Tarptautinės saugesnio interneto dienos proga savaitraščio ,,Respublika” žurnalistė Eglė Juozėnaitė parengė interviu šia aktualia tema.
Kodėl vertėtų pagalvoti prieš keliant savo fotografiją į internetą, kokius duomenis apie save nurodyti, o kokius ne, ir ko labiausiai saugotis, „TV publikai“ atskleidė Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanota žurnalistė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė.
– Kokie pavojai tyko interneto erdvėje? Ir kur informacinis turinys pavojingesnis – televizijoje ar internete?
– Nei televizija, nei internetas nėra labai pavojingi. Jie negali nieko padaryti. Tai yra tiktai informacijos sklaidos priemonės. Viskas priklauso nuo vartotojo, kuris jomis naudojasi. Jaunoji karta labai susijusi su internetu, bet jiems svarbi ir televizija. Visi animaciniai filmukai, vaikų serialai rodomi per televiziją. Kol vaikas tampa paaugliu, jis sėdi prie televizoriaus. Šiuo atveju turinio kūrėjai turi būti labai atsakingi, nes visos programos vaikams, jaunimui turinio požiūriu turi būti apgalvotos.
Jaunam žmogui mes turime ne tik suteikti galimybę pažinti pasaulį, bet ir kartu ugdyti vertybes. Man labai smagu ir norėtųsi pagirti už tai nacionalinį transliuotoją, kuris turėdamas daugialypę televizijos, radijo, interneto terpę įdiegė vaikams rubrikėlę apie internetinį televizijos naudojimą. Tą seniai reikėjo padaryti. Visa Europa labai daug dirba šiuo klausimu.
Daug domėjausi dokumentais apie draugišką internetą ir kiek tas internetas turi integruotis į kitas priemones kaip galimybė išmokyti prevenciškai pažiūrėti į daugelį dalykų. Deja, mes daug kur atsiliekame. Šiuo atveju nacionalinis transliuotojas yra vienas iš tų pavyzdžių, nes tai jau buvo galima padaryti seniai. Jeigu ugdysime vartotoją pažinti įvairius dalykus, tai ir pavojų nebus.
– Televizijų programos žymimos ženklais N-7, N-17, S. Ar ženklinimas padeda, ar kaip tik skatina smalsumą žiūrėti tai, kas neleistina?
– Tai gražus žingsnis norint sureitinguoti, kas yra leidžiama, kas ne, į ką reikėtų atkreipti dėmesį tėvams. Bet ir tėvus reikia ugdyti. Ypač kai kalbama apie komunikacinius dalykus. Ne vieną kartą paauglių, ypač vaikų, būrelyje esu girdėjusi sakant: o, šiandien bus geras filmas, S raide pažymėtas, reikės pažiūrėti. Tai puiki nuoroda žinoti, ko tau matyti negalima. Vadinasi, ta priemonė išsisėmė.
Dabar tėvams yra galimybė naudoti programėles internete, riboti laiką išmaniojoje televizijoje. Tada vaikas, norėdamas įsijungti tam tikrą programą televizijoje, turi atsiklausti, ar gali ją įsijungti. Jis nežino, ko klausia, bet jis klausia tėvų, nes televizorius yra valdomas per mobiliąją programėlę. Deja, kad tokie dalykai yra ir kad juos galima naudoti, ne visi tėvai žino. Arba nesidomi tiek, kiek turėtų. Vaikai dabar daugiausia išmoksta visko patys arba iš bendraamžių.
– Nuolatos gauname didelį srautą naujienų. Ar moka jaunesni ir vyresni žmonės susitvarkyti su tuo dideliu srautu informacijos?
– Ne veltui sakoma, kad informacijos sraute yra informacijos badas. Informacijos naudojimas turėtų būti tikslingas. Jeigu žinome, ko norime, kiek norime, atitinkamai pasiimame tai iš vienų ar kitų duomenų bazių. Bet kada naršome taip sau, tai turbūt nelabai praturtėjame, laikas būna panaudojamas ne taip, kaip galėtume jį panaudoti. Šiandien net ir vyresni žmonės atranda socialinį tinklą „Facebook“. Jiems atrodo, kad tai panacėja, kur tu gali apie viską pasakoti. Bet jau ne pirmi metai tie, kurie jį naudoja kur kas aktyviau, trimituoja, kad būtume atsargūs su savo duomenimis.
– Kaip to atsargumo imtis?
– Pavyzdžiui, jeigu tu keli nuotraukas, kad keliauji, nebūni namuose. Vadinasi, gali keliauti. Jeigu pateiki labai daug informacijos, kada keliauji ir kada nebūni namuose, tai gali būti puiki nuoroda vagims. Taip pat vertėtų būti atsargesniems keliant mažų vaikų nuotraukas. Gražu pasižiūrėti į vaikus, bet po kiek laiko ta nuotrauka gali atsidurti ne tokiame kontekste, kokį mes galėtume įsivaizduoti.
Dabar pereinama prie individualizuoto vartojimo, todėl feisbukas yra labai puiki priemonė rinkti duomenis apie konkretų asmenį, jo pomėgius, ką jis vartoja, perka. O tada konkrečiai jam yra siūlomos prekės ir paslaugos.
– Kad internete pavojinga, turbūt įrodo ir tai, kad vyksta net informaciniai karai?
– Jie vyksta. Informacinėje erdvėje tas karas gali būti kur kas baisesnis negu akivaizdžiai susitikus mūšio lauke. Tą labai akivaizdžiai įrodė ir praėjusi JAV prezidento rinkimų kampanija. Vyksta įsiveržimai į valstybių interneto erdves, programišiai nulaužia vieną ar kitą serverį, tinklą, duomenų bazes, suranda ten slaptos informacijos, ją nutekina… Net ir mūsų nacionalinio saugumo strategijoje labai daug dėmesio skiriama informacinės erdvės apsaugai. Ir kuo toliau, tuo labiau reikės ja rūpintis.
Savaitraščio ,, Respublikas” priedas „TV publika“
Nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja Audronė Nugaraitė
