2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A.Kaunas. SUSITIKIMAI SU BRANGIAUSIAIS ŽMONĖMIS

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir Kauno žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Sugrizimai_II.jpgDešimtmetį, gal ir daugiau, mūsų kolega žurnalistas, tautotyrininkas, Kaišiadorių rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ ilgametis redaktorius Jonas Laurinavičius jei ne kiekvienų metų pradžioje, tai jiems įpusėjus, mus būtinai pradžiugina vis nauja knyga. Svarbiausia, kad tos knygos (žanrų įvairumu), viena į kitą nepanašios ir todėl intriguojančios. 

Skaitėme ir buvome sužavėti jo knygomis „Brangiausias lobis: padavimai, legendos, sakmės“, „Tremtiniai: apybraižos, straipsniai, atsiminimai“, „Per baltutę laužo liepsną: poetė ir redaktorė Bronė Juškaitė – Vinevičienė“, „Prezidentas Algirdas Brazauskas ir Kaišiadorys: atsiminimai, straipsniai, interviu“, aforizmų knyga „Po minuso ženklu“... Bet beveik jas visas, tarsi gimtinės pievoje surinktas žemuoges ir suvertas ant smilgos, vienija jo didenybė... FAKTAS! 

J. Laurinavičius, jau seniai tapęs tautotyrininku ir iki grabo lentos prisiekęs žurnalistikai gerai supranta, kad tai, kas laiko tėkmėje buvo sutikta, matyta, pergyventa, bet neužfiksuota, neužrašyta – pasmerkta nebūčiai. Todėl su didžiuliu entuziazmu jis tai ir daro. O svarbiausia, kad labai kruopščiai, nuoširdžiai visiškai „išsemia“ epizodą, prisiminimų likusias jau tik nuotrupas, įvairiuose šaltiniuose aptiktus įdomesnius faktus, kad prie jų daugiau nereikėtų nei jam, nei kitiems kolegoms sugrįžti.

Šiemet, medžiams dar tik ruošiantis puoštis pasteline žaluma, Kaišiadorių literatų klubas „Gija“ spaustuvei UAB „Printėja“ pateikė naujausios J. Laurinavičiaus knygos „Sugrįžimai“ rankraštį, o ši nedelsiant ją „pavertė“ knyga. „Sugrįžimai“ (atsakymai į Dusmenų krašto metraštininkės Onutės Trepuilaitės – Virginavičienės klausimus) įdomi temos dėstymu. Metraštininkė, labai gerai pažįstanti Dusmenų kraštą, kalbina žymiai didesnę tautotyrinio darbo patirtį turintį žemietį J. Laurinavičių ( o gal dar kažkas įdomesnio pasąmonėje užstrigę?) . Ir... randa, tuo labiau ir labiau intriguodama skaitytoją, kuris apie šį nuostabų Lietuvos kampelį, gal būt, net negirdėjęs.

Autoriui šie pokalbiai buvo itin malonūs tuo, kad vėl pasitaikė puiki proga sugrįžti ir į savo vaikystę, į Dusmenų parapiją, vėl „susitikti su kaimynais, žmonėmis, kuriuos pažinojau, kurie man buvo geri, malonūs, tikėjo, kad aš, išaugęs iš Griovinų, Pajautų kaimų „šerokinių“ kelnių, kreivai nunešiotų klumpių, garbingai atstovausiu savo gimtosioms apylinkėms“.

Pirmieji puslapiai pradeda pasakojimą apie bendraklasį Petrą V., gabų literatą, pradėjusį sparčiai kopti karjeros laiptais. Baigęs Vilniaus universitetą, net dirbo Vilniaus miesto vykdomajame komitete. Bet alkoholis, kyšių ėmimas ir... gatvė. Kurso draugas, vėliau VU profesorius Česlovas Kudaba prisimena, kai kartą, sutiktas gatvėje, Petras jo paprašė kelių kapeikų... alui pirkti!

Danutė Karužaitė, Dusmenų aštuonmetės mokyklos direktorė, irgi gabi literatė, poetė, baigusi Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, visą likusį gyvenimą paskyrusi pedagoginiam darbui, 2010 metais net išleido atsiminimų knygą „Kaip žirnis prie kelio“. Bet J. Laurinavičius šių faktų konstatavimu nesitenkina. Jis toliau žvelgia į jos ateitį. Arba prisiminimai apie Petrauskų kaimą. Čia jį jau domina šios vietovės istorinė praeitis, kai Lietuvos valdžia dalijo žemę savanoriams kūrėjams. Bet ir vėl žurnalisto, rašytojo žvilgsnis krypsta į žmones. 

Knygos autorius prisimena įžymųjį solistą Kiprą Petrauską, kuris, turėdamas šį statusą, pageidavo, kad jam būtų skirtas sklypas netoli Dusmenų, kur vargonininku dirbo jo tėvas Jonas Petrauskas. (Palaidotas čia, bažnyčios šventoriuje). Bet dabar jo žvilgsnis sminga į šią dieną – koks šiuo metu K. Petrausko sodybos likimas? Ir su aiškiu širdies skausmu konstatuoja, kad ten, kur anksčiau gyveno žmonės, krykštė vaikai, buvo judru, dabar stogas susmegęs, šiukšlės ir nykuma. 

Tiesa, Nepriklausomybės atgavimo aušroje Trakų rajono spauda kėlė klausimą dėl Petrauskų sodybos atkūrimo, tačiau tokie pasiūlymai nesulaukė atgarsio, nes, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, valdininkai teisinosi, kad trūksta lėšų, biudžetas neišgali... Labai nuoširdžiai pasakojama apie Petrauskų kaimo gyventojo vyresniojo puskarininkio Felikso Lebedniko, apdovanoto Vyties kryžiumi, gyvenimą: tarnavo caro kariuomenėje Tbilisyje, turėjo puskarininkio laipsnį, buvo keturis kartus sužeistas, demobilizuotas 1918 metų kovo mėnesį grįžo į Lietuvą ir, nieko nelaukdamas, įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, pasižymėjo kautynėse su bolševikais ties Naujasodžio kaimu Zarasų apskrityje, kovėsi su bermontininkais, lenkų legionieriais. Kaip savanoris kūrėjas gavo 9 ha žemės Petrauskų kaime, buvo aktyvus Onuškio valsčiaus Šiaulių būrio narys. Ir vėl J. Laurinavičius (žinoma, akinamas Onutės Trepuilaitės – Virginavičienės), mėgina toliau, ir kiek įmanoma išsamiau, žvelgti į jo asmeninį gyvenimą. 

Tik profesionalus žurnalistas gali pateikti įdomų, irgi intriguojantį pasakojimą, apie pedagogą dr. Vladą Voverį, įnešusį svarų įnašą į pedagogikos mokslą ir jo žmoną profesorę Oną Voverienę. Spalvingai nutapyti I. Čiupalienės ( knygos „Dusmenų krašto tremtiniai“ autorės), Marytės ir Vaitiekaus Kazakevičių, kitų Griovinų, Dembinos, Pasamovio, Alaburdiškių, Pajautų kaimų, Dusmenų, Onuškio žmonių paveikslai. Neužmiršti ir Sibiro tremtiniai, išvežti prie Ledjūrio, į Chakasiją, Permę, Barnaulą...

Knygos įvade „... ir būsim, kol Dusmenys bus...“ pats autorius pripažįsta, „kad tie paliudijimai, pateikti šioje knygoje, daugiau ar mažiau praturtins Dusmenų krašto istoriją, paskatins ir kitus žmones vienokia ar kitokia forma užrašyti ir pateikti ateinančioms kartoms savo prisiminimus, savo vertinimus, įspūdžius, nes iš mažų faktų kuriamos didelės istorijos“.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)