Jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais žurnalistai Lietuvoje – vieni nemėgiamiausių. Gal ne tik Lietuvoje – ir Europoje, ir visame pasaulyje. Ir greičiau tai – ne nuoskauda, o komplimentas. Juk dar universitete kaldavo į galvą, kad žurnalistui bloga naujiena yra gera naujiena… Arba – jei žurnalistas mylimas, toks jis ir žurnalistas… Todėl pranešantiems „geras“ naujienas žiniasklaidos atstovams nėra ko tikėtis simpatijų, ypač jei turime galvoje ne iš teigiamos pusės aprašomus straipsnio herojus.
Vis dėlto per ilgametę žurnalistinio darbo praktiką ne kartą teko susidurti ir su išskirtiniais atvejais, kuomet užsipuolė ne koks nors kritikuojamas valdininkas ar politikas, o… žmogus, kurio išsakytos problemos buvo iškeltos ir kuriam visomis išgalėmis stengiausi padėti.
***
Prieš kurį laiką viename Žemaitijos kaime domėjausi sugyventinio skriaudžiama moterimi, kuri verkdama paskambino man į redakciją ir maldavo skubios pagalbos. Nuvykau, viską išsiaiškinau ir viešai išbariau vietos socialines darbuotojas, kurios tik liežuviais plaka, tačiau sunkiai besiverčiantiems kaimiečiams niekuo nepagelbsti. Kliuvo ir policijai, kuri nepakankamai griežta smurtautojams.
Parašius ir išspausdinus respublikiniame laikraštyje šį straipsnį, žinau, sujudo sukruto ne tik seniūnija – ir rajono valdžia, ir policijos komisariato pareigūnai, ir tos pačios socialinės darbuotojos. B
uvau asmeniškai informuota, kad sudarytas darbo su minėta šeima planas, sužinojau, kaip greitai „į vietą pastatytas“ man pasiskundusios moters girtuoklis gyvenimo draugas, o apleistoje trobelėje atsirado visų reikalingų buities įrenginių, kad užguitai moteriai palengvėtų.
Kitą kartą važiuodama pro šalį nuvežiau tai šeimai savo sūnų išaugtų, bet dar apynaujų drabužių ir avalynės. Dovanos buvo mielai priimtos, bet vietoj „ačiū“ sulaukiau… piktų priekaištų! Kam, girdi, kadaise aš viską paviešinau! Dabar esą valdininkai kontroliuoja kiekvieną jos ir jos vyro žingsnį! Ir stebi, kokioms prekėms įsigyti išleidžiami už vaikus gaunami pinigai!
Apsimečiau nesupratusi – paklausiau, ir kas gi čia blogo, juk nuo to poniai tik ramiau! Ir vyras bijo „bušavoti“, ir vietoj „bambalio“ iš parduotuvės namo pareina galbūt su duonos kepalu! O ta moterėlė man – „Reikėjo atvažiuoti, vyrą tik pagąsdinti, kad bus parašyta, bet nieko nerašyt. Ir seniūno reikėjo pareikalaut, kad mus daugiau remtų, o ne kontroliuotų“.
Tiesiog nėra ką pridurti – kaimo moterėlė turbūt įsivaizdavo, kad žurnalistas gali būti privatus jos advokatas ar gerovės „išmušinėtojas“. Pasikvietė žurnalistą, kad jis „gąsdintų“ ir „grasintų“ visiems, kuriems kvietusioji turės kokių nors pretenzijų…
***
Kitas atvejis kur kas įdomesnis, nes mane užsipuolė išsilavinusi, žinoma moteris, praeityje – garsi sportininkė. Pakalbinau ją savaitraščiui „Lietuvos sveikata“ apie viską – kaip dabar sekasi, kuo užsiimanti, kokia sveikata. Juk sportininkas, o jei dar olimpinių žaidynių čempionas, baigęs sportinę karjerą turi nemažų sveikatos problemų… Ji man atvirai išsipasakojo, kaip prastai jaučiasi, kaip „sudilę“ sąnariai, kaip jaučiasi esanti užmiršta sporto funkcionierių, žodžiu, situacija sveikatos atžvilgiu – nepavydėtina.
Taip ir parašiau, tikėdama, kad tie patys sporto funkcionieriai atkreips į pastabas dėmesį ir labiau pasirūpins Lietuvą kadaise išgarsinusia moterimi. Netrukus šį mano straipsnį perspausdino ir Delfi portalas – turbūt „Lietuvos sveikata“ su juo sudariusi straipsnių keitimosi sutartį. Tiesa, mano straipsnį Delfi išspausdino kitu pavadinimu. Bet jis nė kiek nesikirto su pagrindine mintimi.
Ir ką gi – parduotuvėje atsitiktinai sutikau savo straipsnio heroję. Vietoj „Laba diena“ pasipylė priekaištai! Žinote, dėl ko ji man priekaištavo? Kaip drįsau Delfyje parašyti tokį straipsnio pavadinimą!!! Ramiai atsakiau jai, kad ne aš tokį pavadinimą sugalvojau, kad tokius dalykus vertina redaktorius, o šiuo atveju – pats Delfi. Žurnalistas parašė straipsnį, o redaktorius nusprendė, ar jį spausdinti, ar taisyti, ar keisti pavadinimą, kad būtų patrauklesnis skaitytojui, ar palikti. Bet mano herojė nieko nenorėjo girdėti – tik garsiai išrėžė daugiau gyvenime su tokiais bjauriais žurnalistais nebendrausianti! Net kiti pirkėjai atsisuko…
Grįžau namo ir dar kartą susiradau Delfyje perspausdintą mano straipsnį. Jo pavadinimas – „Olimpietė (vardas, pavardė): profesionalus sportas sugadino gyvenimą“. Mano pavadinimas buvo kitoks, bet ar šitas – toks jau baisus, kad reikia visam pasauliui rėkti, koks blogas žurnalistas? Juolab, kad atsakinėdama į interviu klausimus ji pati tą patvirtina…
Iki šiol prisimenu šį nemalonų mudviejų susitikimą, nes prieš keletą savaičių įsijungiau televizorių ir… negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis – ta pati olimpietė pasakojo, kaip blogai jaučiasi, skundėsi, kad profesionalus sportas ją padarė, galima sakyti, neįgalia.
Kaip sakoma, nėra ką ir pridurti…
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, NŽKA ir LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos narė Virginija Grigaliūnienė
Nuotr. iš asmeninio albumo
