Kauno žurnalistai - LZS Kauno apskrities skyrius - Gediminas JANKUS ,,FAUSTAS LIETUVIŠKAS" (novelė)

Gediminas JANKUS ,,FAUSTAS LIETUVIŠKAS" (novelė)

Vieną gražų pavasario rytmetį vaizdingose Jiesios pašlaitėse Domicijus rankiojo tuščius butelius. Jam sopėjo galvą ir buvo sunku lankstytis. Domicijus užkliuvo už šaknies ir nudardėjo į griovį. Jis susitrenkė viršugalvį ir kairę ranką, ėmė keikti ne tik šaknį, bet ir šią dieną, savo varganą gyvenimą, gimimo valandą ir nelaimes, jo nepaliekančias.

Keikė jis tįsodamas paslikas, nes nevaliojo pasikelti. Kai skausmas kiek atlėgo, Domicijus atlyžo, pradėjo krutėti ir žvalgytis. Skardis, nuo kurio jis virto, buvo gan aukštas, griova – gili ir tankminga. Žvalgosi ir grabalioja Domicijus – neranda savo Maximos maišiuko su keliais tuščiais buteliais. Prapliupo vėl keikti ir keiktis nelaimėlis, šaukėsi velnių ir kitų neišverčiamų galų.

Prisikeikęs ir šiaip ne taip pasikėlęs, Domicijus ne juokais išsigando, pamatęs netikėtai prieš jį išdygusią kažkokią žmogystą. Aukštas, laibas, kažkokiais keistais smailais ilgėjančiais pečiais, kuriuos dengė tamsus apsiaustas, ant galvos kailiu apjuosta svogūno formos kepurė, kurioje plaikstėsi didžiulė visom varsom žėrinti gaidžio plunksna.

- Kvietei – dusliu balsu dalykiškai pasiteiravo nepažįstamasis. – Štai ir aš...

Kadangi Domicijus niekaip negalėjo atgauti žado ir tik padėrusiom akim stebeilijosi į keistąjį pašnekovą, tasai kyštelėjo iš po apsiausto ranką. Pirštu, ant kurio žaižaravo didžiulis žiedas, dūrė viršun, į vos pro tankmę įžvelgiamą kalvą.

- Kai tik sutems, užlipk, aš tavęs lauksiu, Domicijau.

Ir šalta ranka įbrukęs jam kažko prigrūstą maišiuką, pranyko, atrodo, skradžiai žemę prasmego. Domicijus tarėsi kliedintis ar nuo sutrenktos galvos amą praradęs. Tačiau, kyštelėjęs nosį maišelin, dar labiau sutriko. Jame buvo tvarkingai sulankstyta naujutėlaitė eilutė, marškiniai, batai, kaklajuostė ir pailgame vokelyje kelios šimtinės.

„Tai bent. Matyt, koks geradarys“, - sumojo Domicijus

Grįžęs į savo kuklų nuomojamą kambarėlį mediniame namelyje, jis apsiprausė, nusiskuto, apsivilko nepažįstamojo dovanotais rūbais ir išlingavo į miesto centrą. Domicijus nelauktai pajuto savo vertę, savo reikšmingumą.

Po daugelio metų varganas neįgalusis, niekaip nesuduriantis galų, papietavo prabangiame itališkame restorane, išgėrė didžiulę taurę grimbergeno alaus, atsainiai paliko visą grąžą besilankstančiam padavėjui ir neskubėdamas nukėblino šventiška nerūpestinga Alėja. Prisėdęs ant suoliuko, tingiai stebėjo šurmuliuojančius praeivius, markstėsi, kažką niūniavo ir jautėsi toks nurimęs, gal net laimingas.

Tik įsižiebę Alėjos žibintai Domicijui priminė nepažįstamojo kvietimą. Kažkokia jėga jį stumte stūmė. Nė neužsukęs į savo kambarėlį, netrukus atsidūrė prie kalno ir per šabakštynus, siaurais takeliais ėmė kopti. Krūmokšnių šakos kabinosi, viena įplėšė švarko skverną, ir kai keiksnodamas Domicijus pakėlė akis – nustėro.

Kalno viršūnėje žėrėte žėrėjo pasakiški rūmai, iš langų tvieskė ryškios šviesos, sklido muzika ir Domicijus galėjo galvą guldyt, kad dieną čia jokių statinių nė kvapo. O dabar.

- O dabar mes laukiame tavęs, - netikėtai sudundeno prie ausies pažįstamas balsas.

Krūptelėjęs Domicijus atsisuko, prie jo palinkęs rytinis pašnekovas ledine ranka sugriebė už alkūnės. Stumtelėjo link rūmų. Suskambo fanfaros, abipus patiesto raudono kilimo įsižiebė plačiadugniai deglai. Plačiais didžiuliais laiptais Domicijus kopė klupdamas, žvalgydamasis, priblokštas spindinčios prabangos. Marmuro skulptūros, paveikslai, gobelenai puošė menės pasienius ir Domicijui toptelėjo, kad tai nūdienos grafo Montekristo valdos.

- Ne, aš ne grafas Montekristas, - nusiviepė nepažįstamasis, aikivaizdžiai permatęs Domicijų kiaurai. – Bet kunigaikščiu Nėrkonori gali mane vadinti.

Laiptų viršuje kunigaikštis apglėbė Domicijų ir pro plačiai atsivėrusias aukso raižiniais papuoštas duris įsivedė jį didžiulę salę. Jam akys apraibo ir galva apsvaigo – gyvų gėlių girliandomis papuoštoje menėje už milžininško, valgiais nukrauto stalo, sėdėjo išsipuošę svečiai, zujo livrėjuoti liokajai, skimbčiojo taurės ir įrankiai, liejosi negarsios šnekos.

Kunigaikštis Nėrkonori suplojo delnais, suskambo fanfaros, visi pasisuko į juodu, net liokajai sustingo.

- Pristatau jums mūsų naują draugą, - čaižiai suriko kunigaikštis. – Mylėkit ir gerbkite.

Prapliupo plojimai, Domicijų pasodino tarp dviejų žavių ponių, kunigaikštis nesėdo, vaikštinėjo aplink stalą, stabtelėdamas ir pakalbindamas vieną kitą svečią. Tęsėsi nutrūkę pašnekesiai, Domicijus įsidrąsinęs ragavo nematytų neregėtų patiekalų ir gurkšnojo juodąjį madeiros vyną. Kiek išsiblaškęs (koks skanus vynas), klausėsi ponių pasakojimo apie jų klubą, kurio nariu jis tapsiąs, jis būsiąs 212, o iš viso klubas gali vienyti 300 narių.

Netikėtai išdygęs kunigaikštis (ką tik buvo kitame menės gale) pakišo jam pasirašyti prašymą klubo narystei ir kažkokį pasižadėjimą, tą Domicijus ir padarė, tiesa, kiek sutrikdė parašas savo krauju.

- Juk tikroji bendrystė tik taip ir įkūnijama, tik taip pasieksi ribą, kai nieko nebenorėsi, - įtaigavo kunigaikštis ir jam visi nuoširdžiai plojo ir šaukė „bravo“ kaip teatre.

Vakarienė užsitęsė iki pirmųjų gaidžių, Domicijui buvo smagu, jis jautėsi pakiliai, valgė, gėrė, šoko ir nerūpestingai plepėjo.

Ir neprisiminė, kaip atsisveikino, kaip išėjo, kaip atsidūrė kitoje kalno pusėje, prie plento. Žvalgėsi į kalvos viršūnę – jokio rūmų pėdsako, jokio. Domicijus akis trynėsi, žnaibėsi ir balsu stebėjosi, tik visa tai nutraukė pričiuožęs prašmatnus automobilis. Vairuotojas paslaugiai įsodino Domicijų ir nuvežė jį Tautos atstovybėn.

Po pasakiškos vakarienės kunigaikščio Nėrkonori rūmuose ir narystės krauju pasirašymo, Domicijus akimirksniu tapo Tautos atstovu, neilgai trukus – ir ministru, kiek vėliau – kitos ministerijos ministru. Karts nuo karto jis atvykdavo į ištaigingas kunigaikščio vakarienes rūmuose ant kalno.

Skanaudami rečiausią vyną, šnekučiuodavosi apie senovę, ieškodavo įkvepiančių pavyzdžių nūdienai. Tokių istorijų ypatingas mėgėjas buvo pats kunigaikštis. Nusitraukęs sabalo kailiu apjuostą svogūninę kepuraitę su vaivorykštine gaidžio plunksna, ilgais nagais barbendamas plikutėlį blizgantį kiaušą, Nėrkonori pasimėgaudamas pasakojo apie Atilą. Jį labiausiai domino Atilos ir popiežiaus Leono I susitikimas. Ar tikrai žiaurųjį barbarą taip paveikė Bažnyčios galvos teatrališkas pasirodymas? Ar tikrai dėl tokio poveikio jis atitraukė nuo Romos savo pulkus?

Ar šiandien popiežius turi tokią galią? Ar jis galėtų sustabdyti nūdienos atilų antplūdį į Europą? Retoriškai klausdavo kunigaikštis ir įspėjamai durdavo pirštu į viršų. Sublykčiodavo stambus žiedas ir klubo nariai darniai suošdavo – neeeee, sudauždami vyno taures.

Domicijus įsiminė ir dar vieną kunigaikščio pasakojimų personažą – Saladiną, kuris kažikada iš krikščionių atėmė Jeruzalę.

- Saladinas didis karvedys ir išminčius, nes leido krikščionims garbinti savo šventenybes ir visų pirma Kristaus grabą, - aiškino kunigaikštis, niekinamai vaipydamasis, kai kas paklausdavo, kodėl nūnai nėra tokių išmintingų valdovų.

Dienos bėgo, ir Domicijus niekada neprisimindavo savo sunkių, nelaimingų metų. Jis neprisimindavo kančių, vargo ir nepriteklių, patirtų patyčių. Jis neprisimindavo panašių likimo brolių.

- Vargetos? Neįgalieji? Yra ir tokių? Patys kalti, jie pasirinko tokį gyvenimo būdą. Jie nevykėliai, dauguma alkoholikai, narkomanai. Jie nenori dirbti, nenori prisitaikyti. Jie pripratę parazituoti. – Taip dabar kalbėdavo Domicijus, gerbiamas Tautos atstovas ir nepakeičiamas ministrų ministras.

Jis neslėpė pasipiktinimo, kad tokie išsišokėliai tik gadina gerą valstybės gerovės paveikslą, kad yra deguto šaukštas klestinčioje stiprios vidurinės klasės statinėje, jau nekalbant apie tikrųjų turtuolių sluoksnį. Jam pritariančiųjų daugėjo, gyvenimo filosofija ir ideologija „turtėkite“ tapo vyraujančia, o senosios moralės normos buvo skelbiamos beviltiškai pasenusios ir trukdančios žygiuojančiai turinčiųjų, pasiturinčiųjų ir turtuolių kohortai.

Domicijus kunigaikščio rūmuose mėgavosi ne tik nuostabia bendraminčių draugija, ne tik maloniais intelektualiais pašnekesiais apie Tėvynės ir Europos dabartį bei ateitį, ne tik turkiško hamamo smagumais ar įvairių ponių intymia bendrija. Jam labai patikdavo vienam tingiai plūduriuoti rūmuose įrengtame prabangiame didžiuliame jūros vandens baseine. Uždarame baseine vanduo buvo šildomas, ir Domicijus plaukiodamas jausdavosi kaip Karibų jūros salelių ar Dominikos seklumose.

Kaskados ir povandeninės srovės maloniai masažuodavo kūną, šiltas sūrus vanduo atpalaiduodavo raumenis. Kūnas lengvas, it besvoris, Domicijus versdavosi ant nugaros, retsykiais pajudindamas pėdas. Mintys klydinėdavo šen bei ten, it lengvi debesėliai.

Didžiulis baseinas jam patiko ir dėl kitos priežasties – juk jis buvo miniatiūrinės Lietuvos formos, išraitytas su visom sienom ir pasieniais. Kaip smagu perplaukti skersai Lietuvos, kitą kartą – išilgai Lietuvos, plaukti nuo Lietuvos šiaurės į pietus, nuo vakarų Lietuvos į rytų. Plaukti per Lietuvą. Per savo Lietuvą. Kuri buvo paknakamai dosni – tik priglaudi krūtinę ar nugarą prie kokio pakarščio ir povandeninės srovės apipurškia tave aukso dulkelėmis ar kokį brangų menkniekį išmeta. Ir visa tai tik dėl įvairių kunigaikščio Nėrkonori pavedimų vykdymo. Švelniai paauksuotam Domicijui Tėvynė tapo tokia sava, artima, suprantama, kaip niekad. Juk jis – vienas jos dabartinių kūrėjų, juk jis vienas...

- Vienas iš daugelio vietinių, - kaip visada netikėtai prabilo kunigaikštis Nerkonori.

Jis įsitaisė didžiuliame odiniame minkštasuolyje, kuriais buvo nusėti baseino pasieniai, pasilenkė ir įsistebeilijo į Domicijų.

- Per Lietuvą. Skersai ir išilgai tos Lietuvos. Kaskart tas pats. Jokios perspektyvos, Domicijau.

Kunigaikštis pakėlė žieduotą pirštą. Povandeniniai masažai išsijungė, tik tyliai teliuskavo sūrus šiltas vanduo. Suskambo muzika. Grojo Vagnerio „Fausto“ uvertiūrą.

- Ar nenorėtum plaukioti kitame baseine? Europiniame? Praplėsti ribas? – Tęsė Nėrkonori. – Tokioje erdvėje, kur tavo sprendimai būtų padiktuoti mūsų pasaulinės strategijos.

Kunigaikštis pašoko, ėmė keistai kraipytis, iškėlė ilgas rankas, panašias į apkapotus sparnus. Baseino sienos ir kontūrai pradėjo plėstis, vanduo raibuliavo, žaižaravo ir prieš Domicijaus akis atsivėrė visa Europa, Europa vandenyje, Europos žemėlapis baseine. Domicijui apsisuko galva. Taip, Europa, perplaukt skersai ir išilgai Europos, lemti jos valstybių likimus ir tautų ateitį. Kokios galimybės, kokia perspektyva!

Ir jis nuplaukė, lengvai, nejausdamas kūno svorio. Priartėdavo prie vienos, prie kitos valstybės ribos, ir tai tik numanomos, viskas buvo bendra, visuotina, ir bendrija svetingai priimdavo jį. Domicijui aidėjo fanfaros, tiesėsi raudoni kilimai, ir dar nepradžiūvusia galva jis vėl nirdavo į palaimingą plaukimą ir kiekvieną kartą netikėtai atsirandantis šalia kunigaikštis kartu su povandeninėm čiurkšlėm apipildavo jį deimantais ir aukso luiteliais.

Nuo tų brangenybių Domicijui darėsi vis sunkiau plaukti ir judėti, aplipdęs kūną brangakmenių ir aukso svoris gramzdino, laimė, gylis buvo menkas, iki juosmens, tad brisdamas jis šiaip ne taip yrėsi. Tačiau galų gale išlipti į krantą Domicijus nebevaliojo.

Stovėjo, kaip mamonos įsikūnijimas iki pusės sūriame šiltame vandenyje, auksuotas ir deimantuotas, turto ir sėkmės dievaitis, šūkio „turtėkite“ gyva išraiška ir sunkiai kvėpavo. Auksas jau buvo aplipinęs pagurklį, siekė pabarzdę ir Domicijus, vos pasukdamas apsunkusią galvą, ieškojo kunigaikščio pagalbos.

- Riba? Jau nieko daugiau nebenorėsi? – čaižiai suriko tasai tiesiai Domicijaus ausin.

- Nieko, nieko. Pakaks, man tikrai pakaks, - jau visiškai dusdamas, išstenėjo Domicijus.

Tą patį akimirksnį aukso trupinėliai ir dulkės sumišai su krauju plūstelėjo iš jo burnos, iš šnervių. Domicijus net nespėjo aiktelti . Jo apsunkęs kūnas madaruojančia galva dideliu greičiu smigo kažkur bedugnėn. Akimoju pranyko neppakeičiamas Tautos atstovas, ministrų ministras ir Europos ateities kūrėjas.

Šiltas sūrus vanduo europiniame baseine žaižaravo kiek parausvintu auksu. Kunigaikštis Nėrkonori paniekinamai vypsodamas užsimovė savo svogūno formos kepurėlę su visomis vaivorykštės spalvomis žybčiojančia gaidžio plunksna ir sumurmėjo:

- Taip, tikroji bendrystė pasiekiama tik krauju. Tik krauju.

Ir įspėjančiai į viršų pakėlė pirštą su didžiuliu žaižaruojančiu žiedu.

Nuotraukoje: Novelės autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus

AUDRONE NUGARAITĖ

Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija.

Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais.

GERUMO KOMUNIKACIJA

Gruodžio 3 diena, sekmadienis

Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena

Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime.

Gruodžio 1 diena, penktadienis

Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge.

Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis

Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu.

***

Lapkričio 29 diena. trečiadienis

Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka.

***

Lapkričio 28 diena, antradienis

Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove.

Lapkričio 27 diena, pirmadienis

Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save.

***

Lapkričio 25 diena, penktadienis

Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena

Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi.

Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis

Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau.

***

Lapkričio 21 diena, antradienis

Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip.

***

Lapkričio 20 diena, pirmadienis

Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor

***

Lapkričio 19 diena, sekmadienis

Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu

***

Lapkričio 18 diena, šeštadienis

Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris.

Lapkričio 17 diena, penktadienis

Tarptautinė studentų diena
Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime.

***

Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis

Tarptautinė tolerancijos diena

Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime.

***

Lapkričio 15 diena, trečiadienis

Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi.

***

Lapkričio 14 d., antradienis

Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas

***

Lapkričio 13 d., pirmadienis

Pasaulinė Gerumo diena

Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime.

***

Lapkričio 11 d., šeštadienis

Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena

***

Lapkičio 8 d., trečiadienis

Europos sveikos mitybos diena

Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus.

***

Lapkričio 7 d., antradienis

Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip.

***

Lapkričio 6 d., pirmadienis

Savaitės išmintis

"Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins

***

Lapkričio 4 d., šeštadienis

Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas.

Lapkričio 3 d., penktadienis

Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa.

***

Lapkričio 2 d., ketvirtadienis

Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau.

***

Lapkričio 1 d., trečiadienis

Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime.

***

Spalio 30 d. antradienis

Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys.

***

Spalio 30-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė

***

Spalio 29-oji, sekmadienis

Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti.

***

Spalio 28-oji, šeštadienis

Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti.

***

Spalio 26-oji, ketvirtadienis

Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti

***

Spalio 25-oji, trečiadienis

Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena.

***

Spalio 23-oji, pirmadienis

Savaitės išmintis

"Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor

Spalio 22-oji, sekmadienis

Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim

	2023 m. gruodžio 3 d. V. Putvinskio g. 48 44211 Kaunas lzs.kaunas@gmail.com +370 698 17188 Aktualijos Kūrybos artelė Apie skyrių LŽS nariai Archyvas
LŽS Metraštis. 1934 Fotoreportažai Videoreportažai Filmai Smailiu žvilgsniu Krepšinio pasaulyje Ketvirtoji valdžia Apdovanojimai VLADIMIRAS BERESNIOVAS: ,,GYVENIMAS VLABERIO ŽVILGSNIU " Būsiu teisingas ir doras Keisčiau lytį į Vytį, Tėvynę į kavinę, Bet... kad toks geras oras – Būsiu teisingas ir doras... * Pasirinkimas Kam – kairieji, Kam – dešinieji, Kam – centristai, O kam – aferistai. * Buvo rimta priežastis Kai mūsų krepšininkai pralaimėdavo, gerdavom iš nevilties. Kai laimėdavo – iš džiaugsmo... * Čia Lietuva... „Čia Lietuva, Čia lietūs lyja“. Čia painiava, Čia velniava, Čia juokas Ašaras praryja... Gyvenimas – „kakus“... Katinas pieną laka, Širdis smarkiai plaka. Nuo kaukolinės apakus, Gyvenimas tapo... „kakus“. * Katinas – „Miau“, Šuo – „Au, au“. Jis – „Aū- ū ! Ji – “ I love You!“ LDS ir LŽS nario Vladimiro Beresniovo piešiniai ir vlaberizmai specialiai www.kaunozurnalistai.lt svetainei	Gediminas JANKUS ,,FAUSTAS LIETUVIŠKAS" (novelė) Vieną gražų pavasario rytmetį vaizdingose Jiesios pašlaitėse Domicijus rankiojo tuščius butelius. Jam sopėjo galvą ir buvo sunku lankstytis. Domicijus užkliuvo už šaknies ir nudardėjo į griovį. Jis susitrenkė viršugalvį ir kairę ranką, ėmė keikti ne tik šaknį, bet ir šią dieną, savo varganą gyvenimą, gimimo valandą ir nelaimes, jo nepaliekančias. Keikė jis tįsodamas paslikas, nes nevaliojo pasikelti. Kai skausmas kiek atlėgo, Domicijus atlyžo, pradėjo krutėti ir žvalgytis. Skardis, nuo kurio jis virto, buvo gan aukštas, griova – gili ir tankminga. Žvalgosi ir grabalioja Domicijus – neranda savo Maximos maišiuko su keliais tuščiais buteliais. Prapliupo vėl keikti ir keiktis nelaimėlis, šaukėsi velnių ir kitų neišverčiamų galų. Prisikeikęs ir šiaip ne taip pasikėlęs, Domicijus ne juokais išsigando, pamatęs netikėtai prieš jį išdygusią kažkokią žmogystą. Aukštas, laibas, kažkokiais keistais smailais ilgėjančiais pečiais, kuriuos dengė tamsus apsiaustas, ant galvos kailiu apjuosta svogūno formos kepurė, kurioje plaikstėsi didžiulė visom varsom žėrinti gaidžio plunksna. - Kvietei – dusliu balsu dalykiškai pasiteiravo nepažįstamasis. – Štai ir aš... Kadangi Domicijus niekaip negalėjo atgauti žado ir tik padėrusiom akim stebeilijosi į keistąjį pašnekovą, tasai kyštelėjo iš po apsiausto ranką. Pirštu, ant kurio žaižaravo didžiulis žiedas, dūrė viršun, į vos pro tankmę įžvelgiamą kalvą. - Kai tik sutems, užlipk, aš tavęs lauksiu, Domicijau. Ir šalta ranka įbrukęs jam kažko prigrūstą maišiuką, pranyko, atrodo, skradžiai žemę prasmego. Domicijus tarėsi kliedintis ar nuo sutrenktos galvos amą praradęs. Tačiau, kyštelėjęs nosį maišelin, dar labiau sutriko. Jame buvo tvarkingai sulankstyta naujutėlaitė eilutė, marškiniai, batai, kaklajuostė ir pailgame vokelyje kelios šimtinės. „Tai bent. Matyt, koks geradarys“, - sumojo Domicijus Grįžęs į savo kuklų nuomojamą kambarėlį mediniame namelyje, jis apsiprausė, nusiskuto, apsivilko nepažįstamojo dovanotais rūbais ir išlingavo į miesto centrą. Domicijus nelauktai pajuto savo vertę, savo reikšmingumą. Po daugelio metų varganas neįgalusis, niekaip nesuduriantis galų, papietavo prabangiame itališkame restorane, išgėrė didžiulę taurę grimbergeno alaus, atsainiai paliko visą grąžą besilankstančiam padavėjui ir neskubėdamas nukėblino šventiška nerūpestinga Alėja. Prisėdęs ant suoliuko, tingiai stebėjo šurmuliuojančius praeivius, markstėsi, kažką niūniavo ir jautėsi toks nurimęs, gal net laimingas. Tik įsižiebę Alėjos žibintai Domicijui priminė nepažįstamojo kvietimą. Kažkokia jėga jį stumte stūmė. Nė neužsukęs į savo kambarėlį, netrukus atsidūrė prie kalno ir per šabakštynus, siaurais takeliais ėmė kopti. Krūmokšnių šakos kabinosi, viena įplėšė švarko skverną, ir kai keiksnodamas Domicijus pakėlė akis – nustėro. Kalno viršūnėje žėrėte žėrėjo pasakiški rūmai, iš langų tvieskė ryškios šviesos, sklido muzika ir Domicijus galėjo galvą guldyt, kad dieną čia jokių statinių nė kvapo. O dabar. - O dabar mes laukiame tavęs, - netikėtai sudundeno prie ausies pažįstamas balsas. Krūptelėjęs Domicijus atsisuko, prie jo palinkęs rytinis pašnekovas ledine ranka sugriebė už alkūnės. Stumtelėjo link rūmų. Suskambo fanfaros, abipus patiesto raudono kilimo įsižiebė plačiadugniai deglai. Plačiais didžiuliais laiptais Domicijus kopė klupdamas, žvalgydamasis, priblokštas spindinčios prabangos. Marmuro skulptūros, paveikslai, gobelenai puošė menės pasienius ir Domicijui toptelėjo, kad tai nūdienos grafo Montekristo valdos. - Ne, aš ne grafas Montekristas, - nusiviepė nepažįstamasis, aikivaizdžiai permatęs Domicijų kiaurai. – Bet kunigaikščiu Nėrkonori gali mane vadinti. Laiptų viršuje kunigaikštis apglėbė Domicijų ir pro plačiai atsivėrusias aukso raižiniais papuoštas duris įsivedė jį didžiulę salę. Jam akys apraibo ir galva apsvaigo – gyvų gėlių girliandomis papuoštoje menėje už milžininško, valgiais nukrauto stalo, sėdėjo išsipuošę svečiai, zujo livrėjuoti liokajai, skimbčiojo taurės ir įrankiai, liejosi negarsios šnekos. Kunigaikštis Nėrkonori suplojo delnais, suskambo fanfaros, visi pasisuko į juodu, net liokajai sustingo. - Pristatau jums mūsų naują draugą, - čaižiai suriko kunigaikštis. – Mylėkit ir gerbkite. Prapliupo plojimai, Domicijų pasodino tarp dviejų žavių ponių, kunigaikštis nesėdo, vaikštinėjo aplink stalą, stabtelėdamas ir pakalbindamas vieną kitą svečią. Tęsėsi nutrūkę pašnekesiai, Domicijus įsidrąsinęs ragavo nematytų neregėtų patiekalų ir gurkšnojo juodąjį madeiros vyną. Kiek išsiblaškęs (koks skanus vynas), klausėsi ponių pasakojimo apie jų klubą, kurio nariu jis tapsiąs, jis būsiąs 212, o iš viso klubas gali vienyti 300 narių. Netikėtai išdygęs kunigaikštis (ką tik buvo kitame menės gale) pakišo jam pasirašyti prašymą klubo narystei ir kažkokį pasižadėjimą, tą Domicijus ir padarė, tiesa, kiek sutrikdė parašas savo krauju. - Juk tikroji bendrystė tik taip ir įkūnijama, tik taip pasieksi ribą, kai nieko nebenorėsi, - įtaigavo kunigaikštis ir jam visi nuoširdžiai plojo ir šaukė „bravo“ kaip teatre. Vakarienė užsitęsė iki pirmųjų gaidžių, Domicijui buvo smagu, jis jautėsi pakiliai, valgė, gėrė, šoko ir nerūpestingai plepėjo. Ir neprisiminė, kaip atsisveikino, kaip išėjo, kaip atsidūrė kitoje kalno pusėje, prie plento. Žvalgėsi į kalvos viršūnę – jokio rūmų pėdsako, jokio. Domicijus akis trynėsi, žnaibėsi ir balsu stebėjosi, tik visa tai nutraukė pričiuožęs prašmatnus automobilis. Vairuotojas paslaugiai įsodino Domicijų ir nuvežė jį Tautos atstovybėn. Po pasakiškos vakarienės kunigaikščio Nėrkonori rūmuose ir narystės krauju pasirašymo, Domicijus akimirksniu tapo Tautos atstovu, neilgai trukus – ir ministru, kiek vėliau – kitos ministerijos ministru. Karts nuo karto jis atvykdavo į ištaigingas kunigaikščio vakarienes rūmuose ant kalno. Skanaudami rečiausią vyną, šnekučiuodavosi apie senovę, ieškodavo įkvepiančių pavyzdžių nūdienai. Tokių istorijų ypatingas mėgėjas buvo pats kunigaikštis. Nusitraukęs sabalo kailiu apjuostą svogūninę kepuraitę su vaivorykštine gaidžio plunksna, ilgais nagais barbendamas plikutėlį blizgantį kiaušą, Nėrkonori pasimėgaudamas pasakojo apie Atilą. Jį labiausiai domino Atilos ir popiežiaus Leono I susitikimas. Ar tikrai žiaurųjį barbarą taip paveikė Bažnyčios galvos teatrališkas pasirodymas? Ar tikrai dėl tokio poveikio jis atitraukė nuo Romos savo pulkus? Ar šiandien popiežius turi tokią galią? Ar jis galėtų sustabdyti nūdienos atilų antplūdį į Europą? Retoriškai klausdavo kunigaikštis ir įspėjamai durdavo pirštu į viršų. Sublykčiodavo stambus žiedas ir klubo nariai darniai suošdavo – neeeee, sudauždami vyno taures. Domicijus įsiminė ir dar vieną kunigaikščio pasakojimų personažą – Saladiną, kuris kažikada iš krikščionių atėmė Jeruzalę. - Saladinas didis karvedys ir išminčius, nes leido krikščionims garbinti savo šventenybes ir visų pirma Kristaus grabą, - aiškino kunigaikštis, niekinamai vaipydamasis, kai kas paklausdavo, kodėl nūnai nėra tokių išmintingų valdovų. Dienos bėgo, ir Domicijus niekada neprisimindavo savo sunkių, nelaimingų metų. Jis neprisimindavo kančių, vargo ir nepriteklių, patirtų patyčių. Jis neprisimindavo panašių likimo brolių. - Vargetos? Neįgalieji? Yra ir tokių? Patys kalti, jie pasirinko tokį gyvenimo būdą. Jie nevykėliai, dauguma alkoholikai, narkomanai. Jie nenori dirbti, nenori prisitaikyti. Jie pripratę parazituoti. – Taip dabar kalbėdavo Domicijus, gerbiamas Tautos atstovas ir nepakeičiamas ministrų ministras. Jis neslėpė pasipiktinimo, kad tokie išsišokėliai tik gadina gerą valstybės gerovės paveikslą, kad yra deguto šaukštas klestinčioje stiprios vidurinės klasės statinėje, jau nekalbant apie tikrųjų turtuolių sluoksnį. Jam pritariančiųjų daugėjo, gyvenimo filosofija ir ideologija „turtėkite“ tapo vyraujančia, o senosios moralės normos buvo skelbiamos beviltiškai pasenusios ir trukdančios žygiuojančiai turinčiųjų, pasiturinčiųjų ir turtuolių kohortai. Domicijus kunigaikščio rūmuose mėgavosi ne tik nuostabia bendraminčių draugija, ne tik maloniais intelektualiais pašnekesiais apie Tėvynės ir Europos dabartį bei ateitį, ne tik turkiško hamamo smagumais ar įvairių ponių intymia bendrija. Jam labai patikdavo vienam tingiai plūduriuoti rūmuose įrengtame prabangiame didžiuliame jūros vandens baseine. Uždarame baseine vanduo buvo šildomas, ir Domicijus plaukiodamas jausdavosi kaip Karibų jūros salelių ar Dominikos seklumose. Kaskados ir povandeninės srovės maloniai masažuodavo kūną, šiltas sūrus vanduo atpalaiduodavo raumenis. Kūnas lengvas, it besvoris, Domicijus versdavosi ant nugaros, retsykiais pajudindamas pėdas. Mintys klydinėdavo šen bei ten, it lengvi debesėliai. Didžiulis baseinas jam patiko ir dėl kitos priežasties – juk jis buvo miniatiūrinės Lietuvos formos, išraitytas su visom sienom ir pasieniais. Kaip smagu perplaukti skersai Lietuvos, kitą kartą – išilgai Lietuvos, plaukti nuo Lietuvos šiaurės į pietus, nuo vakarų Lietuvos į rytų. Plaukti per Lietuvą. Per savo Lietuvą. Kuri buvo paknakamai dosni – tik priglaudi krūtinę ar nugarą prie kokio pakarščio ir povandeninės srovės apipurškia tave aukso dulkelėmis ar kokį brangų menkniekį išmeta. Ir visa tai tik dėl įvairių kunigaikščio Nėrkonori pavedimų vykdymo. Švelniai paauksuotam Domicijui Tėvynė tapo tokia sava, artima, suprantama, kaip niekad. Juk jis – vienas jos dabartinių kūrėjų, juk jis vienas... - Vienas iš daugelio vietinių, - kaip visada netikėtai prabilo kunigaikštis Nerkonori. Jis įsitaisė didžiuliame odiniame minkštasuolyje, kuriais buvo nusėti baseino pasieniai, pasilenkė ir įsistebeilijo į Domicijų. - Per Lietuvą. Skersai ir išilgai tos Lietuvos. Kaskart tas pats. Jokios perspektyvos, Domicijau. Kunigaikštis pakėlė žieduotą pirštą. Povandeniniai masažai išsijungė, tik tyliai teliuskavo sūrus šiltas vanduo. Suskambo muzika. Grojo Vagnerio „Fausto“ uvertiūrą. - Ar nenorėtum plaukioti kitame baseine? Europiniame? Praplėsti ribas? – Tęsė Nėrkonori. – Tokioje erdvėje, kur tavo sprendimai būtų padiktuoti mūsų pasaulinės strategijos. Kunigaikštis pašoko, ėmė keistai kraipytis, iškėlė ilgas rankas, panašias į apkapotus sparnus. Baseino sienos ir kontūrai pradėjo plėstis, vanduo raibuliavo, žaižaravo ir prieš Domicijaus akis atsivėrė visa Europa, Europa vandenyje, Europos žemėlapis baseine. Domicijui apsisuko galva. Taip, Europa, perplaukt skersai ir išilgai Europos, lemti jos valstybių likimus ir tautų ateitį. Kokios galimybės, kokia perspektyva! Ir jis nuplaukė, lengvai, nejausdamas kūno svorio. Priartėdavo prie vienos, prie kitos valstybės ribos, ir tai tik numanomos, viskas buvo bendra, visuotina, ir bendrija svetingai priimdavo jį. Domicijui aidėjo fanfaros, tiesėsi raudoni kilimai, ir dar nepradžiūvusia galva jis vėl nirdavo į palaimingą plaukimą ir kiekvieną kartą netikėtai atsirandantis šalia kunigaikštis kartu su povandeninėm čiurkšlėm apipildavo jį deimantais ir aukso luiteliais. Nuo tų brangenybių Domicijui darėsi vis sunkiau plaukti ir judėti, aplipdęs kūną brangakmenių ir aukso svoris gramzdino, laimė, gylis buvo menkas, iki juosmens, tad brisdamas jis šiaip ne taip yrėsi. Tačiau galų gale išlipti į krantą Domicijus nebevaliojo. Stovėjo, kaip mamonos įsikūnijimas iki pusės sūriame šiltame vandenyje, auksuotas ir deimantuotas, turto ir sėkmės dievaitis, šūkio „turtėkite“ gyva išraiška ir sunkiai kvėpavo. Auksas jau buvo aplipinęs pagurklį, siekė pabarzdę ir Domicijus, vos pasukdamas apsunkusią galvą, ieškojo kunigaikščio pagalbos. - Riba? Jau nieko daugiau nebenorėsi? – čaižiai suriko tasai tiesiai Domicijaus ausin. - Nieko, nieko. Pakaks, man tikrai pakaks, - jau visiškai dusdamas, išstenėjo Domicijus. Tą patį akimirksnį aukso trupinėliai ir dulkės sumišai su krauju plūstelėjo iš jo burnos, iš šnervių. Domicijus net nespėjo aiktelti . Jo apsunkęs kūnas madaruojančia galva dideliu greičiu smigo kažkur bedugnėn. Akimoju pranyko neppakeičiamas Tautos atstovas, ministrų ministras ir Europos ateities kūrėjas. Šiltas sūrus vanduo europiniame baseine žaižaravo kiek parausvintu auksu. Kunigaikštis Nėrkonori paniekinamai vypsodamas užsimovė savo svogūno formos kepurėlę su visomis vaivorykštės spalvomis žybčiojančia gaidžio plunksna ir sumurmėjo: - Taip, tikroji bendrystė pasiekiama tik krauju. Tik krauju. Ir įspėjančiai į viršų pakėlė pirštą su didžiuliu žaižaruojančiu žiedu. *Nuotraukoje: Novelės autorius, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narys Gediminas Jankus*	AUDRONE NUGARAITĖ Gerumas kaip išteklius keisti mūsų gyvenimą. Gerumas kaip kiekvienos dienos norma ir siekiamybė. Visa tai pasiekti gali padėti gerumo komunikacija. Būkime raštingi ir dalinkitės savo gerumo kompetencija su kitais. GERUMO KOMUNIKACIJA Gruodžio 3 diena, sekmadienis Advento pradžia. Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena Susikaupimo laikas džiaugsmingai laukti ir ramiai bendrauti. Save įvertinti ir apsivalyti. Tobulėjimo šviesa atnaujina mūsų dvasinį pasaulį, kuriame gerai jaučiamės ir ten šviečia mūsų norima saulė.Tai svarbu, kai kasmet einame brandos keliu ir žodis negalia gali tapti varžančia galia. Fizinė, protinė, įgimta, įgyta, pastovi, laikina ji mažina, neleidžia, atima iš mūsų galimybes būti savimi. Todėl turime nuolat daryti tai, kas padeda ne tik jos išvengti, bet ir susitikus būti tam pasirengus. Būkime. Gruodžio 1 diena, penktadienis Dar vienas metų laikas įžengė į sceną. Jis svarbus, nes pasitikę šventes, baigsime senus metus. Atėjo žiema - permaininga ir šalta - šilta. Su ledu, speigu, lijundra. Su atodrėkiu ir sniego pūga. Todėl svarbiausia turėkime šilumą savyje, kad būtų saugu dvasioje ir gera žiemos kelionėje. Einame drauge. Lapkričio 30 diena, ketvirtadienis Ruduo vėl palieka mus vienus su viltimi po metų susitikti. Dabar toliau mokysimės bendrauti žiemos ritmu, valdyti emocijas tokiu rezultatu, kad aplankytų jausmai, leidžiantys pasijusti patenkintu ir džiaugsmingu. ***** Lapkričio 29 diena. trečiadienis Nauja diena. Ko gero baltu sniegu papuošta. Ir vėl svarbu mūsų vidinė nuostata. Ką jaučiame viduje ir ką komunikuosime išorėje? Turime save nuteikti ir įvertinti, kuo džiugina ši diena, o praradimai -tik išmokta pamoka. * Lapkričio 28 diena, antradienis Mūsų kasdienybė nerimo ir nežinios sklidina. Paros erdvė vis naujomis tamsos valandomis pildoma. Todėl svarbu rutinoje turėti simbolius, kaip savo vidinius šviesulius. Pražydo mano gėlė ir suteikė stiprybės paversti nerimo ir nežinios tamsą dvasine gerove. Lapkričio 27 diena, pirmadienis Paskutinė rudens savaitė, atėjo su žinia, kad savo šalta temperatūra ji nori būti žinoma. Kai norima išsiskirti, reikia turėti aiškių lūkesčių ir atsarginių išeičių. Tada netikėtas šaltis ar šiluma, bus tik galimybė vėl patobulinti save. ***** Lapkričio 25 diena, penktadienis Šv. Kotrynos, Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris, Pasipriešinimo pirkiniams diena Puokštė progų pagalvoti apie mūsų kelionę gyvenimo keliu. Ne tik Šv. Teresė mokslą globoja. Ačiū jai. Bet ir smurtas vis dažniau mūsų gyvenseną žaloja. Visa tai susiję ir su pasipriešinimu pirkti. Kai pirkimas nustelbia reikmę įsigyti tik būtinų daiktų, o tampame vartojimo aukų būriu. Būkime išmanūs ir savyje galingi, galėdami pasidžiaugti, kad esame laimingi. Lapkričio 23 diena, ketvirtadienis Rudens diena, pabalinta sniegu ir vėjo genama pūga. Ryto oras keičia mūsų nuotaiką. Kur svyra pasitenkinimo rodyklė: gerai, kad atėjo žiema ar vėl šalta, slidu ir nesaugu? Svarbu pasakyti sau: naujos galimybės-aš einu toliau. *** Lapkričio 21 diena, antradienis Bėga laikas į gyvenimo lankas, apeidamas sėkmių kalnus ir nevilties duobes. Svarbu, kad jis pildytų mūsų svajones, kauptų energiją ir duotų tai, kai gali sau pasakyti: aš gyvenu laimingai ir gerai, ir negaliu daryti kitaip. * Lapkričio 20 diena, pirmadienis Savaitės išmintis. „Įvykiai neturi kitokios prasmės negu ta, kurią jiems suteikiame. Aš sustojau ir paklausiau savęs, kuri iš daugelio galimybių man tinkamiausia, naudingiausia? Kai šitaip pakeičiame mąstyseną pradeda vykti nuostabūs dalykai: ieškome teigiamų įvykių ypatybių, pastebime vieni kitų energingumą, matome aplink vykstančius stebuklus. Tai sudaro mūsų gyvenimą, ateitį, pasirinkimą ir daro poveikį, keičia gyvenimą.“ D. Taylor ***** Lapkričio 19 diena, sekmadienis Sekmadienis. Kaip jį įvertinsime, didžia dalimi nuo to priklausys jo nauda. Paskutinė savaitgalio diena, liūdna, rytoj vėl veikla. Dar sekmadienis - šaunu, toliau ilsimės, darome su meile kas patinka, rytojų pildome gerumu *** Lapkričio 18 diena, šeštadienis Sėkmės veiksniai. Kas tai? Žinios, vertybės, asmeninės savybės, įgūdžiai, padedantys atlikti darbą, pasiekti norimą rezultatą ir gerą saviraišką. Be technologinių gebėjimų labai svarbus veiksnys yra mūsų bendravimo pavyzdys. Kompetencija ir elgesys- tai raktas atidaryti sėkmės duris. Lapkričio 17 diena, penktadienis Tarptautinė studentų diena Studentija, tai ne tik puikus pasirinkimas būti išsimokslinusiu profesionalu. Tai viso gyvenimo kodas nuolat augti ir džiaugtis savo tobulėjimo procesu. Būkime. *** Lapkričio 16 diena, ketvirtadienis Tarptautinė tolerancijos diena Daug žodžių su ta pačia pabaiga: arogancija, elegancija, tolerancija. Visi jie turi savo sritis ir poveikius tam, kas susiję su mumis. Todėl būkime išmanūs, kad jau žodžio pradžia vestų į norimą pabaigą. Toleruokime. *** Lapkričio 15 diena, trečiadienis Kėlimosi ryte procedūra, pakeitus laiką, vis dar yra aktualija. Vieniems žiemos laikas yra atgaiva, nes viskas vėl stojo į savo vietas. Kiti kas rytą nelaimingi, nes jiems vasaros laikas buvo sėkmingas. Būkime laike laimingi. *** Lapkričio 14 d., antradienis Savaitės išmintis. "Švietimas veikia kaip vienijanti visuomenę jėga perduodant vertybes, jungiančias skirtingas visuomenės dalis." J. Grigas *** Lapkričio 13 d., pirmadienis Pasaulinė Gerumo diena Metai sezonų ciklą apsuko ir vėl atėjo ši diena. Ji mūsų paklausia, kiek gerumo puoselėjame savyje ir kaip tuo turtu dalinamės išorėje? Gerumas ir mes. Pasižiūrėkime, kaip mūsų asmeninėje erdvėje pasiskirsto gerumo linksniai: Kas? Gerumas; Ko?Gerumo; Kam? Gerumui; Ką? Gerumą; Kuo? Gerumu; Kur? Gerume; Ir šauksmininkas mums sako: Gerume, būkime visada drauge ir bėdoje, ir džiaugsme. Tu esi mūsų gyvenimo prasmės ir laimės raiška. Sveikinimai visiems Gerumo komunikacijos nariams. Einame toliau gerumo keliais ir dalinamės Gerumo vaisiais. Švęskime. *** Lapkričio 11 d., šeštadienis Mūsų nuotaika. Nuo ji priklauso? Kodėl vieną rytą ji puiki, o kitą- subjurusi? Gera-bloga, pakili-prislėgta. Ir aplinka lemia mūsų šitą emocinę būseną. Tegul šiandiena būna paženklinta nuotaika puikia ir norima laikysena * Lapkičio 8 d., trečiadienis Europos sveikos mitybos diena Valgome, nes norime būti sotūs. Gaminame, nes turime progą pasidžiaugti skaniu maistu. Viskas būtų puiku, jeigu visa šita maisto veikla būtų ne tik pavadinta sveika mityba, bet ir užtikrintų mūsų geros savijautos ir dvasinio meniu darybą. Skanaus. ***** Lapkričio 7 d., antradienis Eilinė metų diena. Jokių oficialių progų minėti nėra. Todėl padarykime ją švente, kad vaivorykštė spindėtų mūsų viduje, nes kas gera ir gražu pirmiausia jaučiame širdyje. Įsimintina diena, kuriai pavydės vakardiena. Va taip. *** Lapkričio 6 d., pirmadienis Savaitės išmintis "Lapkritis verčia jaustis, kad gyvenimas bėga greičiau. Valandas stengiuosi užpildyti prasmingiau, kad jas pristabdyčiau." H. Rolins *** Lapkričio 4 d., šeštadienis Puikiai žinome, kas mums nepatinka/patinka. Kas gražu/negražu. Ar turime atsakymą į klausimą ne tik šio žodžio prasme, bet ir savo būsena, kas mums yra GERA kūne ir dvasioje? Kaip visa tai daliname savo viduje ir išorėje? Kad savo likimą sietume su sėkmės taku ir laimės žvaigždės siekiu. Gera, gerai, gerumas. Lapkričio 3 d., penktadienis Šventės praėjo. Paminėjome, prisiminėme, susitikome. Ką jos paliko, kas vertinga ir stabilu? Kam dar reikia aktyvaus bendravimo ir daugiau realių veiksmų? Švenčių dvasia - tai kasdienybės energijos šviesa. *** Lapkričio 2 d., ketvirtadienis Emocinė stiprybė - tai ne piktintis sunkiais jausmais ir jais atsikratyti. Tai geba įveikti juos sveika reakcija ir sau aiškiai pasakyti: nebėgu nuo sunkių jausmų, juos žinau, dėmesį valdau ir savo atsparumą šitaip ugdau. *** Lapkričio 1 d., trečiadienis Lapkritis atėjo su Visų Šventųjų diena. Vėlinių dvasios šviesa. Proga ne tik pagerbti, prisiminti išėjusius, bet ir aktyviau su jais mintyse pabendrauti. Tai mūsų vidinio pasaulio vertybių sistema- įvertinti save ir pasakyti nesantiems šalia, kad gyvenimas teka norima vaga. Esame kartu ir atskirai - mes čia, o jūs tenai. Būkime. * Spalio 30 d. antradienis Paskutinė spalio mėnesio diena. Sutinkame ją su nuotaika gera. Ji patvirtina mūsų išmoktas pamokas, suteikia norimą jauseną. Laukia mūsų rudens tęsinys. Žiemai pasirengti taip, kad kojos ant ledo tvirtai laikys ir neslys. * Spalio 30-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas." J. V. Gėtė *** Spalio 29-oji, sekmadienis Ir vėl pasikeitė laikas. Tai kaip naujas veiklos saikas. Nors turi patirties ir žinai, reikia mokyti save gyventi naujai. Dieną neišsimiegojus baigti žvaliai. Tai detalės, jų nesunku išvengti ir gyvenimo sėkmės keliu žengti. *** Spalio 28-oji, šeštadienis Mūsų nusiteikimą ir keli žodžiai gali parodyti. 300 dienų praėjo, metai į pabaigą pajudėjo. 300 dienų į laiko bedugnę nugarmėjo. 300 dienų į patirties ir sėkmės bokštą ant sparnų nuskrido ir suteikė mums galimybę tobulėti. *** Spalio 26-oji, ketvirtadienis Mūsų asmens skirtumai-tai daigai ir želdiniai, kurios turime pirmiausia atpažinti ir žinoti. Skirtumas kaip galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybines puses. Išnaudoti savo originalumą ir nekonkuruoti, o mielai bendrauti * Spalio 25-oji, trečiadienis Kai protas ir kūnas įsitempę, išeitis slypi mūsų viduje. Pabūti gamtoje, pasirūpinti minčių, jausmų ir kūno derme. Tikėjimas savimi, noras duoti kitiems, yra vidinės energijos harmonija, potencialas džiaugtis kasdiena. ***** Spalio 23-oji, pirmadienis Savaitės išmintis "Norint būti lydimam sėkmės, privalu kliautis tik savimi. Viskas, ko reikia siekiant tikslo, slypi jumyse, tereikia naudotis." D. Taylor Spalio 22-oji, sekmadienis Apsikabinimo galia, susijusi ne tik su gera nuotaika. Jis padrąsina ir padeda įveikti baimę. Gesina streso ir pykčio laužą, padeda pajusti meilę. Apsikabinimas viena iš ryšio priemonių, suprantama geriau nei daug gražių žodžių. Net ir pačiam save reikia apsikabinti, nes per dieną, mokslininkų teigimu, tai reikia 4 kartus patirti. Apkabinimas virtualus - tai irgi pojūtis puikus. Apsikabinkim KLAUSIMĖLIS Warning: include(/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php): failed to open stream: No such file or directory in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php on line 15 Warning: include(): Failed opening '/usr/home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/apklausa.php' for inclusion (include_path='.:/usr/share/pear:/usr/share/php') in /home/fs/www/templates/zurnalistai/modules/shonas.php** on line 15 Radai klaidą? Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)