2016-ųjų lapkričio 11-12 dienomis Kaune dalyvavau Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje organizuotame seminare, kuris buvo skirtas regioninės žiniasklaidos žurnalistams ir redaktoriams.
Ekskursijoje po Nacionalinį inovacijų ir verslo centrą „Santakos slėnis“ susipažinome su naujausiais mokslininkų pasiekimais, o vėliau klausėmės įdomių pranešimų: apie Europos Sąjungos komisijos 2017 m. prioritetus kalbėjo EK atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Apie Lietuvą ir jos situaciją ES įžvalgomis pasidalino europarlamentarė Laima Andrikienė, apie Europos ir Lietuvos laukiančius iššūkius papasakojo šalies Užsienio reikalų ministerijos Europos Sąjungos departamento direktorė Audra Plepytė.
Įvyko ir aktuali diskusija apie Europos Sąjungos investicijų svarbą ir naudą mūsų šaliai – žurnalistai, kaip žinia, smalsūs, žingeidūs ir pilietiški…
Tačiau vienu metu į diskusiją įsitraukęs kolega iš Utenos – šio rajono laikraščio redaktorius Vytautas Ridikas, mano nuomone, į medaus statinę įmaišė nemenką samtį deguto.
Vietoj to, kad ponas redaktorius būtų pasidžiaugęs, kaip jo iniciatyva redakcijos darbuotojai pasitarnavo viešumui ir skaidrumui, panaudojant ES fondų paramą, tai yra kaip demaskavo korupcijos apraiškas, kurios gėdingai „iškišo ausis“ įsisavinant ES lėšas miesto stadiono statyboje ir įrengime (pamename, kaip europarlamentaras A. Guoga dar 2015 metų pabaigoje viešai pasibaisėjo šio miesto stadione pastatytų niekuo neypatingų šiukšliadėžių brangumu – vienos kaina, pasirodo, viršijo 600 eurų, o tokių nupirkta net 65; buvo atkasta ir daugiau panašių „perliukų“, kuriuos į dienos šviesą iškėlė 15min.lt žurnalistai), V. Ridikas kolegų ir EK atstovybės vadovų auditorijai viešai pasigyrė… puikiu laikraščio bendravimu su dviem didelėmis Utenoje jau daug metų bujojančio privataus verslo įmonėmis!
Nežinau, gal esu niekam tikusi žurnalistė, gal neišmanau įstatymų ir šiandienių žiniasklaidos veiklos subtilybių, tačiau, mano nuomone, įtakingiausio rajone laikraščio vadovui didžiuotis puikiais santykiais su tame pačiame regione intensyvią veiklą vystančiais verslo milžinais – mažų mažiausiai neetiška ir negarbinga profesiniu atžvilgiu.
Nesusilaikiau ten pat, diskusijos įkarštyje, kolegai viešai nepareplikavusi – apmaudu, kad laikraščio vadovas didžiuojasi draugyste su verslininkais, be to, paklausiau, ar tamsta redaktorius žino, kuo skundžiasi begalė vienos iš tų dviejų jo paminėtų didelių verslo bendrovių (ji gamina maisto produktus) darbininkai.
Mano turima informacija, kone pusė Utenos baisisi šioje verslo bendrovėje galiojančia savininkų, reguliariai pasireklamuojančių savo didybę blizgių glamūrinių leidinių puslapiuose, savivale. Uteniškiai, kurių šioje bendrovėje dirba labai daug, piktinasi vergiškomis darbo sąlygomis ir tokiomis pat vergiškomis, vos keliais eurais minimalų jų atlyginimą viršijančiomis algomis. Žmonės skaito užsakomuosius straipsnius, kuriuose apie įmonės savininkus ir jų neva rūpestį darbuotojais giedami ditirambai, o iš tikrųjų ten – lyg katorga, ir vertina tai kaip nesibaigančias verslo patyčias iš paprasto, apsiginti negalinčio žmogaus…
Beveik neabejoju, kad ne vienas toje bendrovėje dirbantis ir skriaudžiamu pasijutęs uteniškis kreipėsi į rajono laikraštį, tikėdamasis, kad žiniasklaida jam padės, kad įžūlūs verslininkai bus bent jau viešai sugėdinti. Kartu beveik neabejoju ir tuo, kad esant tokiam „puikiam laikraščio vadovo ir verslo atstovų bendradarbiavimui“, minima problema rajono laikraštyje nė sykio nebuvo paviešinta.
Patariau ponui redaktoriui tuo pasidomėti, pasiūlyti žurnalistams pagvildenti šią temą – gerą straipsnį galėtų parašyti. Va tokiu straipsniu išties būtų galima pasigirti. Deja, atsakymo iš pono redaktoriaus nesulaukiau… Man atsakymas aiškus – rajono laikraštyje tokios temos – tabu. Juk jei redaktorius didžiuojasi draugyste su verslininkais, akivaizdu, kad apie draugus tokiame leidinyje – gerai arba nieko…
Liūdna!
Nuotraukoje: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Virginija Grigaliūnienė
Teordoro Biliūno nuotr.
