2017 m. gegužės 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

2017-ųjų vasario 16-oji – Lietuvos Nepriklausomybės diena ir 90 metų, kai mirė Jonas Basanavičius

Dr. Steponas Gečas, LŽS narys, karo muziejaus sodelio atkūrimo vienas organizatorių

Basanav. zizmaras didele_1.jpg

 Lietuvos Nepriklausomybės dienos proga www.kaunozurnalistai.lt  skaitytojams pateikti šį straipsnį apie ypatingą 2017-ųjų vasario 16-ąją. Pirmiausia dėl lemtingų įdomių istorinių sutapimų ir datų, nes reta pasaulyje žmonių, jei jie ne valdovai ar diktatoriai, kurie patys sau atidengtų paminklą. 

Tautinio valstybingumo Lietuvos gaivintojas ir įkvėpėjas Jonas Basanavičius gimė 1851-ųjų lapkričio 23-iąją d., mirė  - 1927- ųjų vasario 16-ąją. Šios dvi datos semantiškai asmenybę sieja su Lietuva, jos istoriniu likimu. Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos respublikos ministras pirmininkas ir krašto apsaugos ministras A. Voldemaras 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbė įsakymą apie Lietuvos kariuomenės organizavimą, istorinę valstybei dieną, vasario 16-ąją, kurią neįkainuojamos vertės dokumentu (aktu) pirmasis savo ranka patvirtino, šis fenomenas paliko atgimusią tautą. Mokslininkas, etnografas, gydytojas, žurnalistas, lietuvių ir tarptautinio garso politinis veikėjas. Visi šie įvardijimai tinka Jonui Basanavičiui. Peršasi mistinė hipotezė, kad J. Basanavičius tautos vystymosi raidoje, kaip dvasingumo įkvėpėjas  Lietuvoje, - buvo atsiųstas Aukštesniųjų jėgų.

Nuotraukoje: (viršuje) Jonas Basanavičius su  Vytauto Didžiojo gimnazistais (P.Žižmaras antroje eilėje ketvirtas iš kairė.


Po klajonių Europoje, XX a. pradžioje Jonas Basanavičius grįžta į Vilnių ir, be gydytojo praktikos, žingsnis po žingsnio imasi praktiškai įgyvendinti tikslus, kuriuos puoselėjo nuo jaunystės metų. Jis kryptingai siekti tautos ūkinio, kultūrinio švietimo, politinio sąmonėjimo ir savarankiškumo.

Lietuvai atgavus spaudos laisvę, kartu su bendražygiais jis kviečia  įsibarsčiusius po imperiją lietuvių atstovus susirinkti ir pasitarti tautai rūpimais klausimais. 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis Vilniaus miesto salėje (dab. Filharmonijos rūmai) įvyksta lietuvių suvažiavimas - Vilniaus Didysis Seimas, kuriame išryškėja tautos pagrindinės politinės-idėjinės kryptys -autonomijos Lietuvai reikalavimas. Jonas Basanavičius įtraukiamas į organizacinį komitetą visų Lietuvos socialinių sluoksnių atstovų konferencijai surengti. 

Pirmasis pasaulinis karas nukelia konferencijos sušaukimą, tačiau dar labiau sustiprina lietuvių siekį ne tik autonominės, bet visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Keliems mėnesiams J. Basanavičius vyksta į Jungtines Amerikos valstijas  rinkti išeivijoje aukų konferencijai ir būsimos Lietuvos valstybės parėmimui. Kartu su kitais komiteto nariais pasirašo laišką JAV prezidentui Vilsonui. 

1917 metų rugsėjo 18 – 22 dienomis vyksta konferencija, kurios  išrinktas 20 atstovų komitetas po penkių mėnesių, vasario 16-ąją skelbia demokratiškai besitvarkančios Lietuvos įkūrimą. Patriarcho buvimas okupuotame Vilniuje  - lengvino lietuvių gyvenimą, stiprino jų patriotinę dvasią. J. Basanavičius palaikė nuolatinius ryšius su Kaunu, neretai atvykdavo įvairiomis progomis, skaitė paskaitas. Ypač džiaugėsi Karo muziejaus įsteigimu buvusiame kazokų pulko manieže ir pertvarkytoje cerkvėje, artimai bendravo su muziejaus įkūrėju Vladu Nagevičiumi. 1922 m. rugsėjo 29 d. muziejuje buvo paminėtas Vilniaus 600 metų jubiliejus, dr. J. Basanavičius skaitė pranešimą apie Vilnių lietuvių dainose, bendravo su karo invalidais. 



BASAN._2_II.jpgĮsimintinas buvo kelių dienų atsilankymas 1923-ųjų lapkričio pabaigoje, kai tautos patriarchas sutiko savo 72 metų sukaktį. Lapkričio 23 dieną buvo švenčiama 5 metų Lietuvos kariuomenės diena, o sodelyje atidengtas skulptoriaus J. Zikaro sukurtas J. Basanavičiaus biustas (archit. Vl.Dubeneckis). 

Nuotraukoje: J. Basanavičius prie savo paminklo su gydytojais "Fraternitas Lituanuca" nariais (1925.11.23. )

Pirmajam patriarcho paminklui Lietuvos žmonės paaukojo 5619 litų, tik prieš metus pradėjusių cirkuliuoti nacionalinių lietuviškų pinigų. Skambant Laisvės varpui, paminklą atidengė Respublikos prezidentas A. Stulginskis ir pats dr. J. Basanavičius, pašventino J. Mačiulis-Maironis.

Vienas paskutinių J. Basanavičiaus apsilankymų Karo muziejuje įvyko 1925 m lapkričio 23 d. Jis džiaugėsi tvirtėjančia Lietuvos ekonomika, ūkio kooperacija,universiteto, kitų kultūros ir švietimo įstaigų steigimu, bendra tautos pažanga, tarptautiniu pripažinimu, tvirtėjančia lietuviška valiuta, kaip gydytojų neolituanų (Fraternitas Lituanica) korporacijos garbės narys su neolituanais nusifotografavo prie paminklo.

Atkuriant sodelio panteoną (archit. A. Sprindys), jau 1988 m. gruodžio 30 d. pirmiausia ant naujų postamentų centrinėje Šlovės alėjoje buvo užkelti muziejuose išlikę J. Basanavičiaus, S. Daukanto, V. Kudirkos ir J.Mačiulio-Maironio biustai. Po antrojo bolševikų sugrįžimo sodelio panteono ansamblis buvo suniokotas, sugriautas, biustai nukelti, tačiau kitur, prieš karą J. Basanavičiui pastatyti paminklai, išliko nepaliesti.

1927 metų vasario 16-ąją išaušo šaltokas, bet giedras rytas. Lietuvos žmonės pakiliai ruošėsi švęsti Nepriklausomybės dieną, tačiau netrukus gauta iš Vilniaus žinia – iš gyvųjų Išėjo J. Basanavičius, užtemdė šventišką nuotaiką . Radijas ir kitų valstybių spauda - žinią išplatino pasaulyje. Gedėjo ne tik laisvos Lietuvos gyventojai, amžinosios sostinės Vilniaus lietuviai, bet ir kitų tautybių bičiuliai.




Basanav._Federavic_II.jpgRūpinantis sodelio atstatymu ir pertvarkymu labai dažnai teko bendrauti su vilniete, tuomet dirbusia M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Birute Federavičiene. 

Ji straipsnio autoriui yra pasakojusi apie J. Basanavičiaus laidotuves: ,,Daktaro Basanavičiaus gedėjo ne tik vilniečiai lietuviai, bet ir žydai, gudai (baltarusiai – S.G.), padorūs lenkų inteligentai“. Po 5 dienų gedulo, vasario 22-ąją Katedroje aukotos šv.Mišios. Net ir pasižymėjęs lenkiškumo skleidėjas, prieš pusmetį iš Jurgio Matulaičio perėmęs arkivyskupo pareigas, Romualdas Jalžbykovskis lietuviškai pasakė gražų pamokslą. 

Nuotraukoje: Studentė B.Verkelytė (antroje eilėje pirma iš dešinės) su jaunaisiais vilniečiais






BASAN_P__PIRMOSIOS_METIN__S_II.jpgBirutė Federavičienė prisiminė, kad palydėti velionio palaikų tūkstantinė eisena su gėlėmis ir vainikais nusidriekė nuo katedros iki pat Rasų. Ji kartu su kita antros klasės pradinuke eisenos priekyje nešė Indijos Nepriklausomybės vedlio Mhatma Gandi atsiųstą vainiką. 

Kapinių įkalnėje, prie  kapo duobės, Vilniaus skautų ir lietuvių sporto ratelių vadovas Pranas Žižmaras pasiūlė karstą su Lietuvos nepriklausomybės kūrėjo palaikais užpilti rankomis.

 Dvidešimtmečio Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinio pasiūlymą palaikė palyda ir sušalusios žemės grumsteliai patriotų rankomis užpildė kapą, kuris paskendo gėlių ir vainikų kalne. 

Nuotraukoje: J. Basanavičiaus biustas 1928-ųjų vasario 16-ąją, pirmųjų mirties metinių dieną



Dar keli žodžiai apie paminklus, skirtus J. Basanavičiui. J. Zikaro sukurtas patriarcho biustas buvo tiražuotas Palangoje, Ylakiuose ir kitur. Tačiau ne tik jo darbai liko. Po mirties vienaip ar kitaip įamžinti tautos patriarchą mėgino V. Grybas, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, R. Jakimavičius ir kiti menininkai.





Zizmaras_II.jpgBirštone, kiek kitaip,  J.Basanavičiui biustą 1938 metais sukūrė A.Aleksandravičius, Vilniuje buvęs globojamas patriarcho, originalesnis už kitus (sėdinčio kėdėje) paminklas.  1996 metais paminklas atsirado Vilkaviškyje (autoriai A. Žukauskas ir V. Balčiūnas). 

Nuotraukoje: P. Žižmaras  (antras iš kairės) su Vilniaus sportininkų delegacija Kaune



Lietuvoje yra keliolika monumentinių J. Basanavičiaus pagerbimo ženklų, keli jų - Kaune. Tačiau Vilniuje, kur per 20 metų gyveno ir palaidotas Jonas Basanavičius – nėra nė vieno. Nemanau, kad vilniečiai mažiau už kitus gerbia lietuvybės simboliu tapusį patriarchą, tačiau jiems yra sunku apsispręsti. Ir dėl vietos, ir dėl formos...

Pranas Žižmaras g. 1907 m Peterburge. J.Basanavičiaus paragintas - Vilniuje lietuvių skautų ir sportininkų būrelių vadovas, aistringas Vilniaus ir Lietuvos patriotas. Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir J. Basanavičiaus mirties metines, 1926-ųjų vasario 16-osios naktį Pranas užkopė i Gedimino kalną ir draugų padedamas išskleidė lietuvišką trispalvę. 1938 metais su vilniečių sportininkų delegacija jis atvyko į pirmąją tautinę olimpiadą. Jį pasitikę kauniečiai, nuo geležinkelio stoties iki stadiono, nešė ant rankų.



Basanav._birute_fedaraviciene_II.jpg1992 metais P.Žižmaras baigė Varšuvos centrinį fizinio auklėjimo institutą, dirbo mokytoju Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o atgavus Vilnių buvo paskirtas sostinės sporto apygardos pirmininku. 1940-ųjų rudenį nuteistas 8 metams.  1944 metais žuvo  Vorkutos lageryje (manoma, kad buvo nuskandintas).

Birutė Verkelytė-Federavičienė, baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją ir Stepono Batoro universitetą, dirbo Lietuvos konsulate. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, 1939-1940 metais kartu su generaliniu konsulu Antanu Trimaku suteikė galimybę išvykti į užsienį tūkstančiams Vilnijos ir Lenkijos žydų ir kitų tautybių žmonėms. Už žydų gelbėjimą, lietuvybės puoselėjimą ir toleranciją B.Federavičienė apdovanota žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi, LDK Gedimino pirmo laipsnio medaliu.

2015 metų kovo 4 dieną Birutę Federavičienę (nuotrauka dešinėje) su jos 100 gimtadieniu sveikino ir LDK ordino Karininko kryžių Kaune, Istorinėje prezidentūroje. Apdovanojimą įteikė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.


Nuotraukos iš asmeninių ir muziejų archyvo

Nuotraukoje: (apačioje) Lietuvos žurnalistų sąjungos narys,  dr. Steponas Gečas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie J.Basanavičiaus biusto 2017-ųjų vasario 10-ąją


Basanav._1_didele.jpg









Povilo Sigito Krivicko eilės..

2017-ųjų gegužės 13-ąją kauniečių Spaudos baliuje dalyvavo ir kelios dešimtys kolegų vilniečių. Kartu su jais ir puikus žurnalistas 2016 metų dr. Vinco Kudirkos premijos laureatas Povilas Sigitas Krivickas kartu su žmona Irena. Apie šventinius įspūdžius kolega žada parašyti.


Izambine_nauja_I_n.jpg

O mes, kauniečiai, Vilniuje iš P.S. Krivicko dovanų gavę tik ką išleistą jo poezijos knygelę ,,Trys įžambinės“, skirtą žmonai Irenai, taip pat žurnalistei, pateikiame  vieną eilėraštį...

ĮŽAMBI ĮŽANGA

Per mano ilgę esatį kūrybinę 
Trys įžambinės driekias - 
Poezijos, vaizdų ir publicistinę 
Džiaugiuosi jums patiekęs.

Prašau per daug manęs nesmerkti, 
Jei nepatiks, ką rasit.
Geriau juk juoktis, negu verkti - 
Tikiuosi, kad suprasit..

Manau, visi daug bendra turime,
Vienam laike gyvenam.
Kaip mokame, taip kuriame—
Ką galim ir ką gebam.


Zurnalistu_irankiai_3_n_I_II.jpg


Vladimiro Beresniovo piešiniai

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)