2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

,,Valsčiaus“ vyr. redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė ,,Užvaldytas laisvas žodis reiškia demokratijos mirtį“




giedrime_didziapetriene_II.jpgMus bandė parduoti per patį rinkimų įkarštį. Mus bandė parduoti už akių suderėję ir surengę pasalą kartu su pirkėjais, kuriuos bijojo įvardinti. Tačiau nuo pat pirmojo numerio, nuo 1992-ųjų balandžio 1-osios, „Valsčius“, nešęs nepriklausomos minties ir žodžio laisvės vėliavą, svetimos valios nesiruošia vykdyti ir dabar, po 25 metų, kai, dalyvaujant pirmiesiems rajono asmenims, per įmonės užvaldymą parengta visa laikraščio perėmimo schema.

Prigimtinė idėja – laisvas ir nepriklausomas žodis

„Valsčius“ - alternatyvus tuometiniam partijos organui Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio idėjos produktas. Jis įsteigtas ne laikraštį leidžiančios įmonės, bet fizinių asmenų – Adelės Karaliūnaitės ir Giedrimės Didžiapetrienės – iniciatyva ir nuo pat pirmų dienų savo nepriklausomybę atvirai deklaravo. Jauni žmonės, kurie šiandien bendraamžiai su „Valsčiumi“, negalėjo to žinoti, bet vyresnioji, Sąjūdžio karta, tikrai pamena tą sunkią pradžią ir niekada nesikėsino iš mūsų nepriklausomybės atimti.

Šiandieną su didžiuliu įdomumu kaip lobį vartau pirmųjų leidybos metų laikraščio puslapius.
„Laisvės idealas žavėjo daugelį, bet vieni jį suteršė kruvino banditizmo klane, kiti, praėjus pirmam entuziazmo karščiui, jo išsižadėjo dėl karjeros, oportunizmo ir sveiko proto,- rašė V.Mykolaitis Putinas.- 1907 metais džiaugsmas dėl spaudos grąžinimo jau buvo praėjęs,- toliau rašė jis,- ir (…) Maironis jau nusiskundžia partinės spaudos demagogiškumu ir visa eile blogybių, spėjusių pasireikšti visuomenės gyvenime“,- citata iš 1993 metų sausio 8 dienos G.Didžiapetrienės straipsnio „Antroji laisvės pamoka“.

„Nėra lengva kalbėti apie svarbiausią ir kartu paprasčiausią žmogaus jausmą – Laisvę. Kudirkos krašto žmonėms tokio dalyko, rodos, nė nereikėtų aiškinti. (…) Neapykanta? Kodėl? Nejaugi mes tik jos verti? Ir svarbiausia, neapykanta tiems, kurie pirmieji klojo šiandieninės Laisvės pamatus. Atsakymas paprastas: neapykantos laisvas žmogus tiesiog neturi. Vadinasi, tie, kurie ją puoselėja ir šildo,- vadinasi… Taip. Todėl lieka vienintelė viltis – vėl tie patys paprasti žmonės, kurie ima kaip ugnies bijoti politikos. Juose ir telikusi laisvės kibirkštis. Saugokime, nekraipykime jų dvasios. Ar girdite, žmonės?! Nekraipykime ir nedarkykime savo dvasios. Nes Laisvės žygis tik Jumyse. Tik Jumyse, kasdien dirbančiuose ir mąstančiuose. Ir nesigviešiančiuose kažką atimti iš savo artimo, o trokštančiuose sukurti savo, tik savo nuosavybę, o ne svetimą, kurią velniai gaudo, kuri brangi kaip savi prakaito lašai, kuri nepajudinama ir tauri“,- tų pačių metų „Valsčiaus“ 11 numeryje, straipsnyje „Laisvės sąlyga“, rašė jos šauklys filosofas Arvydas Juozaitis.

Ar ne pranašiški buvo jo žodžiai?

Tų pačių metų liepos 27 dieną vienas iš poeto Prano Vaičaičio draugijos steigėjų Zenius Šileris, kuris jau seniai į mus žvelgia iš dausų, straipsnyje „Šalis ta Lietuva vadinas“. Šeštoji laisvės pamoka“ mąstė:

„Tai kodėl šiandien klausinėjam vienas kito, kas gi ta laisvė? Kodėl daugelį užvaldė moralinis materializmas, verčiantis „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ pamiršti sąžinę ir tavo, Vaičaiti, laikų idealus? Kodėl giedame tautos himną, nesuvokdami jo žodžių, kodėl samanom ir piktžolėm apžėlė liberalų kertinis akmuo – žmogaus laisvė savarankiškai mąstyti ir veikti? Tai gal pasakyk mums, Vaičaiti: broliai ir sesės, eikite ir krapštykite samanas nuo to stebuklingo akmens, ieškokite laisvės, kuri turėtų būti kiekvieno iš jūsų dvasios palaima“.

Šiuos metus savivaldybė paskelbė P.Vaičaičio metais, bet jo idėjų turinys, deja, taip ir lieka dulkėti senų knygų lentynose… Ką ten dulkėti - nedaugelis jau bežino tokį poetą buvus.
Ir pagaliau šių metų rugsėjo 9-oji, profesoriaus Stasio Skrodenio monografijos pristatymas Plokščiuose, kuriuose vėl lyg malda ar perspėjimas nuskamba Suomijos ambasadoriaus pavaduotojos Marios Ågren žodžiai:

„Nepriklausomybė ir žodžio laisvė nepraranda savo svarbos ir šiomis dienomis. Ir tai nėra savaime suprantami dalykai. Manau, kad kiekviena karta nepriklausomybę ir laisvą žodį turi atrasti ir puoselėti vis iš naujo“.

Taigi - iš naujo! Bet kaip? Kur, sakykite, tos laisvės šiandien ieškoti, kai demokratijos ir pilietinės – žmogaus - laisvės nebelieka visai? Ją baigia privatizuoti kapitalo klanai, įtakos zonomis pasidaliję įtakingas valstybės valdymui partijas, neišgyvenančias be tribūnos kaip be oro ir vandens. Kur gi nuėjome mes visi, 1989 -1990 metais kovoję už savo idealus ir ką per tą laiką patys savyje praradome plaukdami pasroviui?

Laikraštis buvo atviras nuomonėms

Sudėtinga būtų perversti beveik ketvirčio amžiaus laikraščius citatoms ir skaitytojų mintims apie laisvę. Tačiau faktas - tai buvo pagrindinė „Valsčiaus“ nuostata. Kaip demokratijos išraiška vienu metu buvo publikuojama savivaldybės tarybos narių rubrika, kur kiekvieną penktadienį galėjo pasisakyti vis kitas tarybos narys – be išimčių jie visi, tokią poziciją turėjo ir visi iš mūsų krašto kilę atstovai Seime, netgi tie, kurie buvo rinkti ne mūsų apygardoje. Savo tribūną turėjo jauni žmonės – Martinas Eimutis, po to padaręs šuolį į savivaldybės tarybą, ir Žygimatas Vaičiūnas, vėliau užėmęs aukštas energetikos ministro pavaduotojo pareigas. Dėl to buvo smagu. Po pseudonimais Jurgis Akylas, Albertas Pimpė, Adomas Lietuvininkas, Zana Vykė ir Šyška rašė žmonės, humoristiškai vertinę mūsų krašto įvykius ir problemas. Niekas niekada ir niekam, nei redaktoriaus pavaduotojams Mindaugui Šimkūnui, nei jį pakeitusiam Dariui Mikelioniui, kuriems šios pareigos buvo tramplinas į aukštesnes, redaktoriaus pareigas „Draugo“ laikraštyje, nenurodinėjo, ką rašyti, niekada tokių nurodymų iš redaktorės nėra gavusi nė ilgus metus laikraštyje išdirbusi Rimutė Grušienė, absoliučiai savarankiškai dirbo visas „Valsčiaus“ kolektyvas. O kur tradicijos – Metų žmogaus rinkimai, Spaudos dienos? Tai kodėl prireikė jį it įkyriai zyziantį uodą imti ir pritrėkšti? Demokratijos dvasią išlaikė metų metais labai sunkiai gimdytas „klausimėlis“, nes žmonės, sukaustyti baimės, nėra linkę atvirai reikšti savo nuomonės, pagaliau - „Savaitgalio“ ir „Užrašų knygelės“ rubrikos. Galbūt jos ir buvo pačios ne¬patogiausios, vertusios kritikos smaigalyje vis atsiduriančiai valdžiai imti jautį už ragų - pa¬imti savo žinion “Valsčių”?

Leido užvaldyti turtą

Prieš dvidešimt trejus metus „Valsčiaus“ leidėjai UAB „Versa“ išgyvenant sunkius laikus buvo nuspręstą steigti naują įmonę ir bandyti gaivinti laikraštį. Aštuoni žmonės susidėjo dviejų tūkstančių litų įstatinį kapitalą ir įsteigė UAB „Dimstis“, negalvodami apie toli siekiančius ateities pelnus, juolab – dividendus, bet turėdami vilties, kad laikraštis bus alternatyva partiniam organui, kad bus erdvė mylimam darbui ir savo minčių bei idėjų realizacijai. Tai buvo 1993-ieji. Nuo to laiko akcininkų sudėtis praktiškai nesikeitė, išskyrus atvejį, kai iš darbo išeinantis akcininkas pardavė savo akcijas kitam. Tačiau tai neįtakojo esminės laikraščio padėties, nesugriovė idėjos, nepakenkė kitiems ir nepalaužė galimybių dirbti toliau. Laikas bėgo, kai kurie akcininkai išėjo iš darbo, kai kurie sugrįžo, bet apie akcininkų kaitą nebuvo nė kalbos – visi vieni kitais pasitikėjo, suprato, koks svarbus rajonui nepriklausomas leidinys, kai kurie juo net atvirai didžiavosi. Bet štai rugsėjo 6-ąją trenkė perkūnas iš giedro dangaus!

Savivaldybėje išgirsta naujiena, kad laikraštyje nedirbantys akcininkai pardavė turimas 56 procentus įmonės kapitalo sudarančias akcijas Nerijui Naujokaičiui, pasitvirtino su kaupu. Akcijų pirkimas – pardavimas yra normali verslo praktika, bet metodai ir priemonės, juolab jas perėmęs asmuo, žinant jo įtaką visam rajono valdymui, sukėlė šoką. Ir kuo daugiau informacijos turėjome, tuo labiau baisėjomės, kad buvę kolegos kirto į nugarą, iš pasalų, bet… Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokio, kuris šioje situacijoje mus apgintų, neradome nė vieno. Kodėl?
Todėl, kad akcijos nebuvo parduotos, jas akcininkai leido užvaldyti. Buvo sugalvota labai gudri schema. Kadangi pilietis, nesantis uždarosios akcinės bendrovės akcininku, įstatymiškai tiesiogiai nupirkti akcijų negali, buvo sumąstyta jas paimti kitu būdu - išgaunant notariškai patvirtintus įgaliojimus iš akcininkų jas užvaldyti neribotam laikui. Visi 56 proc. akcijų paketo valdytojai sutartinai pasirašė įgaliojimus turimas UAB „Dimstis“ akcijas valdyti Nerijui Naujokaičiui.

 Vadinasi, su jomis leido daryti viską, ką tas nori, tuo pačiu suteikdami teisę priimti visus sprendimus, įtakojančius įmonės valdymą. Natūraliai kyla klausimas – ko reikėjo „priburti“, ką pasiūlyti ar duoti žmogui, net ne vienam, o penkiems, net ne penkiems, o dešimčiai – kartu su sutuoktiniais pasirašant sutartis pas notarą, kad šie savo turtą atiduotų valdyti visiškai nepažįstamam, abejotiną verslo praktiką ir ryšius, bet didelius abejotino skaidrumo pinigus valdančiam žmogui? Nejaugi nė vienam nedingtelėjo mintis, tylėjo vidinis balsas, kas gali laukti po šitokio sandorio? Oficialiai šis sandoris sudarytas už ačiū. Neoficialiai – už dešimties metų dividendų dydžio užmokestį galimai nuo trijų iki dešimties tūkstančių eurų, priklausomai nuo turimų akcijų skaičiaus. Buvę bendražygiai teisinasi, jog jų sąžinė rami, jog tai – tik verslas. Bet jeigu verslas, tai, ponai, esate prasti verslininkai, net nepasivaikščioję po „turgų“.

Kam idėja, o kam eilinis verslas

Kad laikraščio leidyba – tik paprastas verslas, aiškina ir Nerijus Naujokaitis. Bet kam jam prireikė užvaldyti įmonę, kurios net penkerių metų pelno neužtektų pasirengti vienerioms autokroso varžyboms? Juk faktai, kad įmonė dirbo stabiliai, už tai, kad „padeda kurti geresnę Lietuvos ekonomikos ateitį ir „turi aukštą mokumo reitingą“, kokį tuo metu turėjo tik 3 – 4 procentai Lietuvoje veikiančių įmonių, įmonei kaip „Stipriausiai Lietuvoje“ 2011 – 2013 metais suteikti sertifikatai, per metus sumokanti 50 – 60 tūkstančių eurų įvairių (gyventojų pajamų „Sodros“, pridėtinės vertės) mokesčių, N.Naujokaičiui, ko gero, net nebuvo įdomūs. Jeigu UAB „Dimstis“ būtų bandelių kepėja ar lentų pjovėja (su visa pagarba šiam verslui!), ko gero, ponas Nerijus nežinotų, kad tokia įmonė egzistuoja. Bet bendrovė UAB „Dimstis“ leido LAIKRAŠTĮ. Neblogą, kartais net labai gerą, kuris per ketvirtį amžiaus įgijo skaitytojų pasitikėjimą ir prisirišimą, o, kaip yra sakęs vicemeras Edgaras Pilypaitis, tapo Šakių krašto socialiniu kultūriniu reiškiniu, kokiu pasigirti galėjo retas rajonas. 

Absoliučiai atmestina mintis, kad ponui Nerijui laikraštis buvo reikalingas propaguoti autosportą – juk skelbimus apie sporto ir kultūros bei meno renginius laikraštis spausdino nemokamai. Pagaliau laikraštis ir jį leidžianti įmonė naujajam akcijų valdytojui nebuvo reikalinga tik tam, kad paturėtų akcijas ir tuo pasipuikuotų prieš draugus. Buvo rimtesnių priežasčių – laikraštis trukdė jo ir jo bendražygių planams, o, tūnant rajono valdžios šešėlyje ir veikiant per merą, užvaldytą per visas silpnąsias jo vietas, bei į savivaldybės administraciją infiltruotus savo žmones, apetitas augo užvaldyti visą rajoną kaip kokį chanatą. Ir jeigu šiandien to nesupranta ne tik kad Nerijus Naujokaitis, bet ir jam pavaldus rajono meras bei savivaldybės administracijos vadovai, taip į tarybą infiltravęsi vadinamosios „KONKLAVOS“ nariai, kurių žodis yra aukštesnis ir dėl to diktuojantis strateginius savivaldybės tarybos sprendimus, tai „Dimsties“ užvaldymas ir pasikėsinimas į „Valsčių“ reiškia mirties nuosprendį demokratijai ir žodžio laisvei visame rajone. Tais budeliais istorijai liks ne tik N.Naujokaitis. Istorijai liks neišgraužiamas įrašas ir gėda, kad taip nutiko valdant žmonių išrinktam merui Juozui Bertašiui ir jo partijai.

Tiesa, kas gi ta „KONKLAVA“? Jos būstinę rasti nesunku – Kęstučio gatvėje, viename iš neseniai iškilusių gamybinių pastatų, už blankaus alytnamio. Ten po darbų susirenka ne tik pono Nerijaus aplinkos žmonės iš verslo srities. Ten po darbo kartais skuba meras Juozas Bertašius, administracijos direktorius Evaldas Sniečkus, jo pavaduotoja Inga Cibulskienė, savivaldybės tarybos nariai – perspektyvus kadras Paulius Puskunigis, Valdas Stanūknas ir kiti. Ten strateguojama rajono ateitis ir priimami svarbiausi sprendimai. Į vieną iš „posėdžių“ tuoj po Andriaus Tapino debatų buvo pakviesta ir mūsų kolegė – jai ketino kažką siūlyti, galbūt strateguotojai ketino „išjoti“ ir ant kitų esamo kolektyvo narių, nes puikiai supranta, jog laikraščio leidybos srityje yra beraščiai. Kai kolegė pasiūlymą atmetė, Paulius Puskunigis paklausė, ar ji žinanti, kas mūsų visų laukia... Mes žinome! Bet ne tik ji.

 Kas apskritai gali dirbti žmogui, kurio veikla neaiški, niekur nedeklaruota, o turtai neturi ribų, net nėra aišku, kieno valią jis vykdo, jeigu, kiek teko girdėti, jo ryšiai tęsiasi toli į rytus už Lietuvos ribų? Dėl šios priežasties „Valsčius“ „KONKLAVOS“ sprendimo nelauks – vieningai ir be menkiausių abejonių redakcija nutarė – N.Naujokaitis tokių pinigų, kad nupirktų mus visus ir priverstų vykdyti jo valią per laikraštį, dar neuždirbo ir vargu ar uždirbs. Mes nesame ir nenorime būti tie lietuviai, kurie 1940-asiais su gėlėmis pasitiko savo okupantus, kad 50 metų paskui vaduotųsi iš nelaisvės pančių. Mes pasitraukiame ir dėkojame Jums, mieli skaitytojai, už bendrystę – mums, „Valsčiaus“ komandai, buvo malonu dirbti Jums!

Atsisveikinti tikrai liūdna. Bet net ir kiekvienoje situacijoje galima įžvelgti pozityvą. Jeigu šita „Valsčiaus“ kolektyvo, vardan pamatinės laikraščio idėjos paaukojusio savo darbo vietas, pilietinė pozicija padės rajono gyventojams susivokti, kas gi vyksta mūsų rajone, kas jį valdo, kas kieno valią vykdo ir į kokią carizmo laikų balanos gadynę smunkame, „Valsčius“ savo darbą bus atlikęs. Balanos gadynė nereiškia gyvenimo be elektros dūminėje pirkioje. Balanos gadynė reiškia pirmiausia dvasinę priespaudą.


,,Valsčius"
2016 m. rugsėjo 16 d. 
Penktadienis.
 Nr. 69 (2399)






Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)