2019 m. lapkričio 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Antanas Kaunas. NEMIRTINGUMO IR IŠDAVYSČIŲ PARALELĖS

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Partizanai_7__II.JPG



PASIRINKIMAS





Antanas_Luksa_II_a.jpgPirmieji dokumentinio filmo ,,Laikom frontą" kadrai - Antanas Lukša (nuotraukoje), patogiai įsitaisęs savo mėgstamoje kėdėje prie stalo, kuris, be abejo, ne kartą girdėjo visų keturių brolių godas, keletą žodžių pasakęs apie save, toliau pradėjo pasakoti apie visos gausios jų – Lukšų – šeimos kasdienybę. Apie brolius Jurgį, Juozą, Stasį, atkakliai siekiančius mokslų, bet nei akimirkos neužmirštančių gimtinės. 

Visi keturi augaloti, stiprūs vyrai tėvukui Simonui nuolat talkindavo ūkio darbuose, savomis jėgomis nusausino nemažą užmirkusios žemės plotą, tvarkė ūkinius pastatus, ruošė medžiagą naujo namo statybai. Bet ta prakeikta sovietinė okupacija visus jų tolimesnius planus labai sujaukė. Antanas nuoširdžiai apgailestavo, kad ir mokytis, ir toliau dirbti mėgstamą pedagogo darbą jam sekėsi vis sunkiau ir sunkiau, nes vis dažniau pagalius į ratus pradėjo kaišioti... buožės vaiko įvaizdis. 




Apie Juozą Markulį, kaip daugelis žiūrovų tikėjo, pradeda pasakoti ne Antanas. Jis prisistato pats savo autobiografija, kurią skaito diktorius: „Aš, Juozas Markulis, gimiau Amerikoje...“

Tiesiog stulbinantys J. Markulio pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai kopiant išsvajotos karjeros laiptais: mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir tuo pačiu dirbo kunigo Jauniaus bibliotekoje ją pertvarkant, 1932 metais tris mėnesius turėjo laimę klausytis paskaitų Romos Grigaliaus universitete, lygiagrečiai mokantis Kauno Vytauto didžiojo universiteto teologijos – filosofijos fakultete teologijos skyriuje ir medicinos fakultete medicinos skyriuje. 

1936 metais baigė Karo mokyklos aspirantūrą atsargos leitenanto laipsniui gauti. Ją baigiant vyr. aspirantas J. Markulis pasakė kalbą dalyvaujant net Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, Ministrų kabineto pirmininkui Juozui Tubeliui, kariuomenės vadui ir kitiems aukštiems to meto valdžios atstovams. Pagrindinė jo pasisakymo mintis – geriau liūtu žūti mūšyje kovojant, nė supančiotu avimi mekenti pažemintam, žiūrint į išniekintą motiną tėvynę, dūstančius nedalioje brolius.

 Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų. Tad, broliai, sujunkime jėgas, pajudinkime žemę ir dangų! Ir... sujaudintas aspiranto tokios patriotiškos, tikro Lietuvos sūnaus kalbos, Prezidentas A. Smetona priėjo prie jo ir apsikabinęs pabučiavo. O karo mokyklos viršininkas generolas Kazys Musteikis pasakė: “Jūs, pone leitenante, meskite mediciną ir eikite studijuoti teisės. Jūs turite didelį talentą paveikti į kitus gyvu žodžiu. Aš jus paremsiu. Neužkaskite gamtos dovanos. Tai privalo tarnauti Lietuvai”

Gerai, kad, jau ryškėjant Antano Lukšos ir MGB agento J. Markulio skirtingų gyvenimų paralelėms, filmo kūrėjai nesistengia juos priešpastatyti ir vieną labai girti, o kitą – smerkti. Jie leidžia savo herojams ir toliau gyventi savus gyvenimus, tuo pačiu nepraleisdami unikaliausios progos kino juostoje įamžinti tokias akimirkas, kokių ateityje jau nebus įmanoma padaryti.

 Gražią saulėtą dieną Antanas eina takeliu į laukus, rodo ūkinius pastatus, medžius, krūmus, kurių priedangoje pirmą kartą žengė miško link. Pas savo brolius partizanus. Vėl pakelia ranką. Dabar rodo į miško iškyšulį, kur pirmą kartą pastebėjo, būrį enkavedistų, atskubėjusių nuo Šilavoto. Ir pasakoja apie pirmąjį susidūrimą su jais, pirmąjį mūšį... „Lendant pas mus, į tankų eglyną, pirmiausia paklojome penkis kareivius, o po to ir jų vadą. O mūsų net skvernus jų kulkos nepalietė...“ – džiaugiasi jis.

Antanui jau per devyniasdešimt. Tačiau atmintis – kaip reta šviesi. Retkarčiais įkvėpdamas oro, jis pasakoja ir pasakoja, kur kokios lomos miške, kur buvo tankūs eglynai partizanams slėptis ir jų būrį dažnai priglausdavo. Gailisi, kad vis neranda to didžiulio ąžuolo, pro kurį jų būriui tekdavo dešimtis kartų praeiti... Ir savo žygio draugus labai gerai prisimena. Mini ne tik jų slapyvardes, bet vardus, pavardes. Vaizdžiai pasakoja, kokias užduotis su jais vykdė. Atrodo, tik spėk viską užrašyti, ir scenarijus naujam dokumentiniam filmui – kaip ant delno! 

Apie Juozą Markulį ir jo išdavikišką veiklą Antanas pasakoja nedaug. Santūrios ir diktoriaus pastabos, nes Erelį demaskuojančių dokumentų išliko nedaug. Todėl girdime tik spaudoje publikuotus faktus – 1943 metais jis įstoja į Lietuvos Laisvės armiją (LLA). 1944 metų gruodžio 28 dieną, žuvus LLA vadui Kaziui Veverskiui ir LLA archyvui patekus į NKVD rankas, greitai buvo suimtas ir netrukus užverbuotas MGB. Pirmosios jo, jau kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą istoriką Bronių Dundulį, vėliau buvo liepta domėtis Baliu Sruoga...

Netrukus, 1945 metų vasarą, pasinaudojęs senaisiais Lietuvos Laisvės armijos ryšiais, po apsilankymo Kirdeikiuose, išduoda kleboną Petrą Liutkų – Juodąjį Petrą ir Vytauto apygardos vadą kapitoną V. Gumauską – Gailių. O 1946 metais, MGB nurodymu, įkuria neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio pagrindinis tikslas buvo pirmiausia suvienyti visą ginkluotą pogrindį, o po to jį ir likviduoti. Tų pačių metų rugpjūčio 12 dieną Vilniuje surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio greitai suimamas ir kiek vėliau sušaudomas Didžiosios kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias velnias...1946 m. rudenį, vykdydamas čekistų užduotis, įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio dauguma narių buvo... NKVD agentai! 






Juozas_Markulis_II.jpgJuozas Markulis  (nuotraukoje) propagavo pasyviąją rezistenciją. Jo tikslas buvo nutraukti ar bent apriboti karinius veiksmus prieš okupantus pervedant kovotojus iš veikiančių būrių į nelegalią padėtį miestuose. Tokiu būdu, sukuriant butų – spąstų sistemą, palaipsniui sunaikinti ir visą pogrindį. 

Labai nedaug trūko, kad partizaninis karas su okupantu būtų pasibaigęs net šešiais metais anksčiau, negu vyko iki šiol. Bet laimingo atsitiktinumo dėka J. Lukšai pavyko išdaviką išaiškinti ir demaskuoti, nors iki tos akimirkos jis jau buvo atlikęs neregėto masto juodą darbą. Filmo užsklandoje išryškėja du dideli raudoni skaičiai – J. Markulio iniciatyva buvo suimta net 178 partizanai, ir net 18 partizanų nužudyti! 

Sėkmingų ir ne visiškai sėkmingų išdavysčių tolimesnė virtinė, nes kai kurios partizanų apygardos vis dar palaikė ryžius su Ereliu. Ir tik Dievo dovana – sugebėjimas įtikinti, paveikti kitus, padėdavo išsisukti, išplaukti iš sudėtingiausių ir, atrodo, jau beviltiškų situacijų.

Už didžiulio mąsto išdavystes partizanų nuteistas mirties bausme. Bet ir čia išsisuko. Išliko. Mirė 1987 m. gruodžio 10 dieną Vilniuje. Palaidotas šalia motinos. Spaudoje paskelbtą nekrologą pasirašė tik „Grupė draugų“ (Jeigu iš viso jis jų turėjo). Jaunatviškas maksimalizmas, troškimas tapti „visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų“, transformavosi į klasikinę, amžiams liekančią „išniekintos Motinos Tėvynės“ atmintyje, kaip istorija apie... niekšybę, klastą ir išdavystę.

TARSI GULBĖS GIESMĖ

Lukšų šeima – tėvukas Simonas, sūnūs Jurgis, Juozas, Stasys, Antanas – garsiai nekalbėjo apie begalinę meilę Tėvynei, kaip kadaise savo kalboje entuziastingai teigė Lietuvos karo mokyklos aspirantas J. Markulis žiūrėdamas į „išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius“. Ištikimybę Lietuvai jie deklaravo... kiekviena savo gyvenimo akimirka! Visą laiką nuoširdžiai dirbo ūkyje, padėjo kitiems, mokėsi, siekė būti naudingais savo Tėvynei. O kai atėjo pasirinkimo akimirka, nedvejodami pakėlė ginklą prieš okupantą. Net motinai nesuvirpėjo ranka laiminant, šiems pasirinkus partizano dalią, nors puikiai žinojo, kokie rūstūs ir negailestingi partizanų takai. Ir kad jais sugrįžti sveikam, laimingam į jau laisvą gimtinę, net labai, labai nedaug vilties...

Didvyrių mirtimi krito trys broliai. Tik Antanas – Arūnas, Tauro apygardos Geležinio vilko būrio partizanas, 12 metų kankintas sovietiniuose lageriuose, sulaukė savo brolių įgyvendintos svajonės – gyventi vėl laisvoje Lietuvoje. Todėl ypač paskutiniais dešimtmečiais jo būta visur – Antaną matydavome laimingą susitikimuose su jaunimu ir moksleiviais, Garliavos J. Lukšo gimnazijos renginiuose, Ariogaloje vykstančiuose buvusių tremtinių ir politinių kalinių, ir laisvės kovų dalyvių sąskrydžiuose, ten uždegant šventės aukurą, Prezidentūroje pokalbyje su mūsų prezidente D. Grybauskaite... 

Tai – šio dokumentinio filmo finaliniai kadrai, kurie lieka labai vertingi tautos istorijai. Ir... užsklanda, kurioje pamažu išryškėja Antanas Lukša paradine uniforma. Ir skaičiai: 1923 – 2016. Taip, taip, sausio antrą dieną mus paliko paskutinė Lukšų legendinių sūnų atžala. Laukęs ir nesulaukęs šio filmo premjeros. Užuojautoje LR Prezidentė D. Grybauskaitė rašo: „A. Lukšos gyvenimas ir tragiška visos jo šeimos istorija šiandien mums yra gyvas nepalaužiamos dvasios ir stiprybės pavyzdys, meilės ir kilnaus pasiaukojimo savo Tėvynei simbolis, įkvepiantis mylėti Lietuvą ir saugoti už gyvybę brangesnę jos laisvę“.

... Lukšų šeimos likimas, tarsi giesmė gulbės, kuri, atsisveikindama su gyvenimu, nors jį labai vertino, paskutinį kartą pakyla aukštai, aukštai į dangų ir, pergalingai suklikusi, krenta motinai Žemei į glėbį, tuo paneigdama net pačią Mirtį!


Nuotraukose: (viršuje) dokumentinio filmo „Laikom frontą“ kūrybinė grupė Antanas Zinkevičius, Aleksandras Vitkus, Gintautas Tamulaitis ir Vytautas Žymančius; Antano Lukšos žmona Eugenija, dukra Dalė ir sūnus Kęstutis su dokumentinio filmo kūrybine grupe; (apačioje) Filmo peržiūros dalyviai Kauno karininkų ramovėje

Ričardo Šaknio nuotr.



Partizanai3_II.JPG


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)