Interviu su kandidate į Lietuvos seimą, LŽS narius Audrone JANKUVIENE
– Kauniečiams esate žinoma kaip žurnalistė (tuomet Audronė Kanapickienė), 1986-2007 m. „Kauno dienoje“ nuolat rašiusi apie privatizaciją, nuosavybės grąžinimą, Kauno Žklestėjimą ir žlugimą, socialinę atskirtį, politines intrigas, finansinius nusikaltimus. Spaudoje esate paskelbusi daug tiriamosios žurnalistikos, probleminių ir analitinių rašinių, apie 600 komentarų, kurie daugiau kaip dešimt metų spausdinti „Argumentuose“ ir šeštadienio „Kauno dienos“ numeriuose. Nuo ko prasidėjo Jūsų profesinis kelias?
– Vos baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete pradėjau dirbti miesto dienraščio korektore spaustuvėje, naktinėje pamainoje. Prieš tai šioje redakcijoje dar studijuodama kelias vasaras dirbau neetatine korespondente. Kartą taip susiklostė aplinkybės, kad viename dienraščio skyriuje nebeliko darbuotojų. Tuomet mane jauną, nepatyrusią, gaudžiusią tekstų klaidas naktinėje pamainoje, metė į šaltą vandenį – arba išplauksi, arba ne. Likau viena su krūva laiškų ir pirmom užduotim „į numerį“. Tikriausiai „šaltos maudynės“ pateisino redakcijos kolegų pasitikėjimą. Taip prasidėjo mano profesinis kelias: nuo korektorės iki korespodentės, vėliau ekonomikos ir verslo priedo „Argumentai“ redaktorės, vyriausiosios redaktorės pavaduotojos pareigų. Kiekvienam etapui – apytikriai po dešimtmetį.– Kokie principai buvo svarbiausi dirbant žurnaliste?
– Laikraštis kartu su miestu ir jo žmonėmis išgyveno sudėtingus istorinius ir politinius lūžius, tačiau visuomet išlaikė orumą ir tvirtai laikėsi svarbiausių vertybių ir principų – objektyvumo, patikimumo, nuomonių įvairovės ir tarnavo vieninteliam – visuomeniniam interesui. Tik tuo galima paaiškinti dešimttūkstantinių prenumeratorių būrio ištikimybę „Kauno dienai“.
Žiniasklaida ne tik atspindi, kuo gyvena valstybė ir žmonės, bet ir formuoja pilietinę poziciją, visuomeninę nuomonę. Žiniasklaida vadinama ketvirtąja valdžia, turinčią galingą viešosios nuomonės ginklą. Tačiau „Kauno diena“ niekuomet nesistengė būti valdžia – ji stengėsi garbingai stovėti tarp piliečių ir valdžios, kad šie geriau girdėtų ir suprastų vienas kitą, o atviras dialogas būtų naudingas visiems.
Tiek tais dešimtmečiais, kai redakcijai vadovavo Teklė Mačiulienė, tiek vėliau, kai dienraštį 1999–2007 m. valdė vienas didžiausių Europoje Norvegijos žiniasklaidos koncernas „Orkla Media“, vyravo tikra, neimituojama žodžio laisvė: žurnalistai buvo laisvi pasirinkti temas, pašnekovus, laikraštis buvo labai demokratiškas ir atviras visoms nuomonėms.
Kolektyve niekada nebuvome konkurentai, tik kolegos ir draugai. Viršenybę ir autoritetą lėmė ne pareigos, o kūrybiškumas ir profesionalumas. Redakcijoje, kurioje praleidau, tiksliau būtų sakyti – išgyvenau 23 metus, susikroviau didžiulį gyvenimiškos ir profesinės patirties kapitalą, o nuolatinis darbas „į numerį“ išugdė griežčiausią asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, įskiepijo būtinybę visuomet išklausyti abi puses, poziciją grįsti faktais, išmokė analizuoti visuomeninius, politinius reiškinius ir argumentuoti išvadas.
– Kodėl išėjote iš redakcijos?
– Kai laikraštį įsigijo lietuviško kapitalo atstovai, leidinio kryptis ir tikslai iš esmės pasikeitė. Iš redakcijos pasitraukė praktiškai visi vadovai. Netrukus visai žiniasklaidai itin skaudžiai kirto 2009–2010 m. krizė ir smarkiai padidinti mokesčiai. Manau, kad žiniasklaida yra vienintelis sektorius, kuris iki šiol po krizės taip ir neatsigavo. Žiniasklaida yra vienas iš demokratijos garantų, todėl valstybė turi sukurti efektyvią žiniasklaidos paramos sistemą, panašią, kokios yra išplėtotos Šiaurės Europos šalyse. Ši parama skatina žiniasklaidos įvairovę, nepriklausomumą ir kuriamo turinio kokybę.
Išėjusi iš „Kauno dienos“, į atskirą knygą „Žodžiai kaip smėlis. Žvilgsniai“ sudėjau 101 komentarą iš savo 2000–2007 metais rašytų šeštadieninių straipsnių. Knyga buvo įvertinta viena garbingiausių Lietuvos žurnalistų sąjungos – V. Gedgaudo premija. Ji tarsi apibendrino mano žurnalistinės veiklos etapą.
– Gimėte ir augote Kaune?
– Taip, esu ketvirtos kartos kaunietė, visos mano šaknys ir šakos čia. Gimiau ir augau Žaliakalnyje, mokiausi mažytėje medinukėje pradinėje mokyklėlėje Algirdo gatvėje, močiutė ir teta gyveno Širvintų gatvėje. Tik studijoms buvau išvykusi į Vilnių, ir tai sąlyginai, nes trejus metus kasdien važinėjau traukiniu iš Kauno į sostinę ir atgal.
– 2008 m. Rotušėje garbingiausiems kauniečiams buvo pristatytas pirmasis enciklopedinis biografijų žinynas „Kas yra kas. Kraštiečiai. Kaunas“. Buvote šio leidinio vyriausioji redaktorė. Kuo buvo reikšmingas šis darbas?
– Tarsi iš naujo pažinau Kauną ir jo žmones. Leidinyje buvo surinkta apie 4.000 žymiausių kauniečių ir iš šio miesto kilusių žmonių biografijų, o istorinėje dalyje – beveik 300 praeityje reikšmingų Kauno veikėjų. Praeities ir dabarties sąsajos knygoje atsiskleidė per miestui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių dinastijas ir garsias šeimas. Vienoje vietoje pateikti visi miesto garbės piliečiai, valstybinius apdovanojimus, nacionalines kultūros ir meno premijas pelnę kauniečiai, apdovanotieji „Santakos“ garbės ženklais, žymiausi rašytojai, teatralai, sportininkai ir t.t. Galiu paminėti, kad tarp Kovo 11-osios akto signatarų net 32 buvo kauniečiai. Pirmųjų atkurtosios Lietuvos vyriausybių pagrindą sudarė vėlgi kauniečiai. Rengdama knygą dar giliau suvokiau kauniečių įtaką ir reikšmę valstybės raidai, pažinau daugybę asmenybių, kurių gyvenimai verti atskirų leidinių. Šiandieninio Kauno istoriją rašo dabar čia gyvenantys žmonės. Tai jie yra miesto savastis ir didžiausia vertė.
– Šiuo metu dirbate nevyriausybinėje struktūroje – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Kokių pokyčių sukūrėte šioje organizacijoje?
– Rūmai yra verslo įmones, mokslo institucijas burianti ir jų bendriesiems interesams atstovaujanti verslo savivaldos organizacija, atsakingai veikiantis valdžios socialinis-ekonominis partneris. Mano redaguotame istoriniame leidinyje „Rūmų istorija: vardai, vertybės, tradicijos/Prekybos, pramonės ir amatų rūmai Lietuvoje 1925-2010“ atskleidžiamas rūmų vaidmuo valstybės gyvenime. Knyga pasakoja, kaip buvo dedami pamatai solidarumu ir savitarpio pagalba grįstiems verslo bendruomenės santykiams.
Rūmai itin daug dėmesio skiria verslo, mokslo ir valdžios partnerystei. Todėl viena iš mano veiklos sričių (be žurnalistinės ir leidybinės – redaguoju kas mėnesį leidžiamą laikraštį „Rūmų žinios“) yra verslo ir savivaldos dialogo stiprinimas. Organizavome verslo ir savivaldos forumus Kauno ir Marijampolės regionų savivaldybėse, vieni pirmųjų Kaune nuo 2011 m. pradėjome rengti viešus verslo ir politikos atstovų debatus prieš Seimo ir savivaldybių bei tiesioginius merų rinkimus, įsteigėme Verslo tarybą prie Kauno miesto savivaldybės, pirmąją tokio pobūdžio patariamąją instituciją Lietuvoje. Pažymėdami rūmų įkūrimo Lietuvoje 90-metį, Kalniečių parke pasodinome 90 ąžuolų. Pastaruosius beveik dvejus metus nemažai analizuoju teisės aktus ir dalyvauju rengiant pasiūlymus įstatymų leidėjams.
– Posūkis į politinę veiklą buvo spontaniškas žingsnis?
– Jis buvo netikėtas šeimai, kolegoms, draugams, tačiau suvoktas kaip subrendęs. Visa mano profesinė veikla buvo arti politikos: susijusi su politinių, ekonominių, socialinių, teisėkūros procesų analize ir įžvalgomis, aktyviu dalyvavimu visuomeniniuose reikaluose. Tai leido giliau suvokti valstybėje ir visuomenėje vykstančius procesus, pažinti skirtingų visuomenės sluoksnių požiūrius.
Gyvenime nieko nėra atsitiktinio: atėjo laikas ne tik kalbėti, bet ir pačiai imtis veiklos ir atsakomybės. Rinkimų kampanijoje nesirengiu kariauti, ginklų nekelsiu – kelsiu draugus, kolegas, pažįstamus ir idėjas. Turi vykti idėjų kova. Pavargome nuo įžeidinėjimų, žeminimo, tai kelia rinkėjų pasipiktinimą, neviltį ir nusivylimą. Neverta kariauti, kai aplink tiek problemų…
Žurnalistai dirba viešajam interesui. Politika taip pat yra darbas visuomenės interesui, tik kitoje pozicijoje. To savo darbu, kaip ir per visą gyvenimo kelią, ir toliau žadu visomis išgalėmis siekti.
Nuotraukoje: Kandidatė į Lietuvos seimo narius, LŽS narė Audronė Jankuvienė
Nuotr. iš asmeninio archyvo
