aš jų vietoje labiau gilinčiausi į tai, ką mokosi, nes tai yra tiesiog nuostabu. Man yra sunku priversti juos atsipalaiduot, ir leisti džiaugtis mokymosi vaisiais, atsižvelgiant į tai, jog pažymys nieko nereiškia.
– Koks dabar yra jūsų veiklos objektas, tyrimas? Kuo užsiimate laisvalaikiu, kas jus domina be Lietuvos?
– Kadangi esu menininkas, labai mėgstu dirbti su įvairiomis medžiagomis. Pradėjau nuo ikonų, ir tai buvo nepakartojama patirtis. Dabar nusprendžiau save išbandyti abstrakčiame mene. Dirbu su gigantiško dydžio nuotraukomis, plastmase ir … kilogramais dažų. Tačiau tai tik išraiška to, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Pavyzdžiui, nuotraukos (portretai) žmonių, kurie patyrė seksualinę prievartą, nes per meną bandau išreikšti skausmą. Kiekvienas darbas turi atskleisti gyvenimo istoriją.
– Džeri, papasakokite apie savo gyvenimą, gal viską darėte gerai, teisingai, sąžiningai, pagal taisykles. Gal tai Jūsų sėkmės receptas?
– (Juokiasi) Aš niekada nieko nedariau pagal taisykles. Netikiu „teisingais“ pasirinkimais, bet ,,susimovęs“ mąstau, kaip išsisukti iš vienos ar kitos situacijos… Visi projektai, kurių gyvenime ėmiausi, nuoširdžiai sakau, nežinojau nuo ko pradėti, gal net visiškai nesupratau. Labiau pasitikiu pačiu procesu, nei vis galvojant, kaip viską daryti pagal taisykles.
– Bet tai reikalauja daug dvasinių jėgų?
– Be jokios abejonės – atvirumas ir nuolankumas yra kelias į pasaulio pažinimą. Kai pradėjau piešti ikonas, žmonės mane durnino sakydami, „kas bus, jeigu tau nepavyks?“ O aš nekreipiau dėmesio.
Nereikia bijoti nesėkmių. Geriausia yra iš viso negalvoti, ar ateis sėkmė, o tiesiog pasitikėti Dievu ir aistringai siekti savo svajonių įgyvendinimo. Mes jau nuo pat gimimo esame įsprausti į tam tikrus rėmus… Kodėl gi bijome rizikuoti savo gyvenime?
– Džeri, kada planuojate vėl grįžti į Lietuvą?
– Vėl būsiu 2018-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio metais, ir po to neketinu sustoti, negaliu gyventi be Jūsų šalies…
– Kokią svajonę turite Lietuvoje?
– Viena iš mano svajonių, tai atvažiuoti čia su visa savo šeima. Noriu, kad jie išvystų Lietuvoje Dainų šventę, nes tai yra kažkas neapsakomo, tai jau esu patyręs…
Norėčiau, kad jie dalyvautų ir patirtų nepakartojamą lietuvišką atmosferą. Pasirūpinsiu, kad šventėje gaučiau pačias geriausias vietas, žinoma, pirmoje eilėje… (Šypsosi).
Nuotraukose: Amerikietis Džeris Holsoplis ir jo sukurti darbai.
Klaipėdos LCC tarptautinio universiteto diplomantės Salomėjos Karvelytės nuotr.
