Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vasaros naujiena – penktasis Gasparo Aleksos romanas „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. Dažną skaitytoją sudomins, intriguos faktų ir išmonės dermė romane. Kūrinys – apie garsų kunigą, sovietmečio disidentą Juozą Zdebskį, kurio pasišventimas tikėjimui ir pasipriešinimas okupantams tapo legendomis. Kitas romano herojus – chirurgas Jurgis Šalna – patenka į KGB pinkles ir tampa kunigo persekiotoju. Įtempto siužeto romanas skatina mąstyti apie neatšaukiamą dvasios ir kūno bendrystę, apie meilę priešams, moterims ir Dievui. Knygos sutiktuvių proga į keletą klausimų atsakė rašytojas G. Aleksa.
– Gasparai, romane užgriebiama daug ir plačiai – veikėjų patirčių, išbandymų spektras kuo margiausias. Tačiau pradėkime nuo pradžių – autoriui į rankas patenka kunigo Juozo Zdebskio dienoraštis… Sakai, kad atsitiktinai, bet mes, skaitytojai, abejojame. Atsitiktinai – gražiau, paslaptingiau. Ima ir nukrenta į rankas karvelis, lieka išsikepti? O kalbant rimtai – kada ir kodėl parūpo parašyti apie kunigą Juozą Zdebskį? Kokie buvo pirminiai sudominę šaltiniai?
-Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio metais, klaidžiodami su amžinatilsį poetu Algirdu Verba po įvairius renginius, atsitiktinai patekome į disidentų susibūrimą, vykusį tuomečiuose Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmuose. Ten eksponuotoje fotografijų parodoje išvydau keletą kunigo Juozo Zdebskio portretų. Iš vienos nuotraukos į mane žvelgė plikai nukirptas kalinys, kitoje buvo matyti kalėjime pasigaminti religiniai reikmenys. Tada ir įsigijau Vido Spenglos knygelę „Akiplėša“. Vėliau – irgi visai atsitiktinai – vienoje neįgaliųjų organizacijoje užtikau kunigo J.Zdebskio dienoraščių dvitomį. Pasirodo, knygas negalios žmonėms dovanojo vienuolė disidentė sesuo Nijolė Sadūnaitė, tačiau nelabai kas jomis domėjosi.
Taip dienoraščiai pateko į namų biblioteką ir gulėjo neperskaityti, kol vieno bohemiško pokylio Vilniuje metu mane aplankė keistas regėjimas: akimirksnį apanku ir pamatau įspūdingą vaizdą – viršum miesto žmonių skruzdėlyno pakibusi spindi sidabru Aušros Vartų Mergelė. Išsigąstu. Grįžęs namo susimąstau, ką tai galėtų reikšti. Pradedu vengti bohemos šurmulio, imu skaitinėti kunigo dienoraščius… O prieš ketvertą metų piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę susipažinau su šešiomis vienuolėmis, iš kurių net dvi (sesuo Regina Edita Teresiūtė SJE ir Aloyza Malinauskaitė SJE) gerai pažinojo kunigą, veikė su juo pavojingomis pogrindžio sąlygomis. Ir tada kaip iš gausybės rago pasipylė įvairūs leidiniai, atsiminimai, prasidėjo pažintys su kitais kunigo bendražygiais. Aplankiau juos, šnekėjausi, filmavau. Sužavėjo J.Zdebskio ypatingas požiūris į kunigo meilę priešams, į vyro ir moters meilę, jau sovietmečiu atliepiančią šv. Jono Pauliaus II kūno teologijos principams. Tai ir sąlygojo ypač rafinuotą kunigo persekiojimą – saugumiečiai vylėsi inkriminuoti jam venerinę ligą. Sužinojau kunigą J.Zdebskį turėjus svajonę parašyti katalikišką romaną – naujovišką, nenuobodų, paremtą patirtim. Jis nespėjo svajonės įgyvendinti. Tuomet ir sukirbėjo mintis: „O jeigu tą padaryčiau aš?“.
– Kitas neužšifruotas ir neišgalvotas romano veikėjas – poetas Algirdas Verba. Spalvinga, lyrikai pasišventusi, žalingų įpročių turėjusi asmenybė. Specialiai atsiverčiau atsiminimų knygą „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ (Sudarytojai Alfas Pakėnas ir Gasparas Aleksa. Kaunas: Kauko laiptai, 2015) ir perskaičiau veik neatsitraukdamas. Tu apie Algirdą pasakoji plačiausiai. Ir romane „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ gana netikėtai pagiriotą Jurgį Šalną suvedi su poetu. Rašei pagal daugmaž sumanytą schemą ar A.Verba į siužetą įsiveržė spontaniškai?
-Kai pirmąsyk išgirdau apie kunigą J.Zdebskį, Algirdas buvo kartu. Tai kaip jo „neįdėsi“ į romaną? Juoba kad knygoje vaizduojamu metu jis blaškėsi Kauno menininkų subuvimuose – dar nepripažintas poetas. Apie savo nuotykius su humoristu Antanu Zabielsku „tarybinių tvartų statybose“ Algirdas pats yra daug pasakojęs. Žinau, kad badmiriaudamas, neturėdamas pastogės galvai priglausti Algirdas po bohemiškų klajonių nakvodavo Kauno senosiose kapinėse (dabar Ramybės parkas). Ten ir eilėraščius rašydavo… Dažną sykį alkoholis gelbėdavo poetą nuo sovietinio „bilduko“ likimo, o jų ne vienas maišėsi menininkų bohemoje. Va ir kilo mintis romano herojų, būsimąjį gydytoją J.Šalną, jau papuolusį į KGB pinkles, pabėgusį nuo mirštančios motinos lovos ir bandantį savo nelaimę paskandinti vyne, suvesti su poetu valkata. Iš tiesų Algirdui tekdavo išklausyti ne vieną bėdžių, papuolusį į kibų tinklą.
– Skaitydamas atsiminimus apie A.Verbą, užtikau ir tokius Tavo sakinius: „Privalėjau ardyti ir keisti patį gyvenimą, antraip laukė žūtis. Prie asmeninio pragaro prisidėjo gero bičiulio, mano chirurgijos mokytojo ir bendradarbio nelaimė – jį pražudė Šakių saugumiečiai. Neparankus rajono nomenklatūrai tapau ir aš“. Dar kartą patvirtini taisyklę, kad rašytojas, net ir akivaizdžiai fantazuodamas, pasakoja apie savo potyrius, išgyvenimus, pajautas? Kunigas J.Zdebskis svajojo sukurti romaną apie dvasios pergalę prieš kūną. Nebuvo duota, pristigo laiko, jo gyvenimas tapo romanu. Kaip pats nusakytum, ko siekei, parašydamas romaną „Šventojo Akiplėšos medžioklė“?
-Mano supratimu, rašytojo pojūčiai ir fantazijos turi būti grįsti realia patirtimi. Kolegos, kurie netiki, nepraktikuoja, tačiau imasi rašyti apie krikščionybę ar apie kunigus, dažnai pripaisto abstrakčių niekų, neretai net ir dezinformuoja skaitytoją. Kartais, o gal dažnai, net ir kunigas, rašantis apie kunigystę, nesugeba atskleisti pašaukimo esmės, ypač jei pats neapdovanotas šia malone. Išeitų, jog prieštarauju pats sau: gyvenęs nuodėmingai, ėmiausi tokio sudėtingo darbo. Įsiminė kunigo jėzuito Anthony de Mello mintis, jog Dievas artimesnis nusidėjėliams nei šventiesiems. Kaip jis tą aiškina? Labai paprastai: „Danguje Dievas kiekvieną žmogų laiko už virvelės. Kai nusidedi, virvelę nutrauki. Tada Dievas ją suriša mazgu ir taip prisitraukia tave truputį arčiau savęs. Tavo nuodėmės kaskart iš naujo nutraukia virvelę – ir su kiekvienu mazgu Dievas tave prisitraukia kaskart vis arčiau.“ Naivu? Tačiau ne viskas, kas naivu, yra netiesa.
Kunigas J.Zdebskis savo nuoširdumu ir akivaizdžiu sekimu Jėzumi mane tiesiog užbūrė. Atvėrė akis, kaip atpažinti mažiausius stebuklus gyvenime. Pradėjau įvairiose parapijose stebėti kunigus, bandžiau suprasti, kas yra celibatas ir pašaukimas. Gilinausi į šventųjų vyrų ir moterų raštus. Atidžiai domėjausi šv. Jono Pauliaus II mokymu apie kūno teologiją ir žmogaus seksualumą. Žodžiu, įklimpau. Vienas iš tikslų, dėl ko rašiau šį romaną, noras sudominti netikinčius pasauliečius naujomis originaliomis idėjomis. Taip pat priminti, kad kovoje dėl Lietuvos ateities ir laisvės didelį darbą nuveikė dvasininkai, vienuolės, Eucharistijos bičiulių sąjūdis, nors buvo sovietinio saugumo persekioti, kalinti, žudyti, vadinti ekstremistais, buržuaziniais nacionalistais. Deja, netrūko ir tokių tikinčiųjų pasauliečių, kurie pasiryžėlius šmeižė, įskundinėjo ir persekiojo. Lietuvos katalikiškoje tikrovėje daug apleistų dirvonų ir pūdų pūdai įdomiausios medžiagos, kuri laukia rašytojų, tyrinėtojų.
–J. Zdebskis klausia, ką Viešpats, siųsdamas tiek išbandymų, nori jam pasakyti. Ar galime pasmalsauti, kodėl toks rūsčiai žiaurus J.Šalnos likimas? Kaip rašai, kunigą sieja bendrystė, nuostabi draugystė su Kristumi, bet ir jame retsykiais suspurda problemiškas Žvėris, prabunda Akiplėša, o štai J.Šalną šviesuliukai palyti išskirtinai retai. Du Dievo tvariniai, du likimai, du kančių keliai. Kokia galėtų būti jų bendra, jeigu tokia įmanoma, kasdienio mąstymo malda?
-Tyla. Nušvitimo tyla. Ta tyla, kurios žmonės instinktyviai ieško. Kartais net neįtardami, jog stovi didelio ieškojimo kelyje. Vaizduodamas kunigo gyvenimą stengiausi kuo rečiau minėti Viešpaties vardą, nes Jo šlovė yra kiekvienoje sekundėje, o štai J.Šalnai prireikė viso gyvenimo, kad galų gale pasijustų ne vienišas, kad praregėjimas įvyktų tik mirties akimirką. Tačiau tas praregėjimas įvyko – tai ir yra Dievo meilės stebuklas.
– Romane sutinkame visuomenei gerai žinomus dvasiškius, akivaizdu, kad Tau teko su jais bendrauti. Ne paslaptis, kad J.Zdebskio ir jų veiklos metodai sutapo, tačiau būta ir nesusišnekėjimų, galbūt konfliktų. Ar buvo sunku rinkti medžiagą? Kai kuriuos faktus paminėjai labai jau taupiai, atsargiai. Susidaro įspūdis, kad pasakai mažiau, negu sužinojai. Iš pagarbos Bažnyčiai, pašnekovams, vengdamas nereikalingų spėlionių?
-Iš tikrųjų medžiagos apie legendinį kunigą yra nepaprastai daug. Neturėjau tikslo parašyti istorinį romaną. Norėjau parodyti Žmogų. Pasišventusį Žmogų. Pasak vienuolės Gemos Stanelytės SJE (Eucharistijos bičiulių sąjūdžio pirmeivės), kunigo J.Zdebskio kelias į altorių garbę tik prasideda. Deja, jis ir po mirties vis dar tebemedžiojamas, nes kol kas gyvi jo persekiotojai. Medžioklė labai rafinuota: ištrinti iš žmonių atminties buvusius įvykius, J.Zdebskio žūties aplinkybes. Kunigas Juozas atleido savo nekentėjams, todėl įvardindamas numanomus persekiotojus, tenkinčiau tik gyvųjų smalsumą. Palikime tai Dievo valiai.
– Romane akcentuoji tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime. Knygoje gausu šunkeliais klaidžiojančių piliečių, nušvitimas palyti anaiptol ne kiekvieną… Atsitiktinių santykių vaisius Ženia, dirbdama prostitute, apsinuoginusi eina atsiduoti savo nežinomam tėvui J.Šalnai. To paties J.Šalnos nemylėtas sūnus Oskaras pasiryžęs įsiklausyti į J.Zdebskio mokymą. Suprantu, kad meno kūrinio misija deramai paklausti, skatinti susimąstyti, vis dėlto, kokius svarbiausius ženklus pastatytum pasiklydusiems savyje ir pasaulyje?
-Sukurti J.Šalnos – pasileidusio, nors iš tiesų gal tik sutrikusio ir per tai įklimpusio į KGB pinkles nuodėmingo žmogaus gyvenimo istoriją – man buvo daug lengviau. Kartais skaitytojui gali pasirodyti, jog J.Šalna žavesnis, savesnis, jo gaila, jam norisi padėti, nes šventuoliai dažniausiai būna neįdomūs, šalti, net atstumiantys, prakvipę naftalinu ar ramunėlėmis. Tačiau kunigas Juozas Zdebskis – labai spalvinga asmenybė, nuodėmingas kaip ir mes visi, tačiau kasdien ieškojęs didžiosios Meilės kelio ir todėl jam kartais pasisekdavo ir kitiems padėti jį surasti. Saugumiečiai ir sovietiniai aktyvistai juk negalėjo suprasti, kaip jis – apsuptas jaunų, gražių, tačiau klaidžiojančių merginų – gali iškęsti ir nenusidėti, nepaleistuvauti. Ir šiandien ne vienas pasaulietis celibatą supranta kaip žmogaus prigimties suvaržymą, kūno žalojimą. Nieko nauja nepasakysiu: mes visi dažnai patiriame dvasinę kovą tarp meilės ir geismo. Tikriausiai tas neaplenkia net kunigų. Tai amžina kova, kurią vieni laimi, kiti pralaimi.
– Represiniai sovietinio saugumo metodai, aukų gniuždymas ne kartą plačiai apkalbėtas, iš lūpų į lūpas perduodami realūs arba improvizuoti pasakojimai. Ar, Gasparai, prieš rašydamas iškvotei kokį saugumietį? Ar atsirado pasiryžęs, kad ir incognito, kalbėti?
-Sovietiniais laikais man teko gydyti kunigus ir saugumiečius, rajoninės reikšmės partinius bosus ir paprastus kolūkiečius, buvusius stribus ir politinius kalinius. Kai stengiesi nuoširdžiai padėti žmogui įveikti ligą, daug intymaus išgirsti, ko net patys artimiausi jiems žmonės nežino. Gydytojo profesija šiuo požiūriu labai dėkinga. Su kunigu Juozu Zdebskiu nebuvau susidūręs, tačiau saugumiečių per gyvenimą sutikau įvairių. „Bildukų“ netrūko nei Kauno medicinos institute, nei ligoninėse, kuriose teko dirbti chirurgu. Jurgio Šalnos paveikslą kūriau drąsiai, nes sovietinio gyvenimo peripetijas gerai prisimenu. Tuo skiriuosi nuo jaunų kolegų, kurie sovietmetį bando analizuoti tyrinėdami tuometę oficialiąją spaudą ir gana dažnai patiki, jog tikėjimas Lietuvoje buvo visai nunykęs, įsigalėjo naujos tradicijos, nauji papročiai. Jauni nežino, kad absurdo teatre, kuriame gyvenome, mes labai gerai žinojome žodį reikia. Pavyzdžiui, miestelio choras gieda bažnyčioje, tačiau – jeigu reikia – atiduoda duoklę ir sovietų renginyje. Reikia komjaunuoliškų vestuvių be bažnyčios – bus, tačiau jaunieji susituoks slapta kitoje parapijoje ir taip toliau.
– Religija ir dabartis. Kunigo J.Zdebskio savianalizė kartais atvirai skausminga, kiti pozityvūs personažai, ypač moterys, romane dažniausiai pasišventusiai pamaldžios. Druska ant žaizdos ar raminantis žolelių tvarstis – kas paveikesnis, kalbant apie įaudrintą, įdirgintą, šių dienų problemų nukamuotą kūną?-Dažnai klausiu savęs, ar esu laisvas. Ar gyvenu savo protu ir savo valia? Tuo nesidomėjau, kol buvau sveikas ir pajėgus. Manau, ir kiti tik sunegalavę nustemba: „Kodėl aš toks nelaimingas?“. Tačiau įsigilinę visi suprantame, jog labai jau nesveikas ir nepadorus buvo tas mūsų ligšiolinis gyvenimėlis. Pasak Thomo Mertono, ir aš labai dažnai nepajėgiau ištarti „ne“ prigimtiniam kūno geismui. Gaila, tačiau ne kiekvienas supranta patekęs į geismo nelaisvę, tapęs preke ne vien daiktų, bet ir juslių rinkoje. Man atrodo, kad joks žmogus, valgantis ir geriantis vos tik įsigeidęs valgyti ir gerti, rūkantis, vos tik pajunta potraukį užsidegti cigaretę, nuolaidžiaujantis savo seksualiniam juslumui, negali savęs laikyti laisvu žmogumi. Esame kasdien perkami ir parduodami: tavimi manipuliuoja, tave kvailina, tave užgaulioja, tave apgaudinėja, tave išnaudoja. Kitų ir kitos laisvės (žodžio, spaudos, tikėjimo, rinkos ir t.t.) greitai tampa mano nelaisve, jei nesivadovauju savo protu ir savo valia. Lygiai taip ir su tikėjimu. Ar pasikeitė kas nors dabarties žmonių sielose nuo Kristaus laikų? Atsakydamas į šį klausimą dar kartą pasitelksiu Th.Mertoną: „Iš tiesų didysis klausimas teisiant ir pasmerkiant Kristų buvo būtent Dievo ir Jo šventumo neigimas. Tad pats Dievas buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, nes Jis neatitiko žmogaus sampratos apie Jo Šventumą…“. Argi neteisingi žodžiai? Gaila, kad daugelis žmonių iš tiesų yra nelaimingi, nes jiems niekaip nepavyksta būti pačiais savimi.
– Dėkui, kad šnekėjomės. Linkiu skaitytojų dėmesio romanui „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ ir įdomių klausimų bei diskusijų per knygos pristatymus.
