2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozas Kundrotas. R. MARČĖNO KŪRYBA LIETUVOS ISTORIJOS PANORAMOJE

Juozas KUNDROTAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys



Marcenas II_2.jpgRašytojas R. Marčėnas (jis yra ir LŽS narys bei aktyvus Kauno žurnalistikos senjorų klubo MES narys) yra žinomas kaip prozininkas istorikas, bet išbandęs ir buitinį psichologinį vaizdavimo būdą apsakymų knygoje „Meilės blyksniai“, gvildenęs meilės peripetijas. Čia autoriui rūpėjusi ne visko pertekusi meilė, o skaudi jos patirtis, paliekanti randus, keičianti visą gyvenimą. Kaip yra kadaise autorius prasitaręs – dešimties apsakymų rinkinys skirtas tiems, kurie trokšta tykaus džiaugsmo valandų...

Nemenkų diskusijų savo laiku sukėlė stambios apimties romanas „Įbristi jaunystės upėn“. Braudamasis į slapčiausius savo personažų užkabarius, rašytojas filosofiškai skaitytojo klausia: ar, metams bėgant, mūsų dvasinė esmė išlieka ta pati? Kas epochos vingiuose padeda išlikti pastovumui, gyvybingumui? Ar tapome visai kitokios pasaulėjautos ir kitokio mentaliteto? Kuo minta dvasia ir kaip reiškiasi išmintis? Ką mums duoda dvasinė evoliucija? O ir iš viso – ar įmanoma įbristi į tą pačią upę? Tai vis vidinio nerimo užtaisai, kodai, kurie niekaip neužglaisto skaitytojų sąmonės, nepalieka abejingais.

Tačiau, kaip jau sakyta, Rimantas Marčėnas yra istorikas, istorijos mokslų daktaras. Todėl istorinė tematika širdžiai mieliausia. Jau prieš dvidešimt penkerius metus skaitančiajai visuomenei padovanojo įdomų istorinį romaną „Išdraskytų lizdų gandrai“, kuriame meistriškai atskleistas XIX a. antrosios pusės lietuvio poeto Edvardo Jokūbo Daukšos paveikslas. Jis ir karštas tautos patriotas, ir 1863 metų sukilimo dalyvis, ir Sibiro tremtinys. Keliama mintis: ar yra asmenybės laisvė, dėl kurios daug kas aukojama. Romane vykusiai perteikta epochos socialinė, buitinė atmosfera, dvasinė būsena.

Istorikas Bernaras Ivanovas, apžvelgdamas mokslininko žvilgsniu beletristų, rašančių istorinėmis temomis, kūrybinį lauką, pasidžiaugia R. Marčėno romanu „ Karūnos spindesio apakinti“, kurį kauniečiai kolegos buvo paskelbę vienu geriausiu 2007 m. išleistu kūriniu. Su malonumu pastebi, kad šio autoriaus romanuose (minimas ir „Sosto papėdėje“) „aptikęs ir paprastų žemdirbių, laivadirbių, karių ir kitų žmonių, t. y. mikroistorijos atgaivintą lygmenį.

 Moters padėtis mūsų istorijoje buvo išties komplikuota, tad nudžiugau, kad R. Marčėno romanų moterims nestinga stiprių žmogiškų aistrų, susirūpinimo ne tik savo vyrų meile, ne tik savo vaikų, bet ir giminės ateitimi. Moterys juose yra lygiavertės istorinio pasakojimo veikėjos, aktyvios krašto politinio gyvenimo dalyvės. Kartais romano veikėjos moterys net įdomesnės ir mąslesnės už vyrus.
 Tai 
Lietuvių istorinės beletristikos kontekste nemenka naujovė“.

 Beje, čia gera proga prisiminti, kad už istorinius romanus Rimantui Marčėnui paskirta literatūrinė Jono Marcinkevičiaus premija. O p
rieš kelis mėnesius pasirodė Rimanto Marčėno novelių ir apsakymų knyga „Gyvieji skydai“. Ji ir buvo pristatyta senjorų klubo „MES“ popietėje. 

Į ką čia autorius nusitaikęs? Pasikliaukime anotacija, kurioje, be kita ko, rašoma: „... naujojoje knygoje nusikeliame į XIII – XIV amžiaus Lietuvą ir Prūsiją. Į neramų, karų su kryžiuočiais, pagonybės ir krikščionybės konfliktų, garbės kodekso eižėjimo ir vertybių perkainojimo laiką. Esminę – išlikimo – temą autorius konstruoja ne tik iš mūšių, bet ir socialinių, etninių detalių, intrigų, meilės scenų, sukurdamas tikrovišką to meto vaizdą. Kai kuriose novelėse apčiuopiama paralelė tarp tryliktojo ir dabartinio amžiaus, tokių skirtingų, bet ir tokių panašių savo skauduliais.“

Tokios tematikos apraiškų sueigos dalyviai pajuto ir iš novelės „Ten, kur nėra nei savų, nei svetimų“, kurią perskaitė pats autorius, apgailestaudamas, kad negali perteikti kūrinio dvasios taip, kaip tą padarytų prityręs skaitovas. „Yra tekę kūrybiškai pabendrauti su šviesaus atminimo aktoriumi Algimantu Masiuliu; net nesitiki, kad tavo tekstus skaito...“, – pajuokaudamas atviravo rašytojas.

R. Marčėnas giliai įsisąmonijęs, kad istorinė tematika – tai ir vienas iš būdų prisiliesti prie mūsų tapatybės savimonės, ištakų šaknų, apmąstant, kokias vertybes išpažino ir puoselėjo mūsų protėviai. Tokio kryptingumo esama ir „Gyvuose skyduose“. Rašytojas įžvalgiai, spalvinga intonacija kuria įtaigias charakteristikas, savitą traukos zoną, personažų paveikslus, kurie žadina pasigėrėjimą bei pasididžiavimą dvasine stiprybe, Būtimi.

Knygos personažai nėra itin ryškios, iškilios istorinės asmenybės, bet ir jie spinduliuoja jėgą, sutelktį, supratimą, kas išsikristalizuoja į dvasinę patirtį, bekompromisinę poziciją istorinės realybės kontūrų kontekste. 
Rašytojas nesivaiko stilistinio novatoriškumo dėl „novatoriškumo“, apie kurį pasapnuoja ne vienas autorius – kad tik kažkuo „priartėtų“ prie europinio kalbėjimo lygio. Kas tas europinis – dar nepasakė joks kritikas, nesukūrė jo teorijos.





Marcenas_su_kundr._II.jpgKadangi novelės rašytos įvairiu laiku, tai į akis kritusi ir jų skirtinga stilistika. Mane žavi ankstyvesnio laikotarpio tekstai, kaip antai – „Celė ir sostas“: kūrinys skamba ritmiškai, juntama žodžio spalva, svoris, jo vieta. 

Visa tai novelei suteikia ne tik autentiškumo, gyvumo, bet gilesnį istorinės tiesos pojūtį. Čia gali sutikti ir retesnių žodžių – storakapšis, skručas (šykštus), skerdikas (peilis paršui skersti) etc.



Gerą žodį derėtų tarti leidėjams – šiuo atveju „Kauko laiptams“. Knyga išleista patraukliai, sužiūrėta korektūra, sugaudytos gramatinės klaidos, kokių neretai dar vis pasitaiko rimtuose leidiniuose.



Nuotraukose: (viršuje) Rašytojas ir žurnalistas Rimantas Marčėnas; (apačioje) su kolegos knyga ,,Gyvieji skydai" - šios publikacijos autorius Juozas Kundrotas


LŽS nario Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)