Apie žurnalistinį melą – literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Ramūnas Čičelis

www.kaunodiena.lt
ramunas_cicelis_II_naujas.jpgŠio komentaro pretekstas yra pastaruoju metu gausėjančios ir vis labiau agresyvios manipuliacijos skaitytoju bei žiūrovu Lietuvos komercinių televizijos kanalų eteryje ir didžiuosiuose šalies dienraščiuose. Ne mažiau bandymų melu paveikti ir priversti auditoriją vienaip ar kitaip galvoti bei elgtis buvo ir anksčiau, bet manipuliatyvių rašytinių ir sakytinių tekstų itin pagausėja prieš savivaldos ar Seimo rinkimus.

Tipinį manipuliacijos pavyzdį viename iš interviu prieš septynerius metus yra papasakojusi rašytoja, pedagogė Vanda Juknaitė. Jos kaimynei Vilniuje tuo metu sukako 100 metų. Jubiliejaus proga gimtadienio šventėje apsilankė ir vieno iš mūsų šalies dienraščių žurnalistė. Ji paklausė jubiliatės: ar jums dar nenusibodo gyventi? Garbaus amžiaus močiutė atsakė: gyventi, vaikeli, nenusibodo; nusibodo nieko nedirbti. Kitą rytą minėto dienraščio vedamajame puikavosi straipsnis, kurio antraštė tokia: „Senolei nusibodo gyventi”.


Ši skaitytojo santykio su senatve manipuliacija yra cinizmo atvejis. Apie tokią melo kategoriją yra rašęs mūsų dienų filosofas Peteris Sloterdijkas. Pasak jo, neatitikimas tarp tiesos ir melo gali sukelti dvejopą efektą: arba tai bus cinizmo priežastis, arba komizmo šaltinis. Minėtas melas dėl senolės požiūrio į savo amžių yra neabejotinai ciniškas. O štai žurnalisto, rašytojo Andriaus Užkalnio komentarai, jau daugiau nei metus platinami viename iš kavos namų tinklų ir pavadinti „Miesto kronikos”, yra labiau keliantys šypseną tekstai, nes juose ne meluojama, o žaidžiama neatitikimu tarp problemos masto realybėje ir tekste.
Panagrinėkime, kokių padarinių sukelia žiniasklaidos melas ne vien visuomenei, bet ir paties žurnalisto asmenybei. 

Pasak XX a. filosofo, semiotikos mokslo pradininko Algirdo Juliaus Greimo, rašytinėje kultūroje egzistuoja toks veiksmas, kuris vadinamas tiesosakos sutartimi. Tai reiškia, kad teksto autorius sąmoningai nesistengia apgauti skaitytojo. 



Visai nesvarbu, ar tekstas yra pagrįstas tikrais įvykiais, ar tai – meninė fikcija. Pirmuoju atveju, melas neleistinas dėl etinių sumetimų, ypač jei autorius paskelbia apie teksto atitikimą realiems įvykiams, o grožinėje literatūroje fikcija netampa etiniu melu, nes laikomasi principo, jog rašoma apie tai, kas galėjo nutikti, tačiau iš tiesų nėra nutikę (skaitytojas aiškiai suvokia, kad skaito fikcijos tekstą).

Kas įvyksta, kai žurnalistas, kalbėdamas ar rašydamas, viešai meluoja? Gal jis patiki, kad skleidžia tariamai meninę fikciją, tačiau apie tai neinformuoja auditorijos ir taip pavirsta piktuoju genijumi? Kad ir kaip galvosi, toks asmuo dvelkia šizofrenija. Iš tiesų į liguistus žaidimus su savo psichika daugelis žurnalistų nesileidžia – meluoja ir nemano, jog kuria meninę išmonę, ir dar viešai prabyla apie savo melą, palydėdami prisipažinimą juoku bei sąmoju. Jų tekstai, nors ir daro poveikį skaitytojams, iš tikrųjų yra niekiniai, nes stokoja tiesosakos, be kurios tekstai tiesiog netenka gyvybės.

Meluojantį žurnalistą veikia dėsnis, apie kurį yra rašęs XX a. antrosios pusės prancūzų filosofas Roland’as Barthes’as, į Vakarų humanitarinius mokslus įvedęs sąvoką „autoriaus mirtis”: kai rašytinio teksto autorius savo mintis ir jausmus išreiškia popieriaus lape ar kompiuterio ekrane, jį ištinka simbolinė mirtis. Tai reiškia, kad autorius į tekstą įdeda savo gyvybės, kurią skaitytojai jaučia ir ja persiima. Rašytinis tekstas autoriui tampa jau nepavaldus, antraštė ir autoriaus vardas bei pavardė ima gyventi savo gyvenimą. Autorius savotiškai miršta: ant knygų nugarėlių išspausdinti vardai ir pavardės yra lyg antkapiai, nes autoriai, išleisdami į viešumą savo patirtį, jaučia atskirtį nuo savo tekstų, todėl simboliškai miršta.

Kas vyksta, kai žurnalistas parašo melagingą straipsnį? Tokio teksto autorius simboliškai nemiršta, nes į savo kūrinį integruoja ne gyvybingą tiesą, o mirtį nešantį melą (visiems žinomas priežodis „melas žudo”). Apsimelavusio žurnalisto skaitytojai, skirtingai nei tada, kai laikomasi tiesosakos sutarties ir kai veikia autoriaus mirtis, yra simboliškai žudomi melu. Netiesą rašantis žurnalistas laimi cinizmu, atsisakymu teigti tiesą ir noru gyvuoti. Perskaitęs ar išgirdęs melą skaitytojas pralaimi sužadintais mirties ir agresijos instinktais.
Po tokios gana sudėtingos ir painios analizės paaiškėja, kodėl kai kurie dienraščiai labai mėgsta skambias, vulgarias, ciniškas, neapykantą skatinančias antraštes, po kuriomis išguldyti tekstai ne konstruoja visuomenę per susikalbėjimą, o skatina atskirtį ir destrukciją.
Ar padėtis gali keistis? Žurnalistas Dainius Radzevičius viešame komentare neseniai teigė, kad Lietuvos laikraščių skaitytojai ir televizijos žiūrovai tiesiog nesinaudoja žiniasklaidos įvairove, kuri, kad ir kaip būtų keista, radosi ir plėtojasi per pastaruosius penkerius metus. Taigi, kad žiniasklaida mūsų neveiktų neigiamai, būtinas susidomėjimas žinių įvairove ar bent jau sąmoningas leidinio, kurį dažniausiai skaitai, arba televizijos kanalo, kurį dažniausiai žiūri, pasirinkimas, padiktuotas ne įpročio, o atsiribojimo nuo cinizmo, psichologinio smurto ir melo.

Nuotraukoje: Komentarų autorius, literatūrologas Ramūnas Čičelis

www.kaunodiena.lt nuotr.

Panašūs straipsniai