Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas tyrinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.(Nuotraukoje: Publikacijos autorė Aušra Lėka)
Ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Rusijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, kurios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.
„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Veidui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.
Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Maliukevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įterpiamą net į banaliausias komedijas.
Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdomi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.
Kokią kryptį rodo sezono naujovės
Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.
TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.
Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti nebent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.
TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.
Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.
LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.
Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Nacionalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pasakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.
Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame kanale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys meluoja geriau“ – net 8,4 proc.
Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).
Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi privilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gautų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Paklauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.
O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).
Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Prezidentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Jakilaitį?
Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Mokslų akademija, televizija – ir pramogų, ir rimtų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.
Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nėra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčiomis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?
O įtakingoji televizija tam duoda toną. Teisintis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų trijų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir rusiškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius posovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.
Žurnalas ,,Veidas”, Nr.37
Žurnalistė Aušra LĖKA:
Kaune gimė
1957 -ųjų vasario 16-ąją.
1963–1974 metais mokėsi Kauno S. Nėries vidurinėje mokykloje, 1974–1980 metais studijavo VU.
1979–1985 metais Lietuvos literatūros muziejaus Kaune mokslinė sekretorė, skyriaus vedėja, 1985–1999 – dienraščio „Kauno tiesa“ korespondentė, 1999–2007 – vyriausioji redaktorė. 2007–2008 metais LRT Televizijos naujienų direkcijos direktorė. Nuo 2008-ųjų – savaitraščio „Veidas“ žurnalistė.
