Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Bernardas Aleknavičius (1930 08 21) gimė Šakių rajone, pedagogu dirbo Kačerginėje, o savo žurnalistinę veiklą pradėjo Kauno rajono laikraštyje. 1963 metais mūsų kolegą kartu su jo neišskiriamu draugu fotoaparatu, Nemunas nuplukdė į uostamiestį. Klaipėdoje jis tapo ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, užaugino šalyje gerai žinomą žurnalistą ir publicistą, studentų pedagogą Gintarą Aleknonį (Aleknavičių).
Pateikiame dienraščio ,,Klaipėdą“ žurnalistės Astos Dykovienės publikaciją apie buvusį kaunietį, o dabar klaipėdietį Bernardą Aleknavičių, kuriam 1992 metais buvo įteikta Vinco Kudirkos premija.
Ilgametis ELTOS fotokorespondentas ir žurnalistas klaipėdietis Bernardas Aleknavičius – vienas sovietmečio metraštininkų, savo fotoreportažais bemaž pusšimtį metų fiksavęs okupuotos Lietuvos gyvenimą. Jis tikino, jog tarybiniais laikais dauguma dangstėsi kaukėmis, nes antraip išgyventi toje sistemoje nebuvo įmanoma, tačiau žmonių pasąmonėje tvyrojo viltis, kad melo burbulas vis tiek sprogs.
Raitelis ant smėlio
Lygiai prieš 77 metus – 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją B.Aleknavičiui vos buvo sukakę devyneri.
Būtent šią dieną, be gailesčio pasidalinę Rytų Europą, didieji pasaulio agresoriai pusei amžiaus nulėmė mūsų šalies likimą, kurio metraštininku ilgainiui ir tapo Bernardas.
Ilgametis ELTOS fotokorespondentas ir kraštotyrininkas savo fotoreportažais bemaž pusšimtį metų fiksavo okupuotos Lietuvos gyvenimą.
Archyvuose – tūkstančiai nuotraukų negatyvų, kuriuose – ne tik gražiausių šalies kampelių peizažai, žymių ir niekam nežinomų žmonių portretai.
B.Aleknavičius sugebėjo įamžinti ir nebylią tautos kovą už laisvę net giliausiu sovietmečiu.
Pasak klaipėdiečio, ženklų, bylojančių, kad žmonės nepamiršo laisvės, buvo galima aptikti bet kur.
„Tai buvo 1985-ųjų vasarą. Su žmona Antanina vaikštinėjome jūros pakrante Giruliuose. Staiga žvilgtelėjau po kojomis ir apstulbau – kažkas iš šlapio smėlio sukūrė Vytį. Žinoma, užfiksavau šį širdžiai mielą vaizdą, jau tada suvokdamas, kad žmonės, nors apie tai ir nekalba, bet gyvena ateitimi. Dešimtmečius tauta laukė savojo riterio”, – šios Juodojo kaspino dienos išvakarėse prisiminė B.Aleknavičius.
„Akibrokštas” dramos teatre
Sovietmečiu žmonės buvo priversti bendrauti Ezopo kalba, tai yra metaforomis, nes aplink tvyrojo sistemos palaikomas melas.
Bet kokia kitokia nuomonė buvo baustina, už ją grėsė jei ne kalėjimas, tai – psichiatrijos ligoninė.
Tarybiniai piliečiai užsisklendė savo virtuvėse ir ten politikuodavo, nes namie buvo saugiausia.
Laisvą žodį viešai dažniausiai buvo galima išgirsti teatre, kur neretai savo spektakliuose kūrėjai išdrįsdavo prabilti apie laisvę, kurios netekome.
Apie tai primindavo ir kitokiais simboliais.
Štai 1974 m. Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys statė spektaklį pagal Balio Sruogos istorinę kroniką „Milžino paunksmė”.
Dekoracijas kūrė dailininkas Valentinas Antanavičius.
Remiantis pradiniu sumanymu scenoje turėjo kaboti du apnuoginti kalavijai ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės herbai.
B.Aleknavičius įamžino generalinę repeticiją.
Nuotraukoje buvo matyti aktorius Povilas Stankus, atliekantis Švitrigailos vaidmenį, už jo – scenoje Vytis.
Šią fotografiją autorius nusiuntė savaitraščiui „Gimtasis kraštas”. Tačiau premjeroje žiūrovai Vyčio nebeišvydo.
„Prieš spektaklio premjerą dar buvo CK ir Kultūros ministerijos komisijos peržiūra. Ši viską galinti komisija išsigando dominuojančio lietuviško Vyčio ir įsakė jį pašalinti, paliekant tik lenkišką Erelį. Istorinė tiesa ir scenos pusiausvyra buvo sugriauta”, – savo fotoapybraižų knygoje „Kelionė. Einu per Lietuvą” rašė B.Aleknavičius.
Beje, tuokart fotoreporteris nenukentėjo, nors jo nuotrauka ir pasiekė „Gimtojo krašto” skaitytojus.
Kadangi leidinys buvo skirtas užsienio lietuviams, cenzoriai šį „akibrokštą” praleido pro akis.
Bausmė už A.Solženyciną
B.Aleknavičius neslėpė, kad tie, kurie tiesiogiai nesusidūrė su sovietinės valdžios represijomis, nežinojo, jog kažkur visai greta vyksta paralelinis gyvenimas.
„Kaip yra iš tikrųjų, nežinojau, bet nuojauta neapleisdavo, kad kažkas yra ne taip. Juk sovietmečiu net partiniai vadovai vienaip kalbėdavo posėdžių salėje ir kitaip – iš jos išėję. Pamenu Felikso Lengvenio atvejį. Jis buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas. Viename posėdyje reikėjo pasmerkti Aleksandrą Solženyciną. Salėje sėdėjo 11 politinio biuro narių, 10 jų pakėlė rankas, pasmerkdami A.Solženyciną, o vienas nepakėlė. Tai buvo F.Lengvenis”, – pasakojo B.Aleknavičius.
Pagrindinis F.Lengvenio motyvas esą buvo tas, kad jis neskaitė, ką parašė A.Solženycinas, todėl teigė negalįs jo smerkti.
„Atrodo smulkmena, bet, atėjęs kitą dieną į darbą, vykdomojo komiteto pirmininko kėdėje jis rado Alfonsą Žalį. Žmogus neteko posto, nes buvo principingas. Tie, kurie tada pasmerkė A.Solženyciną, buvo paaukštinti pareigose, o štai F.Lengvenis neteko darbo”, – teigė šios istorijos liudininkas B.Aleknavičius.
B.Aleknavičius prisiminė, kad ir rašytojas Juozas Baltušis jam buvo užsiminęs apie F.Lengvenį, kad „jūs ten Klaipėdoje turite gerą vykdomojo komiteto pirmininką”.
„Jis man papasakojo apie vieną pobūvį, kuriam besibaigiant buvo sugiedota „Lietuva brangi”. J.Baltušis sakė, kad prieš jį stovėjo F.Lengvenis ir braukė ašarą. Jis man tada pasakė: „Saugokite šitą žmogų”. Tokie buvo J.Baltušio žodžiai”, – prisiminė B.Aleknavičius.
„Išjunk tą besarmatę”
B.Aleknavičiui teko bendrauti su daugeliu tarybinių laikų garsenybių, tarp jų ir rašytoju J.Baltušiu, kuris, anot klaipėdiečio, nepriklausomybės pradžioje už kai kuriuos savo pasisakymus buvo nepelnytai sutryptas ir paniekintas.
„Man į rankas pateko J.Baltušio rašyti laiškai jo seseriai, kuri buvo vienuolė. Kai paskaičiau tuos laiškus, supratau, kad J.Baltušis nebuvo toks, kokį jį žmonės smerkė 1990-aisiais. Ir tie laiškai labai svarbūs, įrodant, kad rašytojas nebuvo aklas tarybinės sistemos tarnas”, – įsitikinęs B.Aleknavičius.
Klaipėdietis neslėpė, jog rašytojai tada privalėjo atiduoti duoklę sovietinei sistemai, bet esą tai nereiškė, kad jie aklai ja tikėjo ir ją šlovino.
B.Aleknavičius prisiminė atvejį, kai su J.Baltušiu teko važiuoti į Žemaitiją ir netoli Kretingos jis paprašė vairuotojo išjungti radiją.
„Pamenu, tada per radiją pranešė, kad šiandien Kapsuko rajono „Šešupės” kolūkio melžėja pasiekė naują rekordą. J.Baltušis sako: „Išjunk tą besarmatę. Juk šiandien ne apie melžėjas reikia kalbėti, šiandien pirmąkart istorijoje žmogus į mėnulį išlipo”. Jau tai, kad reikia kalbėti ne apie primilžį, o apie Neilą Armstrongą, parodo J.Baltušio priešiškumą sistemai, nepaisant, kad jis buvo jos žmogus. Man su juo teko daug bendrauti ir aš jį labai gerbiu, kad jis visada sakė tiesą”, – tikino B.Aleknavičius.
Įsimintinas atvejis buvo ir su garsia Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaityte.
„Aš nesu tokia raudona, kokia mane čia nupiešei”. Tada tarsi kalambūras nuskambėjo jos pastaba dailininkui Eduardui Jonušui, kuris rašytoją nutapė nušviestą besileidžiančios saulės.
„Tai buvo akivaizdi potekstė, kad ji nėra komunistinių pažiūrų. Atvirai ji to pasakyti negalėjo, bet šiuo atveju jos mintis nuskambėjo būtent taip”, – mano B.Aleknavičius.
Duoklė Lietuvos šimtmečiui
Šios Juodojo kaspino dienos išvakarėse, B.Aleknavičius rodo spaudai parengtą, gausiai iliustruotą dokumentinę trilogiją, literatūrinę apybraižą iš sovietmečio epochos.
Tai – jo duoklė Lietuvos valstybės šimtmečiui.
Trilogijoje – sovietmečio liudininkai, kūrėjai, kuriuos kai kurie vertina dviprasmiškai, tačiau, pasak B.Aleknavičiaus, šie žmonės dirbo nujausdami, kad sistemos diktuojamas melas nesitęs amžinai.
„Didelė dalis tautos juk ir tada dirbo šalies ateičiai. Ekonomika, ūkis buvo pajungti Maskvai, bet kultūrinis gyvenimas juk vyko Lietuvoje, ir žmonės kūrė Lietuvai net sovietiniais metais, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus ar Juozo Grušo istorinės pjesės. Žinoma, J.Marcinkevičius buvo komunistų partijos narys, bet jis, jei būtų nepriklausęs partijai, nebūtų galėjęs išleisti „Mindaugo” ar „Martyno Mažvydo”, ” – įsitikinęs B.Aleknavičius.
Ne visų jų kūryba esą buvo tik okupacinė propaganda ir smegenų plovimas.
Anot B.Aleknavičiaus, dauguma anais laikais sukurtų istorinių lietuviškų pjesių skatino lietuviškumą.
Dalis kūrėjų, taip pat ir paprasti piliečiai, buvo priversti dangstytis kaukėmis, nes antraip išgyventi sovietinėje sistemoje nebuvo įmanoma.
Tačiau daugelio pasąmonėje tvyrojo viltis, kad melo burbulas kada nors sprogs.
Nuotraukoje: Buvęs kaunietis, o dabar klaipėdietis LFS, LŽS, NŽKA narys Bernardas Aleknavičius
Dienraščio ,,Klaipėda” nuotr.
