2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gediminas JANKUS. Susitikimas su Algimantu Masiuliu man buvo didžiulė, neįkainojama ir nepamirštama laimė...


Masiulio_knyga_didele.jpg



Rugpjūčio 19-oji -  mūsų Didžiojo Aktoriaus Algimanto Masiulio iškeliavimo Anapilin diena... Jis mirė 2008 metais, o
 pokalbių, prisiminimų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ pasirodė po aštuonerių...

Tai neeilinis leidinys, kuriam medžiagą kantriai ne vienus metus rinko autorė teatrologė Elvyra Markevičiūtė. Knygoje skelbiami ir dramaturgo, žurnalisto Gedimino Jankaus prisiminimai apie mūsų garsųjį aktorių, su kuriuo jis daug metų draugavo. 
Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys GEDIMINAS JANKUS:




Masiulis_Algimantas_II.jpgAlgimantui Masiuliui atėjus į Kauno dramos teatrą, buvo nemažai kalbėta apie tai, kad jis yra kitos teatrinės mokyklos, sukaupęs skirtingą profesinę patirtį. Tada Jonas Vaitkus jau buvo pradėjęs garsėti kaip režisūros diktato ir režisūrinio teatro šalininkas, nors tuo metu jis dar tik švelniai laužė ankstesnius stereotipus – dar nebuvo pasirodęs nei Alfredo Jarry „Karalius Ūbas“, nei Ivano Radojevo „Raudona ir ruda“. 

Anuomet perspektyvoje buvo Juozo Glinskio pjesė „Kingas“, kuriame Masiulio suvaidintą Roslevskio vaidmenį įsidėmėjau labiausiai: jis stačiai pribloškė savo sugebėjimu įsilieti ir į spektaklio estetiką, ir į režisieriaus sprendimą. Pamenu, kad tada Masiulis labai pergyveno, ieškodamas geriausio varianto su liguistu priekabumu šlifavo kiekvieną frazę, kiekvieną žodį ir, gindamas savo poziciją, ginčijosi net su pačiu Vaitkumi

Manau, kad nors ir šitaip jaudindamasis, jis pakankamai natūraliai įsiliejo į visus vėlesnius spektaklius ir tapo vienu ištikimiausių Vaitkaus, negaliu sakyti „mokinių“, greičiau pasekėjų. Tuo metu jis tikrai pripažino ir jo režisūrinį metodą, ir paieškas. Tam tikri nesutarimai prasidėjo vėliau...

Tuo metu Vaitkus pakvietė į teatrą ne tik Algimantą Masiulį, bet ir Juozą Budraitį, Regimantą Adomaitį, kuris pasitraukė, tik kartą suvaidinęs Kaligulą“. Budraitis išbuvo ilgiau... Manau, kad Vaitkus panoro atnaujinti kolektyvą, pritraukdamas ryškias asmenybes, nes visą laiką kovojo su trupės sustabarėjimu, jos noru plaukti įprasta tėkme. Tą jis darė ir prikišamai parodydamas Meistrus, turinčius savo filosofiją, teatro sampratą. Pradžioje stengėsi jų režisūriškai „nelamdyti“. Tai prasidėjo vėliau, matyt, iš to sekė ir tam tikri nesutarimai, kuriuos vadinčiau greičiau kūrybiniais ieškojimais. 

Pradžioje su Masiuliu bendravau kaip su Maestro, - ypatingų viršūnių pasiekusiu aktoriumi. Jis nemažai pasakojo apie savo keliones, filmavimo patirtį, visą laiką improvizavo Juozo Miltinio tema. Miltinis ir jo tėvas buvo pagrindiniai herojai, kuriuos jis nuolat prisimindavo, apipindamas vis naujomis detalėmis. Masiuliui buvo įdiegtos ypatingai aukštos moralinės nuostatos. Jis kalbėjo, kad šeimoje iš tėvo yra gavęs teisingumo, dorybingumo pamokas, - visus tuos principus, kuriuos vėliau savo teatre vystė Miltinis. Atvirai kalbant, taip aukštai iškelta jo etinė kartelė, ta nuolatinė saviplaka daugumai kolegų Kauno dramos teatre atrodė neįprastai. 

Jis visada likdavo nepatenkintas savo vaidmeniu, jam visą laiką atrodė, kad kažko iki galo nepadarė. Nuo pirmųjų mūsų bendravimo dienų jis mane tuo stačiai trikdė, nes aš, žiūrėdamas iš šalies, nematydavau jokių trūkumų. Aš jį gindavau nuo jo paties, po kokio nors spektaklio nepatingėdavau nueiti pas jį į grimo kambarį ir patetiškai priklaupęs ant vieno kelio šūksniais „Nuostabu! Puikus vaidmuo! Pribloškė ir sujaudino!“ pareikšti jam savo pasigėrėjimą. Mačiau, kad jis įsiklauso ne vien todėl, kad jam tai malonu. Gal vis tik pajusdavo, kad ta jo savigrauža yra perdėta. Tiesą sakant, aš ir dabar negalėčiau išsižadėti tada pasakytų žodžių. Tų spektaklių seniai nebėra, bet dėl jų trūkumų dažniausiai būdavo kaltos ar režisūros kliauzės, ar partnerių klaidos, o Masiulis, mano nuomone, visada būdavo nepriekaištingas.

Geriausiai savo etinius principus jis galėjo išpažinti Gyčio Padegimo režisuotuose spektakliuose - Juozo Grušo „Gintarinėje viloje“ ir Friedricho Durrenmatto „Romule Didžiajame“. Grušą jis gerai žinojo dar nuo Panevėžio laikų ir labai jį vertino. Pasakojo kaip Miltinis tikrąja to žodžio prasme „lipdė“ iš Grušo, tuomet dar prozininko, dramaturgą. Manau, kad „Gintarinė vila“ yra viena didžiausių Grušo sėkmių. Masiulis labai džiaugėsi Dominyko Žigo vaidmeniu, mėgo cituoti atskirus jo monologus savo kūrybos vakaruose. Džiaugėsi ir veikalo parinkimu ir geranorišku režisieriaus Padegimo įsiklausymu į jo siūlymus. Atrodo, buvo papasakota paprasta ir kasdieniška istorija, bet joje Masiulis rado viską, ką labiausiai vertino – ir teigiamą personažą , ir analizuojantį, dvasią aukštyn kreipiantį veikalą. Vis dėlto Romulo Augustulo vaidmuo spektaklyje „Romulas Didysis“ man visada atrodė pats didžiausias jo pasiekimas, nepaisant problemų su partneriais ir visu ansambliu. Masiulis buvo aktorius-filosofas. Tas vaidmuo buvo tarsi jam sukurtas. 

Tačiau mylimiausiu Masiulio vaidmeniu tapo Gustavas Strindbergo „Kreditoriuose“. Prisimindavo jį visą laiką. Nuo šio spektaklio Padegimas jam tapo režisieriaus etalonu ir pavyzdžiu, kuris jaučia, įsiklauso ir kelia sielą aukštyn. Ta prasme jų pozicijos tikrai sutapo. Gal tik režisuojant Jameso Goldmano „Liūtą žiemą“ atsirado kibirkščiavimo, nes jis kiek kitaip matė tą veikalą. O Masiulis niekada nenorėjo būti tik vykdytoju, anot jo, aklu instrumentu režisieriaus rankose. Tai jį labai žeisdavo.

 Aš iki šiol prisimenu dar vieną jų bendrą darbą - Masiulio suvaidintą Bernardą Shaw Jerome Kilty „Mielajame apgavike“. Šiame vaidmenyje buvo tobulai perteiktas ne tik išorinis, bet ir vidinis panašumas į garsųjį anglų dramaturgą, išstudijuota ir atkurta ne tik paradoksali jo kalbėjimo maniera, bet ir eigastis. Tai buvo tikras Bernardas Shaw su savo nenuspėjamu charakteriu ir kontrastų pomėgiu. Nuostabus vaidmuo ir spektaklis!

Dramaturginę medžiagą ir viską, kas su ja susiję, Masiulis visada išstudijuodavo iki panagių. Kaip jis skaitydavo! Kaip gilindavosi! Ateidavo į repeticiją visada pasiruošęs, žinojo apie savo personažą viską: priešistorę, istoriją, gyvenimą iki gyvenimo ir net po mirties. Per repeticijas ginčydavosi, įtikinėdavo, kad turi būti taip, kaip jis mato. Jo reiklumas ir etiniai principai ypatingai išryškėjo, kai režisierius Juozas Ivanauskas repetavo mano pjesę apie Vydūną „Amžinas keleivis“. Tada Masiuliui buvo paskirtas simbolinis Keliaujančio paukščio vaidmuo ir mes ilgai aptarinėjome ką ką galima šiuo personažu išreikšti. Jis iš karto suvokė simbolinę jo kaip vokiškos kultūros skleidėjo prasmę, užėmimo, invazijos aspektus. Repeticijų eigoje, kurių daugumą mačiau, Masiulis įnešė daugiausia optimizmo ir idėjų. Vėliau mus ilgus metus taip ir lydėjo ta vydūniškoji linija...

Po truputį bendraudami teatre mes suartėjome, jis ėmė šiek tiek daugiau atsiverti, papasakojo apie savo dienoraščius, kuriuos rašė dar nuo Panevėžio laikų, apie tą gyvenimo tikrovės fiksavimą, išsaugotus įspūdžius. Vėliau man pavyko jam įteigti, kad visa tai reikia publikuoti. Aišku, gąsdino didžiulė apimtis, bet nesilioviau įkalbinėjęs šiuos užrašus išleisti. Savo knygoje jis panaudojo tik mažą tų prisiminimų dalį. Pamenu, tada nustebino jo literato sugebėjimai. Pradžioje jis dar galvojo apie bendraautorių, norėjo pavadinti knygą „Algimantas Masiulis pasakoja“ , bet aš jį atkalbėjau. Įtikinau, kad jis pats yra autorius, kuriam tereikia redaktoriaus, galinčio padėti viską sudėlioti. Taip viskas ir prasidėjo. Vėl buvo daug abejonių, savigraužos, bet knyga vis dėlto pasirodė. Ne visi priėmė tą jo trumpo užrašo stilių... 

Masiulio vaidyboje mane labiausiai žavėjo tai, ką jis darydavo be žodžių – pauzės ir žvilgsnis. Tame buvo kažkas nenusakoma, grynai masiuliška... Taip žvelgė tik Romos patricijai – dabar tokių žvilgsnių neliko nei scenoje, nei gyvenime... Atsimenu ir tą jo galvos kryptelėjimą... O jo kalbos kultūra, tartis, kurią vis tobulino, jo domėjimasis ir gilinimasis į viską, kas vyko aplinkui. Jis neįstengė suprasti, kaip aktorius gali nelankyti parodų, koncertų, nežiūrėti kolegų spektaklių. Jis viską stengėsi suspėti iki paskutinių dienų ir kiek tik leido senkančios jėgos – ėjo, domėjosi, skaitė, žavėjosi. Kiek įrašė radijo vaidinimų, įskaitė literatūros, dar prisidėjo ir tapyba... Jis ir jai rado jėgų – pradėjo lieti akvareles, surengė parodas...

Mes bendravome visą laiką – ir tebedirbant teatre, ir tada, kai jis išėjo. Stengiausi būti šalia sunkiausiais momentais, - arba juos pajusdavau, arba jis pakviesdavo. Ir sudėtingiausiais mano gyvenimo momentais jis taip pat atsirasdavo neprašomas ir nekviečiamas. Jų šeimoje tikrai jaučiausi kaip sūnus, kaip labai artimas žmogus. Visą laiką jutau globą, rūpestį, turėjau su kuo pasitarti. O kur dar mūsų kelionės, tie vadinami plenerai prie Nemuno, jo tėviškės Surdegio lankymai... 

Jo pasakojimai apie artimuosius, žuvusius karo metais, apie giminaičius, partizanavusius tose apylinkėse, kai jis dar tebuvo moksleivis. Tai inspiravo ir mano kuriamus novelių siužetus, kuriuos jis stačiai vertė rašyti. Kartojo ir kartojo: atmink, kad ir kiek gero padarysi gyvenime ar darbe – viskas dings. Išliks tik tai, ką parašysi, sukursi. Mirsiu, bet neužmiršiu jo įkalbinėjimų: „Ar jau rašai? Ar parašysi?“ Ir tos jo pastangos sudominti kokia nors istorija... Visada buvo pirmasis mano pjesių skaitytojas, padėjo teatre organizuoti veikalo apie Oskarą Milašių pristatymą... Kalbėjo: „Nesvarbu, kad nėra kam režisuoti, vis tiek rašyk, - išliks.“ Šis įsakmus skatinimas niekada nesiliovė. Vis aiškino: „Tik kančiose gimsta tikroji kūryba, lieka kažkas tikro. Kankinkis, raukis plaukus, nemiegok, bet padaryk!“ Ir priversdavo! Beje, visus mano kūrinius pats radijuje įskaitė, įgarsino, vaidino.

 Pagal novelę „Sugrįžimas“ jis sudėliojo visą radijo spektaklį. Ji dar nėra publikuota, bet jei kada nors bus išspausdinta, skirsiu ją Algimantui Masiuliui, nes ji parašyta jo garbei, jo pasakojimo pagrindu. Tokia graudoka retro stiliaus istorija apie bendraklasius, kurie išėjo į miškus kovoti ir vėliau buvo suguldyti negyvi. Jis ją taip perskaitė, kad aš nepatikėjau, kad pats parašiau... Gana paprastas tekstas, bet tos pauzės, balso tembras suteikė netikėtą skambesį, viską nuspalvino... Pradžioje ketinome išleisti ne novelių knygą, o sukomponuoti ir parengti radijo įrašus. Kiek spėjome, tiek padarėme, - vėliau jam jau prasidėjo sveikatos problemos ir viskas nutrūko. Jis iki pat pabaigos laikėsi stoiškai ir kovojo iki galo. Išliko man tarsi koks antikinio herojaus pavyzdys...

Likus keliems mėnesiams iki jo išėjimo, dovanojo man du savo portretus, - vienas kabo namie, o kitas – darbe. Prisimenu jį beveik kiekvieną dieną. Pamenu, kaip vasario 16-ąją visada nuvykdavome prie Kauno Istorijos ir karo muziejaus, nes jis norėdavo pabūti renginiuose, kurie jam primindavo matytas šventes ikikarinėje Lietuvoje. Jose jis dalyvavo dar trumpomis kelnaitėmis ir įsikibęs į tėvo ranką. Jaučiu, kaip labai man jo trūksta – pasigendu jo patarimo, sodraus žodžio, skeptiško ir kritiško požiūrio į negatyvius reiškinius. Jis labai gyvai reaguodavo į viską, kas vyko aplinkui – banalumą, tuštybę... Aristokratas iš prigimties, nors ir vadino save paprastu žmogumi. 

Man jis buvo vedlys, tas iš jo mylimo poeto Volto Vitmeno eilėraščio, kuris veda visus paskui save net pats to nejausdamas. Nors, gal pasąmonėje ir šmėkštelėdavo viltis, kad pastebi, įsiklauso. Taip ir buvo... Tas tapo akivaizdu ir susitikime su jo bendramoksliais Surdegyje, ir knygos pristatyme. Jis pasižymėjo ypatinga charizma, stačiai užburdavo auditoriją... Aš galiu tik džiaugtis, kad prisiliečiau prie to žmogaus...

Paskutiniais metais Masiulis glaudžiai bendradarbiavo su Vytautu V. Landsbergiu, važiuodavo pas jį į Anykščius, suvaidino filmuose „Jonukas ir Grytutė“ ir „Kai aš buvau partizanas“. Labai džiaugėsi šiuo ryšiu, jauno režisieriaus intelektu, jo pastangomis žengti šviesos link. Apie ankstesnius filmavimus kalbėjo gana skeptiškai, savo garsiuosius vokiečius vertino atsainiai, labiausiai džiaugėsi įvairiomis įdomiomis pažintimis su garsiais rusų aktoriais. Labai gerbė ir aukštino lietuvių režisierių Raimondą Vabalą bei jo filmą „Mainai“, kuriame jis sukūrė Žiliaus vaidmenį. Daug pasakojo apie Vabalo tėvo, baigusio Sorbonos universitetą, tragišką žūtį tapus Lietuvos partizanu. Minėjo judviejų bendravimą ir pašnekesius, tarp jų ir paskutinį, nufilmuotą ligoninėje. Savo darbą kine ne kartą įvardijo tik kaip papildomą pragyvenimo šaltinį. Manau, kaip paprastai, labai nepelnytai sumenkino... Tai rodo ir jo niekada neužmiršusių įvairių kino studijų siūlymai filmuotis, kurių jis jau atsisakydavo, ir kvietimai dalyvauti kino festivalių žiuri, į kurias jis retsykiais dar įsijungdavo. Vis dėlto jis labiausiai domėjosi tais procesais, kurie vyko Lietuvoje, labai sielojosi dėl mūsų kultūros likimo... Kai nebevaidino teatre, daugiausia laiko skyrė poezijos skaitymams ir tapybai...

Savo plenerams visada kruopščiai ruošdavosi, dar vakare viską susidėdavo: ir molbertą, ir dažus, ir kėdutę. Beveik kiekvieną savaitgalį išjudėdavome į kokią nors kelionę, - vykdavome ne tik į jo gimtinę, bet ir toliau, aplankydami atokiausias vietas. Buvome nukakę į Astravo dvarą Biržuose, kur jis liejo akvareles prie garsiųjų įėjimą saugančių liūtų, į Baisogalos dvarą... Tapydavo labai rūpestingai ir preciziškai: išvykose anglimi parengdavo eskizą, kurį vėliau namuose perkeldavo į didesnį formatą. Pamenu, kaip, norėdamas padovanoti savo darbą, niekaip negalėjo nuspręsti kurį. Pagaliau išrinko natiurmortą, vaizduojantį dvi žibalines lempas... Man atrodo, kad tai puikus, profesionalus darbas. Mūsų kelionių eigoje buvo nutapyta daug peizažų, kurie, mano požiūriu, nė kiek nenusileidžia profesionaliai tapybai. Ir čia jis buvo ištikimas sau – labai kuklinosi, gėdijosi. Reikėjo ilgai įkalbinėti, kad pasiryžtų parodai.

Jų šeimoje jaučiausi kaip namie. Visada buvau kviečiamas paviešėti per šventes ir vaišinamas kokiu nors įdomiu Masiulio pagamintu, dažniausiai pietietišku, patiekalu, - jis buvo puikus kulinaras. Ir dar: mes abu – klasikinės muzikos fanatikai, abu vinilinių plokštelių kolekcininkai, nors manoji, lyginant su Masiulio, kurią jis kaupė visą gyvenimą, labai kukli. Todėl kiekvieną kartą mano viešnagės pabaigoje išklausydavome kokį nors klasikinės muzikos kūrinį, - susiklostė tokia tradicija. Mūsų bendravimas buvo neatsiejamas nuo muzikos, knygų, filosofijos.
 Diskutuojant su juo reikėdavo įtempti smegenis, nes tuščių plepalų jis negalėjo pakęsti. Tai būdavo disputai ir ginčai ar tai kūrybos, ar istorijos, kurią jis puikiai išmanė, ar dar kuria kita tema. 





Jankus Gediminas II_2.jpgMažai kas žinojo, kad jo stuburas buvo labai smarkiai sužalotas, kad jis ištvėrė daug sunkių ir kankinančių operacijų. Jis stengėsi niekada neparodyti savo skausmų, bėdų, negalavimų, nesiskųsti, nedejuoti. Tik kartais, girdint žodžius, kad „viskas gerai, savijauta puiki“, koks nors raumens virptelėjimas veide ar pakitusi veido išraiška išduodavo tikrąją padėtį. Į ligoninę guldavo tik kraštutiniu atveju, kai jau negalėdavo pakelti skausmų...

Dabar, kai jo nebėra, tarp jo amžiaus aktorių jau nebematau tokio polėkio, užmojo ir akiračio žmonių kaip Algimantas Masiulis. Tokio monolito. Jis buvo reta dovana Lietuvai. Susitikimas su juo man buvo didžiulė, neįkainojama ir nepamirštama laimė...

Nuotraukose: 

(Viršuje) Pokalbių, prisiminimų knyga „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ ir aktorius A. Masiulis

(Apačioje) Publikacijos autorius, rašytojas ir žurnalistas Gediminas Jankus

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)