Žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė – Taranda. Pasikalbėkite su savo vaikais apie Sausio 13-ąją

Žilvinė Petrauskaitė – Taranda, ,,Savaitraštis Kaunui” vyr. redaktorė
Petrauskaite_II.jpgKiekvienas kaunietis, kuriam 1991-aisiais buvo daugiau nei 18 metų, turi savų prisiminimų iš tų dienų įvykių. Sausio 13-oji kasmet – laikas juos pasakoti vaikams ir anūkams, kad istorija būtų gyva, o ne tik sausi faktai vadovėliuose.

Aš, neseniai studijas baigusi jauna žurnalistė, tada gyvenau prie tuomečio „Telekomo“. Kaip ir daugelis tomis naktimis, miegojau su prie galvos įjungtu radijo aparatu, rodos, retransliuojančiu Lietuvos televizijos programą. Budinčio žurnalisto balsas iš radijo imtuvo veikė raminamai, nes tai reiškė – viskas gerai, Lietuva tebėra laisva, nepaisant bauginamų žinių iš Vilniaus. 

Nakties valanda, kuomet Eglės Bučelytės balsas eteryje nutilo, atrodė esanti netiesa. Laisvės oras, kuriuo kvėpavome nuo 1990 m. kovo 11-osios, tiek daug žadėjo. Jau gyvenome nieko nebijodami ir tikėjome, kad bijoti nebeteks. Kad galėsime ir toliau kalbėti bei rašyti tai, ką iš tiesų manome, klausysime muzikos ir žiūrėsime filmus, kuriuos norime, kad su lietuviškais pasais keliausime po pasaulį, o mūsų veidai ir apdarai netrukus visai nesiskirs nuo tikrų vakariečių. Laisvės stebuklas jau buvo prasidėjęs, o nutilęs balsas radijo imtuve reiškė, kad viso to, deja, nebus. Kad viskas liks kaip iki Kovo 11-osios. 

Pro langą mačiau, kaip iš gretimų namų lyg žirniai link „Telekomo“ pabiro žmonės. Saugoti. Ginti. Būrys žmonių, ne pirmą dieną spietęsis prie „Telekomo“, staigiai pagausėjo. Spontaniškai įdavusi mamai į rankas valerijonų lašų buteliuką, link „Telekomo“ išbėgau ir aš. Minia buvo sutrikusi, garsiai aidėjo retransliuojamas žur-nalistės Jolantos Sarpnickienės balsas iš Sitkūnų, nutraukęs eterio tylą po desantininkų užtildyto Vilniaus. Pagalvojau, gal mano pažįstamai kolegei reikia talkos.

Vyras, minioje stovintis šalia, garsiai aplinkiniams ištarė: „Turiu autobusą.“ „Nuvežtumėte į Sitkūnus?“ – klustelėjau. Autostrados vietą ties posūkiu į Sitkūnus pasiekė beveik pilnas autobusas keleivių. Tamsoje keliuku, vedančiu į Sitkūnų radijo stotį, tylėdami traukė būriai žmonių. Greta stoties pastato degė laužai, prie jų šildėsi žmonės. Buvo žvarbu.


Mažytėje Sitkūnų radijo studijoje, be Jolantos, darbavosi pagyvenęs vertėjas į vokiečių kalbą, angliškai ir lenkiškai puikiai kalbantis jaunuolis, o į rusų kalbą tekstus vertėme ir redagavome bendromis jėgomis. Ryšį su Seimu telefonu palaikė televizijos režisierė Dzintra Varžgalienė, o Jolantos vyras Pranas D.Varžgalienės užrašytas žinutes atnešdavo į studiją perskaityti. 


Tą naktį, rodėsi, Lietuvos laisvės likučiai susitraukė iki tos mažytės studijos. Čion viena po kitos iš Vilniaus buvo pranešamos ir visam pasauliui skelbiamos žuvusiųjų pavardės, informacija apie tankus, dardančius link Seimo ir Sitkūnų (ši pasirodė melaginga), išdalytos ir čia pat išbandomos dujokaukės (o, siaube, manoji neveikė), nežinia iš kur išdygęs tvarkdarys, bandantis studijoje palikti tik J.Sarpnickienę, ir beveik nenutrūkstamai į mikrofoną Jolantos kartojami žodžiai: „Tyla eteryje ar svetimi balsai jame nereiškia, jog mes atsisakome savo siekių.“ 

Tąnakt Lietuva gynė savo laisvę. Ir niekas tomis valandomis Kaune ar Vilniuje gatvėse budėjusių žmonių nesugebės įtikinti, kad „savi šaudė į savus“. Manau, tuo netiki jų vaikai, netikės nei vaikaičiai, nei provaikaičiai.

Nuotraukoje: Publikacijos autorė, ,,Savaitraščio Kaunui” vyr. redaktorė Žilvinė Petrauskaitė – Taranda

Panašūs straipsniai