Nors nemažai metų teko darbuotis spaudos leidiniuose, tačiau šios srities profesionalams, manau, taip ir neprilygau. Kolegos sklandžiai dėsto įdomios savo kasdienybės istorijas, o man kažkodėl norisi papasakoti, kodėl netapau … žurnaliste?
Su spauda bendradarbiavau dar būdama paauglė, geriausiai sekėsi humanitariniai dalykai. Todėl, baigdama mokyklą, ruošiausi studijuoti žurnalistiką. Tačiau mano lietuvių kalbos mokytojas, kurį labai gerbiau, šiuos planus sukritikavo. Svarbiausi jo argumentai buvo tokie: žurnalistika reikalauja pašaukimo, specifinių gabumų. Neretai žmonės, baigę šią specialybę, taip ir negali pagal ją dirbti, nes iš tiesų niekas neišmokys rašyti straipsnių, vesti laidų ir pan. Tam reikia turėti bent šiokią tokią Dievo dovaną ir nemažai kitų savybių.
„O jei, pavyzdžiui, baigsi lietuvių kalbą, galėsi dirbti mokykloje ar kitur, taip pat – ir žurnalistikoje. Žodžiu, be darbo neliksi“, – nuoširdžiai rūpinosi mano ateitimi mokytojas. Įkalbėjo – pasekiau jo pėdomis. Juo labiau, kad pedagogas jau tuomet buvo neeilinis. Ir dabar, būdamas garbaus amžiaus, tebeprofesoriauja aukštojoje mokykloje.
Baigusi studijas universitete, kaip ir dauguma bendrakursių lituanistų, pagal paskyrimą išvykau darbuotis į rajono mokyklą. Tačiau greitai supratau, kad mokytojos duona – ne man.
Todėl kai gyvenimo vėjai po metų „atpūtė“ į Jonavą, rudeniop darbo ieškoti ėjau ne į mokyklą, o į rajono laikraščio „Jonavos balsas“ redakciją.
Tuometinis redaktorius Povilas Masilionis pasakė, kad nėra laisvų vietų, bet tikriausiai atsiras prieš Naujuosius metus. Tačiau dirbti reikėjo „dabar“, ir vėl atsidūriau mokykloje. O pagaliau atsiradus korespondento etatui, iškilo kita kliūtis – dar nebuvau atidirbusi trejų metų pagal paskyrimą. Teko važiuoti į Švietimo ministeriją, prašyti, kad atleistų nuo tos prievolės.
Kaip dabar prisimenu, priėmė mane kažkoks valdininkas savo kabinete demonstratyviai nemandagiai. Net atsisėsti nepasiūlė. Kai išdėsčiau prašymo esmę ir patikinau, kad negaliu dirbti mokykloje, tai ne mano pašaukimas, pasakė: „Daug čia jūsų negalinčių yra. Kreipkitės į gydytojų komisiją. Jei nustatys, kad mokytojauti neleidžia sveikata, tada atleisime.“ Ligomis tuo metu nesiskundžiau, o ir psichika „nešlubavo“. Aišku, nėjau į jokias komisijas…Nors lankiau visuomeninių korespondentų kursus, vis parašydavau į rajono laikraštį, ne kartą buvau giriama ar skatinama, ir toliau mano gyvenimas tekėjo šalia žurnalistikos.
Tiesa, sostinėje pasidomėjus galimybėmis dirbti kitur, buvo pasiūlyta vieta rajono laikraštyje Lietuvos pakraštyje. Gal ir būčiau ten atsidūrusi, bet „antroji pusė“ pareiškė: „Gali susikrauti lagaminą ir keliauti. Aš pasilieku čia“. Neiškeliavau…
Per tą laiką „Jonavos balse“ pasikeitė ir redaktorius, ir dalis korespondentų.
Vienu metu vėl kilo mintis čia dirbti. Laikraščio „šefas“ (neminėsim jo pavardės, nes ne tai šiame pasakojime svarbiausia, tiesiog buvo taip, kaip buvo) pasiteisino, kad negali priimti, nes nesu … specialistė, neturiu žurnalisto diplomo.
.
Sužinojau, jeigu turi aukštąjį išsilavinimą ir dirbi žurnalistu arba bent turi redakcijos siuntimą, gali stoti į trečią žurnalistikos kursą.
Tačiau redaktorius tepasirašė ir antspaudu patvirtino mano spausdintų straipsnių iškarpas (jas irgi reikėjo pristatyti). Ir „paguodė“, kad siuntimo nerašys, nes tada jam reikės mane įdarbinti!
Vis dėlto išvykau bandyti laimės. Sėkmingai įveikiau pokalbį. Ir tada komisijos nariai priminė, kad neatitinku stojimo į trečią kursą reikalavimų, galiu stoti tik į pirmą kursą. Išimtį galėtų padaryti nebent fakulteto dekanas. Nueinu ten, dekanas sako: „Aš nieko negaliu, viską sprendžia komisija“. Tokiam „žygdarbiui“ – iš naujo krimsti beveik tokius pat mokslus nesiryžau. Juk studijų metais su žurnalistais lankėme daug bendrų paskaitų.
Grįžau į Jonavą ir mečiau lauk mintis apie žurnalistiką ir redakciją, tyliai sau plušau bibliotekoje. Kol, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (nuo to laiko prabėgo daugiau nei dvidešimt metų), sulaukiau skambučio iš „Jonavos balso“, siūlančio taip kadaise svajotą darbą. Deja, laisva vieta turbūt atsirado tik todėl, kad dėl konflikto su vadove išėjo keletas kūrybinių darbuotojų. Vis dėlto apsisprendžiau priimti pasiūlymą.
Nuo tada dėl savo svarbiausio darbo – rašymo problemų lyg ir neturėjau, nors ne kartą teko pakritikuoti vietinius veikėjus. Ne vienas skaitytojas gyrė mano straipsnius, sakė, kad juos lengva skaityti (nors rašiau ir teberašau sunkiai, kartais – pasikeikdama). Tačiau susipažinau su kita, neparadine, žurnalistikos, tapusios ne tiek misija, kiek verslu, puse…
Vidinės rietenos, teismai artėjant „Jonavos balso“ privatizacijai, laikraščio uždarymas… (dar ne vienas laikraštukas, kuriame paskui bendradarbiavau, patyrė tokį patį likimą). Vėliau – bedarbės patirtis ir darbas, kartais už grašius, ne tik Jonavos, bet ir buvusio laikinosios sostinės leidiniuose. Per tą laiką teko ne tiek rašyti, kiek išbandyti kitus darbus spaudoje – redaguoti tekstus, taisyti stilių, skaityti korektūrą.
Pagaliau gavau korespondentės darbą Jonavos „Naujienose“. Vėlgi nustebino „šefo“ vadovavimo stilius, elgesys su darbuotojais. Redaktorius – lyg kunigaikštukas. Jei esi naujokas, dirbk visu etatu, o gausi atlyginimą už pusę. Išlindo ir daugiau niuansų, finansinių ir kitokių. Kolegos pamokė, kad nesipiktinčiau, kitaip nepratęs terminuotos sutarties ir nuolatinį darbą matysiu kaip savo ausis.
Kurį laiką taip ir dariau, tačiau nepaklusni prigimtis nugalėjo. Neretai „išsišokdavau“ per susirinkimus, t. y. pasakydavau, ką apie tokią tvarką galvoju. Vadovas, kitiems negirdint, gąsdindavo, kad „bus kolektyvas, bet be tavęs“. Tačiau atleisti ar nedrįso, ar nenorėjo, nes priekaištų dėl straipsnių neturėjo, nors juos rašiau vadovaudamasi ne teorinėmis žiniomis, o daugiau intuicija.
Kėlė nerimą ir kiti dalykai – artėjo „ubago“ pensija. Ir kai atsirado proga ją kiek pagerinti, gaunant gerokai didesnį atlyginimą, išėjau, taip netikėtai išsipildė redaktoriaus norai.
Taigi nedrįsčiau teigti, kad žurnalistika man tapo gyvenimo būdu, kaip sako dauguma plunksnos bičiulių. Gyvendavau ir be jos, kitas klausimas, ar buvau tuo patenkinta.
Dabartinis senjorės gyvenimo etapas geras tuo, kad niekam nereikia pataikauti, kepti straipsnių kaip blynų. Sugalvoju temą – parašau į „Naujienas“.
Buvę kolegos, jau senokai likę be „kunigaikščio“, mielai priima arba patys temą pasiūlo. Turbūt ne tiek svarbu, kodėl neužmetu rašymo. Kad prisidurčiau prie pensijos? Bet honoraras gana kuklus. Matyt, yra kitų priežasčių, kurias kartais net pačiai sunku įvardyti. O gal per savo vingiuotą gyvenimą visgi tapau šiokia tokia žurnaliste, kuriai tiesiog norisi rašyti? Bent jau retkarčiais.
Nuotraukose: Publikacijos autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė jonavietė Vera Semionova
Nuotr. iš asmeninio V.Semionovos albumo
Piešinys – V.Beresniovo
