2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS. KAMERINĖ G.PADEGIMO ERDVĖ: MEISTRIŠKUMO PAMOKOS



Janjus_G_II_didele.jpg


Jau ne kartą kalbėdamas ir rašydamas apie režisieriaus Gyčio Padegimo kūrybą, akcentavau, kad mano manymu, gyvuoja ne tik jo teatras kaip reiškinys. Gyvuoja jo diegtas ir ugdytas kūrybinis metodas, tapęs mūsų teatrinės kultūros ir dabartinės istorijos dalimi. Nors režisierius remiasi garsiojo Michailo Čechovo metodika, puikiai žinome, kiek naujų ir novatoriškų elementų jis įdiegė, ugdydamas kūrybiškumą, kaip mąstymo būdą, kiek išugdė aktorių, sugebančių atskleisti vidines galias, aukšto meninio ir filosofinio lygio nuostatas, puikiai išmoktą metaforišką kalbą ir jos ženklus.

Visa tai prisiminiau, žiūrėdamas naujausią G. Padegimo spektaklį Kauno kameriniame teatre – šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėse“, kuri pavadinta „airiška komedija“, tačiau režisieriaus ir vaidmenis kūrusių aktorių dėka tos šypseną keliančios situacijos netapo vien komiškomis ar žiūrovą juokinančiomis. Dramaturgės naudota komiškumo priedanga spektaklyje ne svarbiausias akcentas - taip atsirado galimybė atskleisti gilius, dramatiškus klodus, parodyti personažų charakterių sudėtingumą, dvasinį sukrėtimą, praregėjimą ir sąmonėjimą. 

Ypač svarbu, kad spektaklis netapo socialinės aplinkos ir joje vegetuojančių veikėjų iliustracija. Bet, tiesą sakant, nepamenu G. Padegimo spektaklio, kurį būtų galima vadinti iliustracija, bedvase veikalo kopija. Visada ryški režisieriaus pozicija, valia ir kruopštus, kūrybingas darbas su aktoriais, jokio pataikavimo pigiam skoniui, banalybėms ir klišėms. 

Regis, iki šiol paskutinis jo darbas Kaune buvo Nacionaliniame dramos teatre 2012 metais statyta taip pat airių dramaturgo Briano Frielo pjesė „Stebuklingasis Tenesis“, spektaklyje akcentuota prabėgančio laiko ir amžinybės tema, tobulumo ir dvasingumo siekis. Pastatymas buvo intelektualus, su įvairiomis potekstėmis, kodais ir klodais. Bet vyksmas ir personažų komplikuotas santykis su aplinka vėrėsi tradicinėje scenoje, su aktorių ansambliu, individualizuotais ir ryškiais vaidmenimis. O „Akmenys jo kišenėse“ su dar didesniu, penkiolikos veikėjų sąrašu - įspraustas į mažutėlytę Kamerinio teatro salikę, ir personažams čia tikrai nereikia nieko ieškoti – nei autoriaus, nei žiūrovų, viskas šalia, ranka pasiekiama...

Ko gero, nė neverta aiškinti, kokius iššūkius tenka priimti ir spręsti rimtai kūrybinei grupei kamerinėje erdvėje, kurioje kiekvienas melagingas atodūsis ar netikslingas judesys, bet kokie banalūs, iki šleikštumo įkyrėję, pavyzdžiui, lietuviškų TV serialų trečiarūšių atlikėjų neva vaidybiniai „triukai“ taptų kūrybos patyčia. 

Bene didžiausias pastatymo netikėtumas ir atradimas – aktoriai. Du jauni, ypatingo persikūnijimo talentu apdovanoti, meistriškai perteikiantys visiškai skirtingus personažus, judrūs, plastiški, šoklūs ir išradingi, sukūrę penkiolika vaidmenų šiame spektaklyje, ir ne tik įvairaus amžiaus vyrų, bet ir panelių... Senokai nemačiau tokio improvizacinio siausmo, tokio laisvumo, betarpiško bendravimo su publika, bet kartu ir ypatingos savikontrolės, kuomet pašėlęs spektaklio ritmas reikalauja momentinės įtikinamos metamorfozės, kuri keičia viena kitą ir neleidžia mėgautis pauzėmis. Šie sceniniai atradimai – tai aktoriai Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas, itin darnus ir įsimintinas duetas, akivaizdžiai lėmęs spektaklio sėkmę. Iš tiesų, retai man tenka žarstyti tokias panegirikas, bet šis duetas jų vertas. 

Kūrybiškumas kaip mąstymo būdas, vidinio ritmo pajutimas, konkrečių poelgių ir dvasinės dermės analizė ir palyginimai – tai atsispindi abiejų aktorių vaidmenyse. Režisieriaus metodas ir, kaip visada, kruopštus ir atidus darbas, sugebėjimas pamatyti, patikėti ir padėti atskleisti atlikėjų sugebėjimus davė puikų rezultatą Šit V. Gasiliūnas, kurį esu matęs ne viename Kamerinio teatro pastatyme, kai kada įsiminė įdomiais charakteriais, tačiau dažniausiai tai buvo tradicinė, vienaplanė traktuotė, jis galų gale susiliedavo su kitais veikėjais, kaip kokioje mėgėjiškoje akvarelėje. Spektaklyje „Akmenys jo kišenėje“ aktorius visiškai naujas, nematytas, stebinantis įvairiapusiais sugebėjimais ir vidinio, ne tik išorinio veiksmo-vyksmo pajauta. 

Toji pajauta ir kuriamų personažų detalus charakterių išstudijavimas akivaizdus ir J. Baranausko itin taikliai ir tiksliai surastose veikėjų charakteristikose - viskas apgalvota ir suderinta iki smulkmenų, ir kiekviena mažytė detalė tampa iškalbingiausia, kartu su meistriškai perteiktu išoriniu vaizdu papildanti ir atskleidžianti personažų jausmus, požiūrį į aplinką ir įvykius.



Teatras._Jankus_II.jpg





Baranausko ir V. Gasiliūno aktoriniai darbai, mano manymu, įtikinami, tai tikrų talentų fejerija. Jų duetas taip sinchroniškai, be jokių stabdymų, pauzių, dirbtinio patoso ir melo veikia mažytėje erdvėje, nejučia ją praplečia, įprasmina, randa netikėtų spalvų savo herojams, kad visai šalia esantis žiūrovas pasijunta esąs ne pašalinis abejingas stebėtojas, o veiksmo dalyvis. 

Kaip galima išlikti abejingam, matant augančią įtampą, herojų praregėjimą, maištavimą, savo žmogiškojo (ir tautinio) orumo pajautimą... Prieš akis atsiveria, regis, tokia paprasta, komiškomis situacijomis pagyvinta kasdienybė, pradžioje, atrodytų, neintriguojantis, neskubus pasakojimas apie nedidelio Airijos kaimelio žmones, jų džiaugsmus, rūpesčius ir viltis. Tačiau pamažu ritmas greitėja, „užsisuka“ ir spėriai plėtojasi, veikėjai keičia kaukes, vėl grįžta prie pirminių, netrukus dar ir dar kartą persikūnija, įtampa auga, vėl atslūgsta, ir tasai emocinis visų herojų „bangavimas“, o iš tiesų tapsmas savimi tampa vienu pagrindinių spektaklio leitmotyvų. 

Tapti savimi. Atrasti svajonę. Turėti viltį. Siekti tikslo. Tikėti savimi ir artimiausiais. Atrodytų, tiek nedaug. O juk iš tiesų – itin sunku. Jei dar aplinka žlugdo ir naikina. Jei esi ir jautiesi eiliniu statistu, pastumdėliu galingesnių ir turtingųjų...

J. Baranausko Čarlis (vienas pagrindinių jo sukurtų herojų) turi svajonę – jis parašė scenarijų, jis kino gerbėjas, jis tiki, kad pagal jo scenarijų pastatys filmą koks nors Holivudo režsierius, tai jam teikia jėgų ir ištvermės toje pilkoje kasdienybėje – juk Čarlis, kaip ir jo naujasis bičiulis Džeikas (V. Gasiliūnas) bei kiti kaimelio senbuviai tampa tikrais statistais – jų ramų ir gan nuobodų gyvenimą aukštyn kojom apverčia Holivudo kino kūrėjų grupė, čia pradėjusi filmuoti eilinę „muilo operą“... 

Būtent čionai autorė ir spektaklio kūrėjai nepagailėjo sodrių potėpių, būtent čia galima pajusti ne tik lengvą pašaipą. Kino pramonė ir pelnas, pelnas bet kokia kaina, neišrankiam žiūrovui kuriamas pigus masalas. Amerikietiška „masinė kultūra – chaltūra“ ir jos kūrėjai praranda bet kokį žmogiškumą, atjautą ir rūpestį tais kukliaisiais statistais, tais jų išnaudojamais kitos šalies, kitų tradicijų žmonėmis. 

Aktorių persikūnijimas šioje vietoje itin įtaigus ir ryškus. Abu puikiai perteikia kino režisieriaus, prodiuserio, kino žvaigždės, režisieriaus asistentės, o netrukus ir kaimelio senbuvių, vietos gyventojų paveikslus – vaidmenis... Net tradiciniai pasilėbavimai bare dėl aktorių dueto energijos ir išmonės tampa masiniais – atrodo, kad čia susibūręs triukšmauja kone visas kaimelis...

Sudėtinga yra tai, kad ištarę vos kelias frazes, aktoriai negaišuodami vėl turi persikūnyti, tampa Čarliu ir Džeiku, aiškinasi, pykstasi, ir staiga – vėl įsiterpia kiti personažai, taip visi ritmiškai skrieja ratu, o tame rate užsisuka veiksmas-vyksmas, ir atrodo, jog mažytėje erdvėje telpa ir veikia daugybė skirtingų personažų, su savo požiūriais, prieštaromis, viltimis ir nuoskaudomis. O intensyvėjant veiksmui ir palaipsniui atsiveriant naujiems prasmės klodams, ir vyksta pokyčiai.. 
Tie prasmingi klodai atrandami ir meistriškai J. Baranausko įkūnytoje kino žvaigždėje Caroline Giovanni. Ypač vykęs perteikimas, stebėtina ir neįtikėtina metamorfozė. Tikslus išorinis piešinys, kalba su ryškiu akcentu, eisena, visa puokštė išlepusios ir kaprizingos žvaigždės reikalavimų, įgeidžių. Ir itin taiklus ir ne be humoro jos bendravimas su Čarliu. 

Neatsiliko ir V. Gasiliūnas, suvaidinęs režsieriaus asistentę, pabrėžtinai vidiniu laisvumu ir emocine energija suteikdamas herojei įsimintinų bruožų. Kaip minėjau, abu aktoriai meistriškai kaitalioja visiškai skirtingas kaukes, ir jos čia tikrai simboliškos. Kaitalioja tik savo persikūnijimo talento dėka – esmė tame, kad jokių kostiumų ar apskritai persirenginėjimų spektaklyje nėra. Aktoriai akimoju pakeičia vieną kitą charakteringą detalę – ir viskas. Kino žvaigždė Caroline prisikabina tik vieną didžiulį auskarą, senasis Mikis įsikanda riestą pypkę, Režisierius išnyra pasibalnojęs juodus akinius, o Šonas – su gobtuvu. 

Iš esmės tasai Šonas ir tampa dramatinio vyksmo stūmokliu, - ir kitus verčia atsiverti, sielvartauti, piktintis ir maištauti. V. Gasiliūno personažas– dramatiškas, romantiškas svajotojas, vaikinukas, turėjęs svajonę ir ją sugniuždęs. Jo vidinė drama vyksta nepastebimai, atrodytų, nieko tragiško nebus, na, įjunko vaikigalis į kvaišalus, gal kaip nors išsikapanos... Deja, blaškymasis, noras išsivaduoti iš nykios kasdienybės ir skurdžios buities neišgelbsti. Holivudinio filmo veikėjai, ypač kino žvaigždė Caroline Giovanni, netiesiogiai tampa vaikino tragiškos baigties priežastimi. Įskaudintas ir pasijutęs visiškai pažemintas, jis skandinasi, ir kad tikrai panirtų, prisikrauna pilnas kišenes akmenų... 

Tragiška vaikio mirtis išjudina visus, kyla konfliktas tarp filmo kūrėjų ir kaimelio statistų, mat, laikas – pinigai, ir niekam iš besifilmuojančių masinėse scenose neleidžiama nutraukti filmavimo ir dalyvauti Šono laidotuvėse... Būtent ši kolizija atskleidžia žmonių sąmonėjimą, jie pajunta savo vertę, savo teises, galų gale pasijunta savo gimtosios žemės šeimininkais...

Reikšmingas akcentas, tačiau dar svarbiau, mano manymu, tai, kad spektaklis baigiasi ne kaip banalioje holivudinėje produkcijoje. Pabaiga viltinga, optimistinė, bet pabrėžtinai akcentuojanti kiekvieno galimybę siekti, svajoti, nepasiduoti, kovoti už savo tiesą, principus. 

Suburta vienminčių komanda – dailininkas Sergėjus Bocullo (sugebėjęs mažytę erdvę meistriškai paskirstyt ir išnaudot kiekvieną kampelį), kompozitorius Raimundas Martinkėnas (kiekvienam personažui sukūręs charakteringą muzikinį „pristatymą“ ir temparamentingą airių šokį, kurį puikiai atliko mūsų jaunieji aktoriai – choreografė Indrė Puišytė), ir video menininkas Tomas Kalinauskas, kurio instaliacijos išplėtė mažą scenos erdvę. 

Netikrumo, baimių ir totalinio gąsdinimo atmosferoje „Akmenys jo kišenėse“ tampa šviesos ir vilties ženklu, kviečia atsinaujinti ir dvasiškai pakilti, sukelia daug teigiamų emocijų. Tiksliai dėliodami svarbiausius akcentus, niuansuodami kiekvieną besikeičiančią nuotaiką reakciją, įtikinamai kurdami stabdomo laiko ir dramatiškų vidinių atsivėrimų pasaulį režisierius G. Padegimas kartu su talentingais aktoriais, tikrais „deimančiukais“ J. Baranausku ir V. Gasiliūnu (tik nebandykite užmigti ant laurų, jaunieji) šiuo spektakliu dar kartą parodė savo režisūrinio metodo ir darbo su aktoriais gyvybingumą ir mažos sceninės erdvės panaudojimo galimybes. 


Nuotraukose: 

Recenzijos autorius teatrologas, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys Gediminas Jankus;
Scena iš spektaklio ,,Akmenys jo kišenėse", aktoriai Jonas Baranauskas ir Vytautas Gasiliūnas; 

Nuotr. iš asmeninio albumo



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)