2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Vytautas Andrejaitis (1935 - 2008). Pėdos po saule (ištrauka)



PRIE GIMTINĖS SLENKSČIO...

Andr__ejaitis_3_II.jpgMano gimtinė. Lietuvos respublika, Akmenės valsčius, Norbutų kaimas. Taip parašyta gimimo metrikuose...

Šiandien mano gimimo vietą žymi tik ąžuolas. Jį tėvas pasodino man gimus.
Sovietinė sodybų naikinimo ir melioracijos banga nušlavė naujakurių kaimą, kuris buvo pavadintas Lietuvos savanorio Norbuto vardu. Buvo nugriautas nemažas raudonai dažytas namas, svirnas, tvartas, ūkinis pastatas, iškirstas didelis eglėmis apsodintas sodas.

 Dabar ir kitas kaimo sodybvietes žymi tik pavieniai medžiai arba ir tokio ženklo nėra.




Kadaise trylikos hektarų tėvų ūkyje aruodai visada būdavo pilni. Visas kaimas buvo toks mielas ir savas, su kvepiančiais kaminų dūmais, garuojančiais arimais, žiemos pusnimis.
Iš kaimo žvirkelis vedė į Klykolių bažnytkaimį, į šventinius atlaidus, į pamaldas jaukioje medinėje bažnytėlėje. Prisipažinsiu, jog čia patarnaudavau klebonui per mišias— buvau „klapčiuku“. Dėl žingeidumo. Zakristijonas, jaunas vaikinas, po mišių kviesdavo paspardyti kamuolį prie pat bažnyčios buvusiame stadionėlyje.

Klykolių miesteliukas, kaip jį vadindavome, turėjo savo dvasią. Man vyrm-pipirui, jis kvepėjo silkėmis, ir „bambonkėmis“. Tas kvapas sklido iš poros nedidelių parduotuvėlių... 
Už keletos kilometrų, Kivylių pusėn, yra senos Pipirių arba Bitininkų kapinaitės. Jose pastatytas gražus koplytstulpis mūsų laisvei ir nepriklausomybei. Po mediniu kryžiumi palaidotas mano senelis Juozas Bermotas — paprastas kaimo mažažemis. Močiutė Pranciška, be kelių mėnesių šimtametė, atgulė ir ilsisi Akmenės kapinėse.

Kivyliai. Naujos gadynės vaizdai. Tiesa, Kivylių prūdas dar mena anuos, tolimesnės praeities laikus. Jis man kadaise atrodė kaip didelės didelės marios. 
Išliko ir senas parkas, senas dvaro parkas. Kiek čia vaikščiota, bėgiota. Per pertraukas ir po pamokų. Parko medžiai, kaip ir mes, dar labiau paseno ir sulinko, jų šakos, kaip kasos, dar labiau susipynė.

Nebėra mano pirmosios senosios mokyklos sename dvarininko Šiaučiūno name. Yra nauja, moderni mokykla, kaip modernūs ir patys Kivyliai. Plytiniai netipiški namai, asfaltuotos gatvės, vandentiekis, dujos, ir daugybė kitų naujų laikmečio ženklų. Vienas jų puoselėtojų, 35-rius metus dirbęs kolūkio pirmininku Vladas Račkauskas. Žodis jam apie sukurtą grožį:

— Žmonės čia patys to norėjo, nes subtiliai žiūrėjo į gamtą, grožį, į savo gyvenimą. Jų norai ir paskatino keisti prastą aplinką. Pradėjom kurti naują gyvenvietę ir tai darėme ne saviveikliškai. Pasikvietėm profesionalus - mokslininkus, architektus, apželdintojus. Žmonės labai noriai jiems talkino ir patys daug dirbo. Jie įsitikino, kad grožis padeda gyventi ir dirbti. Buities sutvarkymas padėjo spręsti ekonominius reikalus, o ekonomika padėjo spręsti socialinius klausimus. Tolimesni ir artimesni mūsų kaimynai net atlyginimams skolinosi iš banko, o mums likdavo ir socialinėms-kultūrinėms reikmėms.

Sudie, Kivyliai. Kitoje vietoje kitas interviu. Su Akmenės rajono taiybos pirmininku Kazimieru Pakeičiu. Aš šiam žmogui turiu ir asmeninių sentimentų.. Jis buvęs mano mokyklos direktorius. Taigi, kelios jo mintys apie šį Lietuvos kampelį.

-  Akmenės rajonas bene toliausiai nuo Vilniaus. Mažiau svečių mus aplanko. Žmonės su tomis pačio
mis svajonėmis kaip ir kitur. Augina derlių ir vaikus, nori jiems ir sau gražesnio gyvenimo. Mus jaudina bedarbystė, didžiųjų gamyklų, kaip cemento, likimas, jų neigiamas poveikis gamtai.
-  Jūs gi šeimininkas rajone, jums ir spręsti vietines problemas.
-  Ne viskas mūsų valioj. Pinigų trūksta. Mūsų ūkininkai stengiasi, bet ne viskas jiems pavyksta. Žemės grąžinimas savininkams tik įsivažiuoja. Vieni kitiems turi nemaišyti, nesipykti, o dirbti toj žemelėj, kuri buvo brangi mūsų tėvams, o dabar mums...

Atleisk Agluona, mano vaikystės upele, kad tave buvau pamiršęs. Tu man buvai tokia miela ir dosni, ypač žuvimi ir vėžiais. Matau bėgi, skubi, bet negali išsivaduoti iš visuotinio gamtos teršimo pančių. Ei, žmonės, ką darot? Dėkui, kad nors tavo pakrantės dar puošiasi nuostabiomis rudens spalvomis.

Vėl Akmenėje. Prie tėvų namo, kurio statyboje ir aš talkinau. Pristatau savo devyniasdešimtmečius tėvus Juliją ir Aleksą, seserį Aldoną.
-  Tėveli, ką žmogui duoda žemė ir darbas?
-  Viską duoda. Reikia būti darbščiam ir viską užgyvensi. Alkani niekada nebuvom, du namus pastačiau. Be darbo negaliu praleisti nė dienos. Jei vasarą nėra kokio nors darbo, tai grybauti važiuoju ..su dviračiu. Dirbk, būk sąžiningas ir viskas bus gerai.
-  Mama, o tu ką manai apie darbą?
-  Gerai. Be darbo blogai.
-  Daktarai tau nebeleidžia dirbti.
-  Nebeleidžia, bet kai nemato, ką nors dirbu. Kiek galiu. -  Sesute, tas pats klausimas: gimtinė, žemė, darbas.
 - Gimtinėje tėvelių išugdytas darbštumas visada padeda gyventi. Meilė žemei, darbui, gimtinei pravertė sunkiame pedagoginiame darbe. Tos meilės ir darbštumo mokau savo auklėtinius.

Man belieka atsiprašyti už sentimentalumą. Kitaip negalėjau kalbėdamas apie tėviškę. Kiekvienas žmo¬gus, mylėdamas gimtinę, turėdamas tėvus, yra tvirtas ir laimingas.

1992

Laikas jau padarė pirmą, bet ne paskutinę korektyvą. Mama prieš keletą metų iškeliavo Ana- pilin. Tėtis gi įveikė šimtmetį ir toliau virš jo skaičiuoja metus. Gimė trečioji mano sūnaus Artū¬ro dukra Augustė. Prie čia jau išguldytų eilučių ma¬nau dar kai ką pridėti — jau iš toli pasilikusių vai¬kystės ir paauglystės metų. Prie to pačio tėviškės slenksčio.







Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)