Iš žurnalisto S.Gečo bloknoto. Armėnijos Nepriklausomybės atkūrimo dieną prisiminus

Steponas GEČAS, Istorijos dr., aukščiausios kategorijos gidas, LŽS narys
Jerevanas_2_II_Gecas.jpgArmėnijos respublika paminėjo savo Nepriklausomybės atkūrimo 25 – ąsias metines. Nepriklausomybės paskelbimo dienos liudininku teko būti ir man. 1991 metų spalio 15-ąją vadovavau 40 Lietuvos turistų grupei, kurią, daugiausia, sudarė Kaišiadorių rajono gyventojai. Apskritai kelionės ir kitokie ryšiai tarp sovietinių Užkaukazės ir Baltijos respublikų dar iki nepriklausomybė buvo labai populiarūs ir intensyvūs. Tiesioginiai lėktuvų reisai Vilnius – Jerevanas kasdien (kai kada net po kelis kartus per

dieną) sujungdavo šias sostines.


 Kaukaziečius traukdavo Kauno varpų muzika, Čiurlionio muziejus, kaip jiems atrodė, vakarietiška kultūra prekybiniai ryšiai. Dažnai turtinguose Armėnijos muziejuose stažuodavosi Rumšiškių buities, dabartinio Vytauto Didžiojo karo, Čiurlionio dailės ir kiti muziejininkai, o pietiečiai – Lietuvoje. Neturint galimybių laisvai keliauti po užsienio šalis, lietuvius žavėdavo Armėnijos gamta, savita architektūra, grojantys spalvoti fontanai Centrinėje sostinės aikštėje, madingos avalynės, metalo kalybos, juvelyriniai aukso, sidabro ir kiti dirbiniai.


(Nuotraukoje: Publikacijos autorius  dr. Steponas Gečas)


Panašūs Armėnijos ryšiai buvo ir su Talinu, Ryga. Iš trijų užkaukazės respublikų daugiausia, gal 10 kartų, man teko buvoti Armėnijoje. Šio krašto tautą mačiau ne vien tik turisto žvilgsniu. Ir ne tik iš vietinių gidų. Turėjau profesinių ir darbo ryšių su Armėnijos valstybiniu muziejumi. Dirbdamas direktoriaus pavaduotoju stažuotis esu pasiuntęs ne vieną Vytauto Didžiojo karo muziejaus restauravimo specialistą. Viena asmeninė kelionė, kai tenai nuvykau kartu su žmona ir kitais artimaisiais, man buvo lemtinga. Po autokatastrofos net keliems mėnesiams aš  atsidūriau Jerevano ligoninėje. 


Nelaimė padėjo betarpiškai suartėti su Armėnijos žmonėmis, susipažinti su valstybės istorija, papročiais ir, žinoma, patirti armėnų svetingumą. Atradome bendrų istorijos bruožų, kalbos panašumo. Armėnija, buvusi karalystė, pirmoji krikščioniška tauta Kaukazo regione, labai ištikima savo istorijai ir tradicijoms. Įsimintinas bruožas – pagarba motinai bei tautinis solidarumas. Pamenu  apsilankymus ligoninėje, kai pas besigydanti armėną atvykdavo ne tik giminaičiai, bet ir pusė kaimo ar didmiesčio gatvės gyventojų. Vyresnio amžiaus palatos kaimynas man prisiminė, kad carizmo metais armėnai net bausmę prisiimdavo vienas už kitą. Sumaišties, genocido ir bolševikinio chaoso laikmečiu toks solidarumas kiek priblėso, bet neišnyko. Jie išlaikė gilų tautinės vienybės ir nacionalinio solidarumo suvokimą.


Jerevanas_5_II.jpgArmėnų gyventa Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Volynėje, todėl jų atskiras padalinys Lietuvos DK kariuomenės sudėtyje dalyvavo Žalgirio kautynėse. Armėnija – pati mažiausia iš buvusių sovietų Sąjungos respublikų, jos teritorija tik kiek daugiau nei 29 tūkst. kv. km. Kaip nekeista, tačiau šioje valstybėje, kurios vidutinis aukštis apie 1000 m, beveik 5 proc. teritorijos užima vanduo. Tai gražuolis Sevano ežeras. Jo vandenys po truputį senka, nes iš jo išteka sraunusis Razdanas, todėl dar sovietiniais metais per kalnus iškastas požeminis kanalas taip reikalingu vandeniu Sevaną papildo iš sieną Su Gruzija tekančios Kuros upės.
Armėnai, kaip ir lietuviai, pasklidę po visą pasaulį. Didžiausia diasporos dalis iš kelių milijonų (apie 1 mln.) isikūrusi JAV, taip pat kaimyniniame Irake, Irane, Izraelyje, netoli esančioje Sirijoje ir kitur. Ieškodami geresnio pragyvenimo, jau po nepriklausomybės atgavimo, armėnai emigravo į turtingesnius kraštus. Tačiau Armėnija iki šių metų pradžios vis dar sugebėjo išlaikyti apie 3 mln. gyventojų. Absoliuti dauguma (98 proc.) yra armėnai. Atgavus Nepriklausomybę, armėnų lyginamasis procentas padaugėjo dėl išvykusių azerbaidžaniečių ir rusų, bei iš Azerbaidžano sugrįžusių armėnų. Tenai gyvena po keliolika ar kelis tūkstančius perkrikštytų kurdų – jazdų, rusų, ukrainiečių,graikų ir kitų. 

(Nuotraukoje: Paminklas 1988 metų žemės drebėjimo aukoms atminti)

Jau sovietiniais metais, armėnai rusų kalbą sąlyginai laikė užsienio kalba, net savotiškai didžiuodavosi kad ją žino. Labai gerbdavo tuos kitataučius, kurie stengdavosi nors kiek bendrauti armėniškai. Tuo ne kartą įsitikinau susitikdamas su armėnais įvairiuose tarptautiniuose renginiuose. Nepriklausomybė įnešė kalbines pataisas. Dabar rusiškai galima susikalbėti su trimis ketvirtadaliais armėnų, kuriems nesvetimos ir anglų, prancūzų kalbos. Ne vienas armėnas su pasididžiavimu man yra teigęs, kad jų nepriklausomybės visų laikų sargas yra savitas raštas, dar IV šimtmetyje sukurtas dvasininko ir mokslininko Mesropo Maštoco (Nuotraukoje)


Jerevanas_4_II.jpgMintimis vėl grįžtu į 1991-ųjų spalio 15-ąją. Erdviame „Jerebuni“ viešbutyje apgyvendinti lietuviai buvome labai draugiškai visur priimami, vaišinami. Kiek galėdavome pasakojome apie žiaurius, sausio 13-osios įvykius, mūsų krašto apsaugą. Armėnija 1991-ųjų pabaigoje, tuoj po rugpjūčio žlugusio pučo Maskvoje, jau kūrė savo nacionalines ginkluotąsias pajėgas. Teko įsikalbėti su vienu majoro laipsnį turinčiu kariškiu. 

Prie vienspalvės mėlynos uniformos laipsnio žvaigždučių, kaip nacionalinę skirtenybę buvo prisisegęs trispalvės vėliavos (oranžinės-mėlynos-raudonos spalvų) ženklą. Trispalvį ženklą armėnai pradėjo naudoti jau 1988 metais, kai po stipraus žemės drebėjimo prie sienos su Turkija Giumri mieste žuvo apie 25.000 armėnų. Tada buvo atsisakyta ir miestui primesto Leninakano pavadinimo. 



Kas dėjosi Nepriklausomybės paskelbimo dieną sostinėje, tą pietietiškai ypač šiltą spalio vidurio vakarą, sunku papasakoti. Atrodė, kad į gatves išėjo visas per milijoną gyventojų turintis Jerevanas. Žmonės šoko, atliko patriotines dainas, šėlo. Mūsų grupės grįžimas į Lietuvą buvo įsimintinai ir tuo, kad buvo labai komplikuotas. Jau prieš kylant iš modernaus Jerevano ZVARTNOC aerouosto, buvom perspėti apie kuro trūkumą. Dėl jo teko priverstinai leistis Ukrainoje, dabar seperatistų kontroliuojamo Donecko oro uoste. Nors lėktuvo administracinės paskirties vieta buvo Vilnius, tačiau po politinių perversmų ir buvusios Lietuvos blokados, apie bankinius pervedimus ir normalius ekonominius atsiskaitymus nebuvo ir kalbos.

Gerai, kad verslą su Armėnijos automobilių surinkimo gamykla ERAZ išbandantis Lietuvos Žemės ūkio akademijos (dabar Stulginskio universiteto) bakalauras, įsiprašęs į lėktuvą, vežėsi krepšį kasdien nuvertėjančių rublių. Kartu su ekipažo pilotais kreipiausi į oro uosto vadovybę. Aerouosto pareigūnas generolo majoro uniforma po ilgokų, gal keletos valandų derybų, sutiko benzino parduoti už grynus pinigus.




Jerevanas_1_II.jpgApvaizda mus globojo: nupirkto kuro užteko parskristi iki Vilniaus. Šią kelionę turėtų gerai prisiminti ir mano vadovaujamų turistų grupėje skridusi žurnalistė ir rašytoja Angelė Jankauskytė – Rabačiauskienė, šiuo metu dirbanti laikraščio ,,Kaišiadorių aidai” redaktoriaus pavaduotoja bei  tuometiniai Kaišiadorių paukštyno darbuotojai.


(Nuotraukoje: Razdano upė)
Tai buvo vienas iš paskutiniųjų reguliarių turistinių aviacijos reisų su šia šalimi. Paaštrėjus kariniam konfliktui dėl Kalnų Karabacho, bendravimas tarp mūsų šalių pasidarė sunkiai įmanomas, tačiau privati geranoriška bičiulystė niekada nenutrūko. Įsimintinas nuo Žemės drebėjimo ir nuo karinio konflikto nukentėjusių armėnų pabėgėlių ir našlaičių apgyvendinimas Palangoje, kur Lietuva kelis metus jiems suteikė pastogę ir galimybę mokytis armėnų kalba.

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Visagine dabar veikia aktyvios armėnų tautinės kutūros bendrijos, Armėnijoje lankėsi prezidentas Valdas Adamkus. Dėl savo geopolitinės padėties Armėnija priversta dalyvauti Euazijos ekonominėje sajungoje, savo teritorijoje turėti karinę bazę.


Nuotraukos iš asmeninio publikacijos autoriaus, LŽS nario, dr. Stepono Gečo albumo

Panašūs straipsniai