Talentinga jonavietė žurnalistė, ilgametė LŽS narė Kristina Lukoševičiūtė 2016-ųjų rudenį atšventė gražią gyvenimo sukaktį. Ją, buvusią aktyvią Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narę, nuoširdžiai pasveikinę su jubiliejumi, kolegės paprašėme parašyti mūsų internetinei svetainei apie save ir žurnalistiką.
LŽS narė Kristina Lukoševičiūtė, pagaliau,išpildė mūsų norą. Tikriausiai dėl to, kad atliko savo svarbiausią darbą Jonavos savivaldybėje. Ir mūsų kolegės ryšiams su visuomene vyr. specialistės dėka, meras Mindaugas Sinkevičius ir jo prasmingi darbai, tapo gerai žinomi ne tik chemikų mieste, rajone, bet ir visoje Lietuvoje.
Mindaugas Sinkevičius tapo Lietuvos vyriausybės nariu – Ūkio ministru. Kol jonaviečiai vėl rinks naują merą, ryšiams su visuomene vyr. specialistė, žurnalistė Kristina Lukoševičiūtė, pagaliau sėdo prie kompiuterio, ir parašė: ,,Nei velnias, nei gegutė”. Įdomu, kas? Skaitykite…
***
Studijuoti žurnalistiką buvo vaikystės svajonė. Pirmąją informaciją apie ekskursiją parašiau „Panevėžio balsui“ būdama 5-oje klasėje ir gavau honorarą – net 90 kapeikų! Teta Onutė tapo mano „gerbėja“, išsikirpdavo išspausdintus straipsnelius. Žinojau: studijuosiu žurnalistiką.
Augau paklusni mergaitė, griežtai auklėjama ir prižiūrima (ne juokas – beveik 17 metų buvau vienturtė), tad, kai pasakiau, jog noriu tapti žurnaliste, kilo didelis „alasas“. Argumentai – nemoteriškas darbas, turėsiu šeimą, o reikės komandiruotėse trankytis po visą Tarybų Sąjungą ir t. t., ir pan. Kita teta – pedagogė – tyliai atsiduso: „Ir tik ne mokytoja…“ Pasigavau jos repliką – tuo mano maištas laive ir baigėsi: įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Kadangi mano vyras buvo jonavietis, paskyrimą gavau į 1-ąją vidurinę mokyklą. Įdomūs ketveri metai, šūsniai sąsiuvinių, nesibaigianti užklasinė veikla, dar straipsniai „Jonavos balsui“… Tol, kol vyrui trūko kantrybė: „Šeima arba mokykla. Rinkis“.
Dievulis mane myli. Kaip tik tuo metu „Azoto“ gamybinio susivienijimo daugiatiražio laikraščio „Chemikas“ redaktorius Ričardas Adamonis ieškojo korespondento. Per vieną susiėjimą „Jonavos balso“ redakcijoje priėjo neaukšto ūgio skvarbių akių vyras ir pasiūlė pereiti dirbti į „Chemiką“. „Kiek laiko turiu pagalvoti?“ – pasiteiravau. Atsakė lakoniškai: „Vieną naktį“. Taip įgyvendinau savo svajonę. Iš pradžių – korespondentė, vėliau – atsakingoji sekretorė. „Chemikas“ tapo „Naujienomis“, metai vijo metus, nė nepajutau, kaip pralėkė 22-eji…
Paskui dar ketveri metai kabelinėje TV „Avva“ redaktore ir štai jau aštuoneri, kaip esu Jonavos rajono savivaldybės bendrojo skyriaus ryšiams su visuomene specialistė. Savotiškas išbandymas ir galimybė padirbėti skirtingose barikadų pusėse.
Na, o kad Dainius su Vidu manęs neišmestų iš LŽS (kitąmet jau bus visi 30, kaip esu sąjungos narė), su vietos laikraščiu turiu autorinę sutartį ir pyškinu straipsnius pasirašinėdama moterų ir vyrų pavardėmis. Kai pabosta rašyti rimtai, pasismaginu „žaisdama“ su to meto aktualijomis. Kad ir jautria gyvūnėlių tema. Pristatau…
Pusiau rimtai. Piratui senatvė apkars?
Neramus buvo vakaras mūsų, Adamsų, šeimoje. Mat per TV žinias pranešė, jog nuo kitų metų pradžios visos naminės katės, šunys ir šeškai privalės būti paženklinti poodinėmis mikroschemomis. Ne už ačiū, žinoma. Ir dar baudomis pagrasino. Kaip susitarę, visi pasukome galvas į ant fotelio snaudusį Piratą, mūsų keturiolikos metų numylėtinį katiną.
Marga Pirato istorija. Dvejus metus lakstė laisvas kaip vėjas, „užgastroliuodavo“ ir vėl grįždavo į butą. Kai reikėdavo skiepyti, klyksmas kildavo toks, kad veterinarai vėliau įprato sakyti: „O! Mūsų žvaigždė Piratas atvažiavo!“
Tačiau kai vieną kartą grįžo kosėdamas ir tas kosulys-dusulys nepraėjo, vėl nesavu balsu rėkiantį nuboginom pas gydytojus. Diagnozė – tracheitas, jei norime ilgai turėti gyvą katiną, teks jam gyventi bute ir gastroles lauke pamiršti.
Po gero pusmečio Piratas tapo „niekatrosios giminės“ ir nurimo. Gražiai suapvalėjo, dienas leisdavo įstiklintame balkone arba niurkomas mažųjų Adamsiukų. Kai eilinį kartą besispardantį nuvežėme paskiepyti nuo pasiutligės, veterinaras patarė gyvūno nekankinti, juk namie tik ir sėdi. Pagalvojom – išties. Nebent pasiutlige užkrėsti galėtų iš alubario grįžęs vyriausias Adamsas, bet vargu. Mat tada apsikabina katiną ir sako, kad jis, Piratas, šiuos namuos – vienintelis žmogus.
Po TV žinių surėmėm galvas ir susimąstėm. Teks Piratą ženklinti. Bet paskui, ko gero, ar nepradės kasmet siųsti priminimus skiepyti nuo caro, maro ir trečiojo pasaulinio karo? Neskiepysi – baus. Skiepysi – Piratui likusius gyvenimo mėnesius apkartinsi, seneliui sveikatą gadinsi ir vardan ko? Pinigų negaila. Gaila katino.
Kol sukom makaules, ką reikės daryti, Piratas, tapęs jauniausio Adamsiuko pagalve, murkleno jam į ausį nežinodamas, kad virš jo galvos kaupiasi didžiulio švirkšto pavidalo neganda…
Kitė Adamsaitė
Skambiu žurnalistės vardu savęs tituluoti niekada nedrįsau ir nedrįsčiau, korespondentė – tiksliau. O jei visai tiksliai, – jaučiuosi nei velnias, nei gegutė. Bet, kaip sakoma, kiek vilką šertum, vis tiek į mišką žiūri. Kūryba man – širdies atgaiva.
Nuotraukoje: Visada jaunatviška jonavietė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Kristina Lukoševičiūtė.
Nuotr. iš asmeninio albumo
