2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Lietuvos žurnalistų sąjungos nario ADOMO SUBAČIAUS kūryba. I. PABIROS...



Subacius_II_n_desine.jpg



PABIROS...

Dauguma Dievo kūrinių turi galvą. Žmogus taip pat. Bet galva galvai nelygu. Todėl pagal galvas žmonės labai skiriasi. 

Dažnai galima išgirsti, kad žmogus turi gerą galvą. Su tokia galva galima daug naudinga nuveikti - daryti išradimus, reikštis moksle, menuose, versle ir kitokiuose veiklos baruose. Jie lemia pažangą ir stumia gyvenimą į priekį. 

Esama gudragalvių, kurie rūpinasi tik savimi. Jie prigalvoja visokių gudrybių, kaip patenkinti neribotus savo įgeidžius, kaip pastverti iš gyvenimo kuo daugiau.

Netrūksta tuščiagalvių. Jei jau Dievas tokią tuščią galvą davė, nieko nepakeisi. Su tokiais geriau rimtų reikalų neturėti.

Kas kita bukagalviai. Kai kam jie labai patinka – apsistato tokiais ir būna ramūs.

Sunku bendrauti su kietagalviais. Su tokiais niekada nesutarsi. Sakyk jiems nesakęs, aiškink neaiškinęs, jų neperkalbėsi. Dėti viltis į juos beprasmiška. 

Kartais žmogus pavadinamas asilo galva. Kas tai per gyvulys, visiems gerai žinoma, todėl komentarai nereikalingi.

Dar galima pridurti ir liaudies išmintį: Galva kaip puodynė, durna kaip šikinė.
Politikai irgi turi galvas. Tarp jų netrūksta gudragalvių, kietagalvių, tuščiagalvių, bukagalvių, asilagalvių... Geros galvos į partijas ir politiką nesiveržia, dauguma viso to vengia.

***

Aštuoniasdešimtmečius valdžia myli, gerbia ir godoja. Net važinėti miesto autobusais ir troleibusais leido nemokamai. Beveik nemokamai - už metinį bilietą tik dvylika litų. Tas litas per mėnesį grynai simbolinis. 

Metus išvažinėjau su tokiu bilietu. Einu sumokėti dvylikos litų už kitus metus. Tvarka pasikeitusi geron pusėn. Aną kartą popierius reikėjo pildyti pačiam, dabar sėdi graži ir maloni panelė ar jauna ponia ir pildo. Susiprato, kad dažnam tokio amžiaus piliečiui ir pilietei tai padaryti nelengva ar net neįmanoma. Reikia telktis į pagalbą galintį ar ateiti su palydovu.
Pagyręs naują tvarką, duodu panelei ar jaunai poniai pasą ir bilietą. Sako, duokit pažymėjimą iš seniūnijos, kad gyvenate. Nustebau. Kokio dar pažymėjimo, kad gyvenu! Pasas galiojantis, nuotrauka mano, leidimas važinėti už mėnesinį litą išduotas šitame pačiame kabinete, tai ar to maža? Norėjau pyktelėti, bet susivaldžiau. Prieš tokią moterį turiu likt džentelmenas. Sakau, va, pačiupinėkit ranką, aš tikrai gyvenu, nesu dvasia. Ir atkišu alkūnę. Nečiupinėjo. Tik nusišypsojo ir pasakė, kad pačiupinės seniūnijoje ir išrašys pažymėjimą. Aš irgi nusišypsojau ir pasakiau iki pasimatymo.

Seniūnijoje vargo neturėjau. Priėmė pats seniūnas. Paaiškinau, jog Autorolis reikalauja pažymėjimo, kad gyvenu, bet tenai dirbanti graži merga ar jauna ponia nepanoro manęs apčiupinėti ir įsitikinti, kad gyvenu, kad nesu dvasia. Sakė, tai turinti padaryti seniūnija. Sutikau būti tiriamas seniūnijoje naudojamais būdais.

Seniūnas buvo tvarkingai apsirengęs ir gerai nusiteikęs. Sako, mes nečiupinėjam ir nespaudinėjam. Pas mus knygose parašyta, ar pats gyveni. Pasklaidė tas knygas. Tikrai, jos rodė, kad gyvenu. Pagal knygas tuoj pat ir pažymėjimą išrašė.

Smagu, kad gyveni. Smagu su popieriniu to įrodymu pas mergą grįžti. O kai gyvendamaseini pas mergą, reikia kažką ir nusinešti. Taigi užsuku pakeliui į parduotuvę ir nuperku šokoladuką - nedidelį, jau už eurą su centais, bet vis dėlto einu ne tuščiomis rankomis. 

Autorolyje merga pildo popierius senutei. Neregiu šios veido, sėdi į mane nugara. Bet matosi, kad gyvenimas jai nebuvo gailestingas, išsunkė viską, ką buvo galima išsunkti. Iš tikrųjų visiems čia ateinantiems gyvenimas nedarė išimčių. Tai sėdžiu ir galvoju, kodėl tą šokoladuką turėčiau atiduoti mergai ar jaunai poniai, nors ir simpatiškai. Geriau ją palikti bernams ar ponaičiams, o šokoladuką atiduoti šitai senutei. 

O senutė pasiėmė užpildytus popierius, atsistojo, atsisuko veidu į mane ir nuėjo prie langelio. Atsisėdau priešais jauną raštų pildytoją, padaviau pasą, seną bilietą ir, svarbiausia, pažymėjimą, kad gyvenu. Ir akys nukrypo ne į pildytoją, bet į senutę. Apsirengusi tvarkingai ir net madingai, veidas išpuoselėtas kosmetika. Ir noras atiduoti jai šokoladuką kaip mat praėjo. Pagalvojau, kad gali net supykti, užsigauti, tikriausiai jos materialiniai resursai dar nėra išsekę. Verčiau atiduosiu moteriškei, sėdinčiai už langelio. 

Pasiėmęs užpildytus popierius, einu prie langelio. Langelis aukštai, o moteris sėdi žemai. Palkelta ranka pasiima popierius, net nespėjus man dorai į ją žvilgterėti. Patvarkiusi, ką turėjo dokumentuose patvarkyti, padeda man ant langelio bilietą. Ne, neatiduosiu jai šokoladuko, geriau nunešiu žmonai. 

Taip ir padariau. Bet žmona visai neapsidžiaugė, gal net papriekaištavo sakydama: “Kam jį pirkai, juk žinai kad šokolado nevalgau?”

Žinau, kad nevalgo, bet negi sakysi, kam jį pirkau.

***
Apsigalvojo senstantis vyras, pardavė sodybą ir persikėlė miestan pas sūnų. Sodyboje įsikūrė irgi pagyvenusi pora. Gana simpatiška. Pasikvietė susipažinti kaimyną į svečius. Susipažino, pagurkšnojo, užkando. Gražiai naują gyvenimą pradėjo. 
Kurį laiką gražiai ir gyveno. Bet sykį atėjęs naujakurys pareiškė, kad senbuvio beržas užstojąs jam šviesą. Girdi, dieną beržas metąs šešėlį į jo sklypą nuo saulės, naktį sklypą temdo nuo mėnulio šviesos. Kaimynas turįs būti supratingas ir netemdyti jo sklypo. 
O beržas iš tikrųjų buvo didelis, kuplus. Svyruoklis. Nors džiugino akį ir gyvino aplinką, vis dėlto nesantūriai metė šešėlį į kaimyno sklypą ne tik saulėtą dieną, bet ir mėnesėtą naktį.

Senbuvis išsisukinėjo vienaip ir kitaip, aiškino, kad beržą pasodinęs dar bolševikiniais laikais, prieš keturias dešimtis metų, laikydamasis nustatytos tvarkos, per penkiolika metrų nuo kaimyno sklypo. Naujakurys sakėsi nenorįs nieko žinoti apie bolševikinius laikus, ir jam pikta, kad bolševikinis beržas temdo jo sklypą. Susidarė tikrai sunki ir sudėtinga situacija: bolševikmečiu sodintas beržas laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje meta šešėlį ant doro lietuvio patrioto sklypo. Siūlyta beržą nupjauti ar net iškasti, nupjauti viršutinę beržo pusę, metančią šešėlį, apipjaustyti nusvirusias šakas, tačiau beržo savininkas su tokiais siūlymais nesutiko. Kaimynų santykiai sugedo. Naujakurys net pasakė, kad beržą naktį nupjausiąs, bet senbuvis atsikirto, kad už tai kalėjime supūsiąs. 

Vis dėlto naujakurys buvo doras katalikas, krikščionis demokratas, mirtinai susipykti nepanoro ir nutarė ginčą išspręsti gražiuoju – per teismą. Visa bėda ir nelaimė, kad teismas ieškinio nepriėmė. Atseit, jūsų beržas, jūsų sklypas, jūs ir žinokitės. Ir kur priims! Reikalas sudėtingas, politinis – bolševikinio tvankaus oro iš jaunystės prisisunkęs beržas stelbia ekologišką laisvos Lietuvos žemės lopinėlį! Kam imtis tokių sudėtingų bylų, jei galima jų atsikratyti! Ir atsikratė!

Visai nereikia tuo stebėtis. Ir paprasčiausias bylas mūsų teismai sunkiai sprendžia. Kartą aštuoniolikmetis chuliganas nei iš šio, nei iš to smogė kastetu praeiviui į veidą. Smogė gegužės pradžioje, o byla buvo sprendžiama lapkričio mėnesį. Murksėjo murksėjo teisėjas, kokią bausmę skirti. Sodinti ir šerti neišeina. Pamurksėjęs nutarė atiduoti mušeiką tėvų globai, nors tėvai nesiteikė ateiti į sūnaus teismą, jiems, išvykusiems į Vilnių, atstovavo krikštatėvis. 

O juk byla buvo labai paprasta. Į teismą mušeiką atvesti reikėjo tą patį gegužės mėnesį. Mažesniems mušeikoms tokiais atvejais reikia čia pat teisme numauti kelnes ir įkrėsti paskirtą porciją rykščių ar diržų. Tuo tarpu tokiam, apsiginklavusiam kastetu ar net kastetais, kelnių nenumausi, galima netekti dantų. Paprasčiausiai reikėjo pasodinti penketui parų „ant sausos duonos“. Užsienyje teisėjai visokių bausmių sugalvoja, o mūsiškiai pasimeta net paprasčiausiose bylose. Sudėtingų, kaip minėta, nė nepriima.

***

Dažnai paburnojame prieš valdžią. Aš irgi ne šventasis. Bet kartą, prisiklausęs rinkiminių kalbų, po Seimo rinkimų atsitokėjau. Kaipgi šitaip! Žmonės dėl mūsų taip aukojasi, taip savęs išsižada, o mes šito jų pasišventimo neįvertinam. Nuodėmė prieš valdžią burnoti, ją reikia mylėti. Net nustebau, kad taip ilgai šito nesupratau.

Mylėti tai mylėti, bet kaip? Suprantu, kaip reikia mylėti žmoną ir moteris. Ir myliu. Matau, kad kai kas jas nelabai myli. Suprantu, kaip reikia mylėti visus gyvus padarus. Ir myliu. Matau, kad kai kas juos ne itin myli. Suprantu, kaip reikia mylėti gamtą. Matau, kad kai kas jos visai nemyli - teršia ir niokoja. Net suprantu, kaip reikia mylėti Dievą. O kaip reikia mylėti valdžią, niekaip nesuprantu.

O su kuo žmoną mylintis vyras pirmiausia tariasi? Aišku, su ja. Kadaise Gorbačiovas prisipažino, kad tariasi su savo Larisa. Kauno meras Kupčinskas neabejojo, kad jo žmona, išrinkta į miesto tarybą, nesijaus naujokė, nes jis dideliais ir mažesniais miesto valdymo reikalais tardavosi su savo Jurgita. Nesiginu, ir aš sudėtingais buities reikalais ir komplikuotais politiniais klausimais tariuosi su savo Danute. Į mano klausimą, kaip reikia mylėti valdžią, ji atsakė nedvejodama ir nesvyruodama, tik šypsodamasi:

-Mylėk kaip mane.
Pajuokaut ne tik nesunku, bet ir smagu, tačiau daryti juokus iš žmonių meilės valdžiai baisus netaktas. Nei aš galiu su valdžia pagulėti, nei jos paglamonėti, nei jai gėlių puokštės įteikti, net jei būčiau ir geriausios nuotaikos. Pamačiusi, kad aš nelinkęs juokauti, paaiškino:
-Pirmiausia mesk priekabiauti prie valdžios. Suprask, kad ji ir gerų darbų nudirba. Dažniau juos matyk. 
-Gerai, galiu ieškoti gerų jos darbų, apie juos kalbėti. Tačiau tai bus valdžios gerbimas, bet ne meilė. 
-O tu ne tik ieškok gerų darbų. Kai jų surasi, girk valdžią, džiaukis ja, - nepasidavė Manoji.
-Tai bus liaupsės, garbinimas, bet ne meilė, - nepasidaviau ir aš.
-Už liaupses ir garbinimą valdžia nesypyks, net jei jos nemylėsi, - paaiškino Mieloji. Ir, matyt, protingai. Gal iš tikrųjų valdžios galima ir nemylėti, užtenka ją liaupsinti. Bet vis dėlto lieka neaišku, ką reiškia valdžią mylėti. 
Pasakyta, kad nėra padėties be išeities. Tą išeitį rado apsilankęs sūnus vienu sakiniu:
-Nesuk galvos, kai valdžia pradės tave mylėti, savaime pamilsi ir ją. 
Turi galvą vyras! Dar ne pensininkas.

***
Eglutė, eglaitė, egliūtė - moteriškos giminės medis. Prisimenate: “Eglutė skarota, eglutė žalia...” Ne tik skarota, bet ir spygliuota. Švelniai spygliuota, tik nereikia braukti prieš spygliukus. Išauga didinga, šakota, žiemai pasipuošia kankorėžių girliandomis. Šaknis leidžia ne į gylį, bet į plotį, todėl vėtros verčia jas iš šaknų. Mediena daugiau statybinė nei padarinė. 

Pušelė, pušaitė, pušytė irgi moteriškos giminės medis. Irgi spygliuotas - ilgaspyglis. Irgi nereikia braukti prieš spyglius. Išauga aukšta ir liekna. Prisimenate: “O pušelės pušelės tos nesurokuotos, lieknos ir aukštos, viršūnės šakotos.“ Galima pridurti, kad taip pat puošiasi kankorėžiukais. Šaknis leidžia giliai, vėtros pušis tik aplaužo, bet neverčia iš šaknų, mediena ne tik statybinė, bet ir padarinė. 

Parašęs daviau pasiskaityti žmonai ir paklausiau, eglaitę ar pušaitę linkėtų anūkui į žmoną.Pagalvojusi pasakė: 

“Yra trečias moteriškos giminės medis - liepa. Išauga aukšta ir kupli. Jokios vėtros negali jos nei išrauti, nei aplaužyti. Žino, kada reikia nusirengti ir kada apsirengti. Pavasarį pasidabina, o vasarą medumi pakvimpa. Tikras šeimos medis. Mediena minkšta, lanksti, tinkama suvenyrams drožti.” 

Tikrai, iš liepų niekas trobesių nestato.

***

Tradiciškai pradėti ir tradiciškai gimę netradicinės prigimties piliečiai yra netradiciškai reiklūs ir užsispyrę. Nepripažįsta tradicijų, reikalauja įteisinti netradicines santuokas, leisti netradicinėms šeimoms įsivaikinti tradiciškai gimusius tradiciškos prigimties vaikus. Tradiciškai galvojant, tai absurdas, bet tradiciškai ir netradiciškai galvojantieji sutiks, kad tradicijos keičiasi, tradicines tradicijas keičia naujos, netradicinės tradicijos.

Nebūkime tradiciškai netolerantiški tradicijų atžvilgiu. Leiskim netradicinės prigimties piliečiams, nors pradėtiems ir gimusiems tradiciškai, kurti netradicines šeimas. Tik neleiskim įsivaikinti tradicinės prigimties vaikų. Ir tą netradicinę šeimą turėtų netradiciškai sudaryti ne tradiciški du partneriai, bet trys ar penki, būtinai neporinis netradicinis skaičius. Ir kuo netradicinės šeimos bus gausesnės, tuo didesnė tikimybė, kad jos, neleidžiant įsivaikinti tradicinės prigimties vaikų, sukurs, išras ir išbandys naujus netradicinius netradicinių vaikų pradėjimo ir gimdymo būdus. Šitai neabejotinai pagerins Lietuvos demografinę padėtį, nors ir netradicinės prigimties individais. 
***

Nuostabi mergytė. Miela mergaičiukė. Žavi mergaitė. Graži panelė. Daili mergina. Žystanti moteris. Žydinti moteris. Sirpstanti moteris. Nokstanti moteris. Subrendusi moteris. Ilgaamžė moteris. 
Šitaip apie vyrus nepasakysi. Dievas Adomą sutvėrė šiaip sau. Ievą Adomui jis padovanojo. O dovana yra dovana. Kokio nieko nepakiši.

***

Prie bolševikų pažangią techninę mintį į priekį stūmė racionalizatoriai. Net įmonės savo ataskaitose didžiuodamosi nurodydavo, kiek turi racionalizatorių ir kiek per jų triūsą sutaupyta lėšų. Kad tai ne tuščiažodžiavimas, galima pateikti keletą racionalizavimo pavyzdžių.

Kaune veikė metalo dirbinių gamykla. Ji bendradarbiavo ir draugavo su tokia pat Rostovo prie Dono gamykla. Bendraujant ir draugaujant, reikėjo keistis pažangia patirtimi. Kauno gamyklos atstovas, lankydamasis Rostove prie Dono, perėmė teigiamą šios gamyklos kibirų cinkavimo patirtį – Kaune cinkuodavo gatavus kibirus, o Rostove cinkuodavo skardą ir iš jos gamindavokibirus. Kauniečiai racionalizavo gamybą ir pradėjo cinkuoti skardą. Tuo pat metu Rostovo gamyklos atstovas lankėsi Kaune ir perėmė kauniečų patirtį – kibirus prdėjo gaminti iš paprastos skardo ir cinkuoti juos jau gatavus. Toks dalijamasis teigiama patirtimi ir gamybos proceso racionalizavimas buvo labai naudingas abiem pusėms.

Kol nebuvo tušinukų ir šratinukų, plačiai vartotas pieštukas. Pagal lietuvių kalbos žodyną` pieštukas – „grafito lazdelė, paprastai įtaisyta medžio kotelyje“. Kadangi plačiai vartotas, jo gamybai skirta daug dėmesio. Vienos gamyklos nusipelnęs racionalizatorius sumojo, kad pieštukas gaminamas neracionaliai: grafitas dedamas per visą medžio kotelį, tuo tarpu pieštukas surašomas ne visas, nurašytas galiukas išmetamas, taigi išmetama nemažas galas grafito. Įdiegus racionalizacinį pasiūlymą, pieštuko išmetamasis galas imtas gaminti be grafito. 

Viskas klostėsi puikiai, pieštuko savikaina dėl sutaupyto grafito sumažėjo. Racionalizatorius premiją gavo, o nusipelniusio racionalizatoriaus garbės vardą jau turėjo. 
Kitoje pieštukų gamykloje dirbo ne mažiau garbingą nusipelniusios racionalizatorės garbės vardą pelniusi ne tik išmani, bet ir simpatiška moteris. Neprisimenu, gal netgi graži. Jos sveikas ir imlus protas negalėjo suvokti, kam pieštukui reikalingas galas be grafito. Aišku, po jos racionalizacinio pasiūlymo tas galas buvo nupjautas, o pieštukas per tiek sutrumpėjo. Kaip toliau pieštukas buvo racionalizuojamas ir kas iš jo liko, nesunku įsivaizduoti.

Mano buto kaimynas dirbo „Aido“ gamykloje ir vis racionalizuodavo vaikišką vežimėlį. Per metus jis pateikdavo keletą vežimėlio dalių racionalizavimo projektų. Per keletą metų susidarė nemenkas racionalizacinių pasiūlymų skaičius, ir jam buvo suteiktas nusipelniusio racionalizatoriaus garbės vardas. 

Manyčiau, kad šitokį darbo įvertinimą reikėtų taikyti naujomis sąlygomis ir pas mus. Savo veikloje itin pasireiškusiems veikėjams teikti nusipelniusio agitatoriaus, falsifikatoriaus, iniciatoriaus, interpretatoriaus, kombinatoriaus, likvidatoriaus, machinatoriaus, oratoriaus, racionalizatoriaus, reformatoriaus, restauratoriaus, provokatoriaus, uzurpatoriaus garbės vardą.Pradžiai velnio tuzino turėtų užtekti. Šį skaičių taikyti ir kitiems nusipelniusiems. Sakysim, kai kas galėtų didžiuotis nusipelniusio aferisto, aktyvisto, ekvilibristo, enkavedisto, feministo, formalisto, karjeristo, komunisto, maksimalisto, oportunisto, primitivisto, pseudosocialisto, revanšisto, sadisto, skandalisto, teroristo garbės vardu.

Aišku, garbės vardo nereikėtų sieti su pinigais, nebent vardo suteikimo proga paskirti vienkartinę pašalpą. 
Kad ši garbė nebūtų suteikiama jos nevertiems, bet draugų ir pažįstamų stumiamiems kandidatams, reikia sudaryti valstybinę ar vyriausybinę gerai apmokamų specialistų komisiją. Garbės vardus turėtų teikti Prezidentas, blogiausiu atveju Premjeras.

Galėčiau vardyti, koks garbės vardas, mano galva, kuriam veikėjui tiktų. Bet susilaikau, kad nebūčiau apkaltintas protekcionizmu. Tegul sprendžia skaitytojai ir Komisija. 
Beje, visapusiškai aktyvūs veikėjai galėtų būti pagerbti ir keliais garbės vardais.
Nesu garbėtroška, bet gal ir man būtų suteiktas Nusipelniusio iniciatoriaus garbės vardas. Už pašalpą būčiau dėkingas.

Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir kauniečių senjorų klubo MES narys Adomas SUBAČIUS

Ričardo Šaknio nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)