LŽS. 3. Ar įmanoma demokratija be orios žiniasklaidos? – klausia ir atsako Audronė Jankuvienė

www.kaunozurnalistai.lt inf.
Audrone_Jankuviene_kandidate_nauja_didele.jpg



Lietuvos žurnalistų sąjungos tarybos posėdyje Vilniuje dalyvavo ir LŽS bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė kaunietė Audronė Jankuvienė. Ji, tuomet dar Audronė Kanapickienė, buvo LŽS tarybos ir Kauno skyriaus valdybos narė, aktyviai dalyvavo mūsų profesinės sąjungos veikloje.


2016-aisiais kolegė Audronė Jankuvienė, nepriklausanti partijai ar visuomeniniam judėjimui, yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė į Lietuvos seimą Kauno Centro – Žaliakalnio apygardoje, o LVŽS sąraše – Nr. 46. Ne vienas šalies žiniasklaidos atstovas kandidatuoja į šalies parlamentą, tačiau tik ši kaunietė žurnalistė (ir ekonomistė) A.Jankuvienė savo programoje įrašė iki šiol mūsų parlamentarų nepateiktą klausimą dėl paramos Lietuvos žiniasklaidai. 

LŽS tarybos posėdyje Vilniuje kolegė Audronė Jankuvienė pati pateikė klausimą ,,Ar įmanoma demokratija be orios žiniasklaidos?“ ir pati atsakė: ,,Sieksiu kartu su visais, kol Lietuvoje nepasikeis paramos žiniasklaidai politika. Pateikiame  aktualias kandidatės į Lietuvos seimą A.Jankuvienės išdėstytas mintis:



,,Pastaraisiais metais nemažą visuomenės dalį žiniasklaidoje piktina primityvūs tekstai, neobjektyvi kritika, paviršutiniškas požiūris, banalios temos, bravūriškais juokeliais ir patyčiomis palydimos rimtos problemos. 

Pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje buvo vienas aukščiausių tarp visų kitų institucijų ir beveik prilygo pasitikėjimui Bažnyčia. Kas atsitiko? Kodėl iš aukščiausio pasitikėjimo ir autoriteto šiandien liko trupiniai?



LZS._Dainius_ir_Alma_II.jpgAr tik leidėjus ir žurnalistus reikia dėl to kaltinti? Kad žiniasklaidos turinį vis labiau diktuoja užsakymai ir interesai? Kad reklama slypi tarp eilučių? Kad praktiškai išnyko profesionalūs žurnalistiniai tyrimai, rimta publicistika, solidūs analitiniai rašiniai? Kad prasto skonio „bulvaras“ reikalingas dėl „like“ paspaudimų, nes pagal juos šaukiamasi reklamdavių? 


Kad laikraščių turinį vis labiau diktuoja pardavimų ir reklamos skyriai, o ne redaktoriai ir žurnalistai? Kad šie pirmiausia verčiami rašyti pagal reklamos užsakovų pageidavimus, o jei spės – gal ir ką nors rimtesnio…





Manau, kad žiniasklaida yra sugniuždyta neįtikėtinai didžiulio ekonominio spaudimo. Priversta žemintis ir kaulyti pinigų bet kokia kaina ir bet kokiu pretekstu. Kad tik kaip nors išgyventų. Todėl nėra laisva. Todėl vis labiau paminamas žiniasklaidos esminis principas – tarnauti visuomeniniam interesui. 


Jei iš žiniasklaidos kaip demokratijos garanto padarėme verslą, nesistebėkime, kad jos turinį vis labiau formuoja reklama, užsakovai ir interesai. 

Manau, kad žiniasklaida yra vienintelis mūsų šalies sektorius, iki šiol taip ir neatsigavęs po 2009-2010 metų krizės. Tuo metu LR Seimas panaikino PVM lengvatas laikraščiams ir žurnalams. Lietuva iki 2013 m. tapo viena iš trijų ES valstybių, netaikančių jokios PVM lengvatos periodinei spaudai. Mokesčiai žurnalistams buvo padidinti nuo 15 iki 55 proc. Brango spausdinimo, platinimo ir kitos paslaugos. Sunyko reklamos srautai.


Po šių kirčių laikraščiai mažino savo apimtis, uždarinėjo priedus arba popierines versijas, buvo atleista beveik 40 proc. žurnalistų. Į jų vietas atėjo jauni, mažiau patyrę. Ir universalūs – galintys rašyti visomis temomis. Greitai ir pigiai. Bet ir paviršutiniškai – analizei, kūrybiškumui laiko nėra. Vienas turi dirbti už tris.

Nepaisant nieko, šiandien dar reikia padėkoti tai žiniasklaidai, kuri iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti orumą ir pasitikėjimą, už pastangas ir kantrumą išgyventi žeminančiomis sąlygomis. Žurnalistams, dirbantiems iš profesinio pašaukimo, bet dažniausiai negalintiems pasigirti oriu atlyginimu.



LZS._Bendras_vaizdas_II.jpgŽiniasklaidos įtaka visuomeniniams, politiniams, ekonominiams procesams – itin reikšminga, ji galingai formuoja visuomeninę nuomonę ir pilietinę poziciją. Todėl valstybė turi sukurti efektyvią visuomenės informavimo politiką, o jos viena iš dalių turi būti paramos žiniasklaidai programa. 

Tai nereiškia jokio siekio sugrąžinti žiniasklaidą į valdžios glėbį. Juo labiau nėra siūlymas išradinėti dviratį. Tereikia noro perimti ir pritaikyti kitų šalių patirtį, kaip jose yra remiamas ir palaikomas šis sektorius. Antra vertus, precedentą jau turime ir Lietuvoje: tai iš biudžeto finansuojama LRT. 

Kaip teigia Žurnalistikos instituto direktorius, mokslų daktaras Deimantas Jastramskis, nuodugniai išnagrinėjęs žiniasklaidos paramos politiką Lietuvoje nuo 1991 m. iki 2012 m. ir kitų valstybių praktiką, paramos formos žiniasklaidai yra labai įvairios: tiesioginės subsidijos iš biudžeto, atleidimas nuo mokesčių, mokesčių lengvatos, mažesni pslaugų tarifai, finansinė parama reorganizacijos atveju ir t.t. 

Labiausiai paramos sistemos yra išplėtotos Šiaurės Europos šalyse. Dr. D. Jastramskis nurodo, kad, pavyzdžiui, laikraščių leidybos ir platinimo subsidijavimui Švedijoje kasmet skiriama apie 566 mln. kronų (tai prilygo apie 226 mln. litų). Danijoje kasmet periodinei spaudai (daugiausia laikraščiams) skiriama apie 206 mln. eurų parama, remiamas naujų leidinių įkūrimas, taip pat pertvarkymas turint finansinių sunkumų. 

Daugelyje šalių paramos gavėjai turi atitikti tam tikras sąlygas. Pavyzdžiui, parama neskiriama valstybės ir savivaldybių leidiniams. Norvegijoje ir Nyderlanduose subsidijos žiniasklaidos organizacijoms skiriamos tik tuomet, kai žurnalistai turi visišką redakcinę autonomiją. (Lietuvoje parama siejama su teisės ir etikos normomis). 

Stodama į ES Lietuva nesuderėjo (gal net ir nemėgino derėtis) dėl išimčių neapmokestinti spaudos pridėtinės vertės mokesčiu, nors D. Jastramskio teigimu, yra nemažai atvejų, kai ES narėje spauda ar su ja susijusi paslauga yra neapmokestinama arba tarifas yra mažesnis nei minimali ES reikalaujama lengvata – 5 proc.





LZS._Zmones_II.jpg

Jungtinėje Karalystėje PVM neapmokestinami laikraščiai, žurnalai ir knygos, Danijoje – dažniau nei kartą per mėnesį leidžiami laikraščiai, t.y. skatinami dienraščiai ir savaitraščiai. Liuksemburge laikraščiams, žurnalams ir knygoms taikomas 3 proc. lengvatinis PVM tarifas. Tai kelerių metų senumo duomenys, bet kalbame apie patį principą: žiniasklaida Europoje tikslingai remiama ir palaikoma. 

Kitose Vakarų šalyse redakcijose dirba vadinamieji visuomeniniai redaktoriai, kurių misija – stebėti turinį, prižiūrėti, kad žiniasklaidos priemonė tarnautų visuomenės interesui. Jais paprastai skiriami patyrę, didžiulį autoritetą turintys profesionalai. Jeigu mieste ar regione bankrutuoja kurios nors vienos politinės idelogijos leidinys, kai kurios valstybės dotuoja jį tik todėl, kad žmonės turėtų galimybę skaityti ne vienos, o skirtingų krypčių laikraščius. 

Lietuvoje deklaruojama valstybės parama iš biudžeto per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą yra tik išmalda: ji tesudaro vos vieną ar kelis procentus nuo žiniasklaidos pajamų. Šie kuklūs ištekliai praktiškai neturi jokios realios įtakos, nebent mažesnes pajamas gaunančioms redakcijoms. Ir kasmet tų menkučių lėšų skirstymas baigiasi audringai, nesiliauja priekaištai ir įtarinėjimai, kad fondo lėšos skirstomos neobjektyviai, „saviems“ ir t.t. 


Nuo 2010 m. leidinių redaktoriai, žurnalistai, valstybinių institucijų atstovai nuolat reiškia nepasitenkinimą valstybės parama, neefektyviu šios paramos paskirstymu bei panaudojimu. Bet niekas reikšmingai nesikeičia.

Dar viena svarbi aplinkybė: šios paramos dydis nėra susietas su jokiu ekonominiu rodikliu ir priklauso nuo politikų valios – skirs, kiek norės.


Atvirai deklaruoju, kad viena iš mano siekiamybių, jei būčiau išrinkta, Seime – sukurti veiksmingą žiniasklaidos paramos politiką, kuri skatintų žiniasklaidos įvairovę, nepriklausomumą ir kuriamo turinio kokybę. Kokios paramos formos būtų priimtiniausios, kad ji nevirstų priklausomybe nuo valdžios, tai reikėtų spręsti kartu su žurnalistų ir leidėjų atstovais bei ekspertais.“


LŽS tarybos nariai ne tik su įdomumu išklausė faktais ir išvadomis pateiktą kolegės pranešimą, bet ir vieningai  pritarė. Apibendrindamas  šį Taryboje svarstytą klausimą, LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius pasakė: ,,Jeigu kolegėAudronė Jankuvienė iškėlė šią problemą ir ją pasiryžo įgyvendinti, mes visi kartu turime siekti, kad jai  tai pavyktų padaryti!“





Jubiliejus 10 II_1.JPG

Audronė Jankuvienė yra kaunietė žurnalistė, redaktorė, daugiau kaip 20 metų dirbusi „Kauno dienos“ redakcijoje žurnaliste, ekonomikos ir verslo priedo „Argumentai“ redaktore, „Kauno dienos“ vyriausiosios redaktorės pavaduotoja (tuomet Audronė Kanapickienė). 


Už publicistinių komentarų „Kauno dienoje“ rinkinį „Žodžiai kaip smėlis. Žvilgsniai“ apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos Vytauto Gedgaudo premija. 

O už žurnalisto profesinio prestižo stiprinimą ir garsinimą asmeniniu pavyzdžiu apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.



                                KVIETIMAS

Kauno miesto kultūros darbuotojai, kūrėjai (taigi – ir žurnalistai), bibliotekininkai, visi kultūros reikalams neabejingi inteligentai spalio 5-ąją, trečiadienį, 17 val. kviečiami į susitikimą su Ramūnu Karbauskiu.
 Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai mecenuoja „Lietuvių literatūros lobynas. XX a. amžius“ seriją, leidžia knygų vaikams seriją, kurios leidiniai nemokamai dalijami visoms Lietuvos bibliotekoms miestuose, kaimuose, vaikų namuose ir kt.

Suprantama, artėjant rinkimams į Seimą, R. Karbauskis dalyvaus ir su klausytojais diskutuos kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas, jam talkins kiti LVŽS atstovai, tarp jų ir kolegė žurnalistė Audronė Jankuvienė, iškelta rinkimuose į Seimą Kauno m. Centro-Žaliakalnio apygardoje ir įrašyta 46-uoju numeriu LVŽS sąraše daugiamandatėje apygardoje.

Panašūs straipsniai