2017-ųjų pradžioje sukaks devyniasdešimt penkeri, kai Kaune buvo įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. Ta proga bibliografas ir žurnalistas Antanas Staškevičius paruošė publikacijas apie vieną iš sąjungos kūrėjų Petrą Rusecką (nuotrauka kairėje). ***
Prisimenu Kauno Viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus skaitykloje (Donelaičio g. 8) miesto pensininkų sąjungos surengtą ekskursiją. Inteligentiškos išvaizdos rusas negalėjo atsistebėti, kaip galima lietuviškoje maldaknygėje rusiškuoju (graždankos) raidyno šriftu rašyti lietuvišką žodį!
Pokario metais, čia pat, prie bibliotekos Lydos ir Donelačio gatvių kampe, dar barakuose, ir aš penkiametis žaidžiau, o paskui su šeima stebėjome iškilmingus „draugui Stalinui“ skirtus paradus.
Šalimais, kitoje Donelaičio gatvės pusėje, ant seno viena aukščio medinuko, pažymėto 5 numeriu, sienos jau 1994 metais buvo atidengta medinė memorialinė lenta. Tiesa, dabar ji vos pastebima:
“Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje” (nuotraukoje).
Biblioteka… Stalinas… Lageris… Kiek daug tokiame mažame gatvės plotelyje – lietuvių tautos istorijos.
Petras Ruseckas –
pirmasis ir pagrindinis atsiminimų apie baudžiavą, savanorius, knygnešius rinkėjas. Pirmasis ir vienintelis sistemingai rinkęs ir užrašęs atsiminimus iš dar gyvų liudininkų. Kreipėsi per laikraščius, kad siųstų jam atsiminimus.
Deja, ne viską spėjo padaryti. Kai ką enkavedistai vėliau sunaikino. Nespėjo ir pasitraukti į Vakarus, kai prasidėjo trėmimai. Kartu su Lietuvos šviesuomene – generolais, rašytojais, pedagogais – buvo ištremtas ir Petras Ruseckas. 1940 metais iš Kauno jis persikėlė į Vilnių. Raudonajai armijai užėmus sostinę buvo suimtas ir 1945-aisiais buvo nuteistas 10 metų kalėti. Tų pačių metų pabaigoje mirė viename iš Džezkazgano lagerių ir buvo palaidotas bendrame kape.
Mūsų svetainėje noriu paminėti P. Rusecką, kaip žurnalistą, taip jis įvardijamas ir minėtoje atminimo lentoje, nes jis buvo pristatomas spaudos darbuotoju, laikraštininku, leidėju, redaktoriumi, publicistu, knygininku, knygnešiu.
Jis pradėjo leisti savaitraštį „Spinduliai“, surinko ir išleido didelius atsiminimų rinkinius „Lietuva Didžiajame kare“, „Savanorių žygiai“. Redagavo žurnalą ,,Karys”, išleido keletą memorialinių rinkinių „Žemaitė“, „Baudžiava“. Dirbo lietuviškų laikraščių („Lietuvos ūkininko“, „Lietuvos žinių“) redakcijose. Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavo Literatūros skyrių ir jam vadovavo. Rūpinosi ir laikraščio kariams redagavimu be leidimu. Bedradarbiavo šaulių žurnale „Trimitas“, „Mūsų žinynas“, „Lietuvos aidas“. Ketino išleisti knygą „Vergovės metai“ (apie 1940-41 m. sovietinę okupaciją).
Apie didelį literato P.Rusecko palikimą dar ne viskas paskelbta. Dar laukiama, anot akad. Vytauto Merkio, atidesnio tyrinėtojo ir dėmesingo leidėjo. Jo atminimo įamžinimui skirta 1994-05-08 d. Petrašiūnų kapinėse atidengtas ąžuolinis stogastulpis (skulptorius I. Užkurnys) su gimimo ir mirties datomis:
1883-07-20 Baubliškiuose (Rokiškio r.) – 1945-12-08 Prostornensko lageryje (Kazachija); ir žodžiais – spaudos darbuotojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras (nuotrauka kairėje).
Be to, 2004 metais P. Rusecko vardu pavadinta viena Kauno naujųjų Romainių mikrorajono Linkuvos gatvių.
Gerai, kad P. Ruseckas liko neužmirštas, kad jo, pirmojo ,,Knygnešio” sudarytojo ir redaktoriaus, pradėtas darbas yra tęsiamas. 1997 metais buvo išleistas „Knygnešio“ III tomas, su dedikacija „Petrui Ruseckui pagerbti“. O 2016-aisiais išleistas ir ketvirtasis ,,Knygnešio” tomas.
P.S. Ketvirtasis ,,Knygnešio” tomas pristatomas mūsų svetainės ,,Komentaruose”.
