2021 m. spalio 24 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalistas Povilas Antanas Kaunas. Gyvenimo ir Mirties akistata

P.A. Kaunas, LŽS ir jauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES narys


Povilas_1_II_a.jpgLopšelio gatvė Kaune – dar ne visiškai miesto pakraštyje. Bet čia, ypač prie daugiaaukščio, pažymėtu Nr. 10, didžiulėje, rūpestingai prižiūrėtoje vejoje (jos centre jau daugelį dešimtmečių stovi paminklas GYVENIMUI – prie džiūgaujančio ant rankų mažylio palinkusi jo gelbėtoja moteris), plevena palaiminta ramybė. Tik kartais ją sudrumsčia į teritoriją įvažiuojančio lengvojo automobilio variklio burzgesys ir atvežtų vaikučių nerūpestingas, dažniausiai labai gera nuotaika persunktas klegesys.



Bet greitai vėl, tarsi iš aukštybių, nusileidžia ta mus pavergusi tyla, nematomomis gijomis persipynusi su čia pat, kairėje, už aukštų želdinių tvoros žydų senosiomis kapinėmis (jų papėdėje pastatytu paminklu 1941 metų birželio 25 – 26 dienomis fašistinių nacistų sušaudytiems Vilijampolės žydams), ir dešinėje, tik už kelių šimtų metrų buvusio žydų geto, vėliau tapusio koncentracijos stovykla, teritorija. Vėl netikėtai sielą užplūsta Mocarto REGUIEM – Reguiem aeterman dona eis, Domine (Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie).


Sunku patikėti, kad prieš septyniasdešimt tris metus, kai Europa duso Antrojo pasaulinio karo parako dūmuose, šioje Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ nuostabioje aplinkoje vyko visagalės jos didenybės MIRTIES ir dar gležnučių gyvenimo daigelių, jau patiriančių pažeminimą ir prievartą, akistata. Ir kad būtent jis – GYVENIMAS – nugalėjęs bet kokią baimę, paneigė net pačią MIRTĮ.



„PAMESTINUKŲ“ ANTPLŪDIS

Slinko vieni rūsčiausių Antrojo pasaulinio karo 1942 – rieji. 
Kartą gilų vidurnaktį į Danutės (mūsų dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dukra. Mirė Kaune 1996 metų vasario 27 dieną) ir Vladžio Zubovų buto duris pasibeldė jų gerai pažystamo M. Elino (rašytojas M. Elinas, emigravęs į Izraelį, mirė 2000 metais) žmona ir su ašaromis akyse maldavo gelbėti jų dukrelę, su kuria uždaryti Vilijampolės žydų gete. Bet kaip gelbėti, jeigu dar pernai, 1941 metų rugpjūčio 15 dieną, getas ne tik buvo aptvertas spygliuota viela, bet komendanto SA hauptšturmfiurerio Frico Jordano nurodymu nušaunamas kiekvienas, išdrįsęs pasirodyti už jos, gatvėje? 

Todėl Zubovai tuomet nieko negalėjo pažadėti sielvartaujančiai motinai. Bet tuojau pat, jau kitą dieną, Vladis rado galimybę susitikti su M. Elinu, ir jam pasakė, kad mergaitę, kaip pamestinukę, mėgins gelbėti greta geto esančio Kūdikių namų vedėju neseniai pradėjęs dirbti Petras Baublys. Tik reikės vidurnaktį, sutartą valandą, ją, miegančią, atnešti ir padėti prie „Lopšelio“ durų, apie tai nedelsiant pranešant paspaudus durų skambutį. 
Pasisekė!




Mirtis_4_II.jpgNetrukus, eidama į darbą, P. Baublio taip vadinama dešinioji ranka Ona Bartninkaitė prie Kūdikių namų tvoros rado dar vieną „gyvą ryšulėlį“ ir, jį atnešusi į vedėjo kabinetą, padėjo tiesiai ant stalo. P. Baublys atskleidė skudurų klostes ir, jau labai nenustebęs, ten rado dar vieną „pamestinukę“ – tik kelių mėnesių giliai miegančią mergaitę! 

„Kokį jai duosime vardą? – paklausė kolegės. Ir tuojau pat pasiūlė: „Ją, kaip ir jos gelbėtoją, vadinsime Onute“.






Po kelių dienų, jau vėlai vakare, prie „Lopšelio“ durų, į padėvėtą antklodę susuktas, atsirado dar vienas mažylis. Netrukus – kitas. (daugiausia 2 – 3 metukų vaikučiai net su drabužėlių kraiteliais, mylimiausiais žaisliukais...). Per, palyginus, trumpą laikotarpį „pamestinukus“ jau buvo galima skaičiuoti dešimtimis, nes su P. Baubliu jau rado bendrą kalbą gete gyvenanti, irgi besirūpinanti vaikučių gelbėjimu, gydytoja R. Golachienė bei jos bendramintė mokytoja R. Rozentalienė! Bet... kiekvienas toks atvejis būdavo išskirtinis, labai rizikingas, sėkmingas ir nelabai pavykęs. Didžiulė atsakomybė, tarsi Damoklo kardas, pakibo virš P. Baublio galvos. Jis puikiai suprato, koks likimas ištiktų šeimą – žmoną Jadvygą, vaikus Sigitą, Alių, Jurgį – ir jam talkinusias „Lopšelio“ seseles, gydytojas, kuriomis pasitikėjęs, joms atskleidė šių „pamestinukų“ paslaptį ir sulaukė pritarimo. 

Štai tik vienas nesėkmingos-sėkmingos „pamestinukų“ gelbėjimo iš geto atvejis. 
Ant Vilijampolės jau seniai nusileido naktis, nutilo geto gyventojų šurmulys, o trejų metukų T.Ratnelytė, kurią ruošėsi būtent tą naktį išnešti ir padėti prie Vaikų namų slenksčio, vis nesumerkia akučių. Su paruoštu lagaminu, į kurį bus paguldyta mergaitė, greta stovi Tamaros tėvelis. Visi – jis ir mergaitę ruošusi „transportui“ I. Šaterienė bei jos vyras P. Šateris – pergyvena, ar pasiseks, nes mergaitė vis neužmiega. O su P. Baubliu sutarta... Dar pusvalandis. Pagaliau nusprendžia – nerizikuoti. Mergaitės išsiuntimą atidėti. O jau kitą naktį, kad mergaitė tikrai užmigtų, medicinos seselė Š. Berelovičienė jai suleidžia liuminalio. Nuo šios ir labai sėkmingos akimirkos, gydytojai R. Golachienei prižiūrint, liuminalis būdavo suleidžiamas ir kitiems išsiuntimui iš geto ruošiamiems mažyliams. Kad jie, tik miegantys, pasiektų tikslą.

Kaip ir reikėjo laukti, po kurio laiko gestapas susidomėjo „pamestinukų“ gausa vaikų namuose.
Pediatrė Elena Miknevičienė prisimena: “Marcelė Jasaitytė, nuo 18 metų amžiaus globojusi našlaičius šiuose namuose, įnešė į P. Baublio kabinetą mažą stalelį. Padengė gražia balta staltiese, padėjo iškeptą, dar karštą žąsį. Pastatė butelį konjako, didoka kavos puodelį ir mandagiai pakvietė „svečius“ atsikvėpti nuo sunkaus darbo. Gestapininkai sutiko. Pakilo nuo knygomis, popieriais apkrauto stalo ir mielai ėmė vaišintis. O P. Baublys, puikiai mokėjęs vokiečių kalbą, vis pasakoja įvairias įdomias istorijas, anekdotus... Gestapininkai pasijunta „pavargę“ ir išvyksta pažadėdami darbą užbaigti kitą kartą“.





Mirtis_5_II.jpgTačiau tas „kitas kartas“ P. Baublį jau truputį mažiau gąsdino, nes jis dabar dėjo visas pastangas, kad kuo greičiau ir kuo daugiau „pamestinukų“ priglaustų miesto gyventojai. Netrukus antrosiomis jų motinomis, nebodamos rimtų pasekmių, pasiryžo būti Ona Bagurskienė, Teofilija Kvedaravičienė, Sofija Aleksandravičienė, Kazimiera Ramanauskienė, Olga Randomanskienė ir dar dešimtys kitų Kauno moterų. Nemažai jų buvo išsiųsta į Suvalkiją. Bet ne visiems P. Baublio talkininkams iš geto jų lankymasis mieste ir vaikų gelbėtojų paieškos būdavo sėkmingos. Štai, net kunigas Kapočius, Aukštaičių gatvėje esančios senelių prieglaudos vedėjas, išgirdęs, kokiu tikslu pas jį apsilankė dvi tamsaus gymio moterys, tuojau pat suskubo skambinti gestapui. Laimei, pavykus iš jo rankų išmušti telefono ragelį, jos pabėgo. O štai viena aktyviausių vaikų gelbėtojų R. Rozantalienė, su geromis žiniomis grįžtanti iš miesto, prie pat geto tvoros buvo šaltakraujiškai nušauta...

Būdavo dienų, kai P. Baublys darbo metu staiga pakyla iš už didžiulio stalo, apkrauto knygomis, gausybe įvairios dokumentacijos ir, priėjęs prie lango, ilgai žiūri į tolumoje dunksančius nedidelius pastatus, kuriuos nuo miesto kasdieninio gyvenimo skyrė aukšta spygliuotos vielos tvora ir nuolat prašliaužiančių ją saugančių sargybinių siluetai. O jį atidaręs net girdėdavo vėjo gūsių atneštą geto gyventojų jau labai prislopusį šurmulį. Bet būdavo ir tokių dienų, kai jis ne tik kad prie lango neprieina, o ilgai sėdi parimęs ant darbo stalo ir abiems delnais net ausis užspaudęs. Tos juodžiausios jo dienos būdavo tuomet, kai hitlerininkai, vadovaujami SS oberfiurerio Wilhelmo Fuchso ir oberšarfiurerio Bruno Kittelio, gete vykdydavo „Vaikų akcijas“, kurių metu surinkdavo jaunesnius kaip dvylikos metų vaikučius ir išveždavo dažniausiai į IX fortą... 

„Degraduoja mūsų civilizacija, – jis buvo tvirtai įsitikinęs. – Dar 312 mūsų eros metais Romos imperatorius Konstantinas buvo išleidęs įsakymą, kuriuo draudė žudyti ir pamesti be globos naujagimius. O dvidešimtame amžiuje? Be mažiausio gailesčio, sąžinės ir širdies priekaištų juos žudo...“



Mirties_11_II.jpgŠtai tik vienas iš daugelio tokių akcijų, įvykdytų 1942 metų kovo 27 – 28 dienomis: kovo27 – ąją, SS sargybiniams tik išvarius į priverčiamuosius darbus darbingus geto gyventojus, jį greitai apsupo iki dantų ginkluoti gestapininkai. Pirmiausia į teritoriją įvažiavusi lengvoji mašina per garsiakalbį įspėjo, kad niekas nedrįstų iš geto išbėgti į gatvę, nes bus vietoje sušaudyti. 



Tuo tarpu hitlerininkų grupės, jau pasklidusios po namus, iš jų tempė mažamečius vaikučius ir, kaip futbolo kamuolius, tiesiog mėtė į čia pat jau stovinčius dengtus sunkvežimius. Kad užslopintų vaikų klyksmą ir nelaimingų motinų aimanas, raudas, garsiakalbiais kurtinančiai transliavo nuotaikingą, vokiečių labai mėgstamą, muziką... Per tas dvi siaubo dienas Vilijampolės gete buvo išžudyta daugiau kaip pusantro tūkstančio mažylių, vaikų, senelių, invalidų, ligonių! Sunaikinti tie, kurie vokiečiams nebuvo darbo jėga – juos išvežė į Aušvico koncentracijos stovyklą ir ten nunuodijo arba, kaip jau buvo įprasta, sušaudė IX forte. 

... 1944 metų liepos 8 – 13 dienomis, frontui artėjant prie Kauno, Vilijampolės žydų getas (1943 metų rudenį pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą), buvo likviduotas: sudeginti pastatai, apie 8000 žydų kalinių išvežti į Štuthofo, Dachau, kitas vokiečių koncentracijos stovyklas ir apie tūkstantis žydų išžudyti čia pat, vietoje, likviduojant getą. Gaisrai siautė net iki liepos 29 dienos.

Pagaliau šiame pragaro lopinėlyje liko tik griuvėsiai su styrančiais į dangų kaminais, tarp išmėtytų gyventojų rakandų tysantys apdegę, jau pradėję gesti, lavonai ir... triumfuojanti jo didenybės MIRTIES šmėkla. Bet ir čia jai ne visiškai pasisekė – iš šio mirties fabriko vis tiktai pasisekė pabėgti vienam iš pasmerktųjų – buvusiam geto Seniūnų tarybos sekretoriui A. Tory. Jis, ilgai slapstęsis netoli Kauno vienoje lietuvių ūkininkų sodyboje, po kurio laiko suimtas NKVD, bet laimingai ir iš jos nagų ištrūkęs, sugebėjo surasti geto griuvėsiuose, vienoje iš slėptuvių, tris iš penkių jo kartu su žmona paslėptų dėžių su dokumentais bei kruopščiai rašytą dienoraštį ir, jį išsivežus į Izraelį, išspausdinti! (A. Tory mirė Tel Avive 2002 metais vasario 24 dieną).



Mirtis_1_II.jpgSimboliška, kad tais pačiais metais, prabėgus tik keliems mėnesiams po geto likvidavimo, P. Baublys irgi atsisveikino su Kauno vaikų namais, su juose dar likusiais vos keliais jo išgelbėtais „pamestinukais“, nes kitus jau globojo kauniečių ir aplinkinių rajonų rūpestingos šeimos. Kviečiamas atvyko į Vilnių toliau tęsti savo, kaip vaikų gydytojo pediatro, misijos, nes mažylius labai, labai mylėdamas, pirmiausia sąžinės, bet ne Hipokrato priesaikos, įpareigotas, buvo pasiryžęs jiems skirti likusį savo gyvenimą.





KELIU Į NEMIRTINGUMĄ 

Vilniaus valstybiniame universitete pradžioje dirbo dėstytoju. Netrukus paskiriamas Infekcinių ir vaikų ligų katedros vedėju – juo dirbo net dešimt metų! 
Bet P. Baublys buvo gydytojas praktikas. Jis ilgėjosi tiesioginio kontakto su sergančiais vaikučiais, ir jam buvo tiesiog palaima jų veideliuose vėl matyti laimingą, jau sveiko žmogeliuko, šypsenėlę. Ne kartą savo studentams, būsimiems pediatrams, akcentavo, kad „Kiekvienam ligoniui reikia gydytojo užuojautos, kantrybės, jautrumo ir, žinoma, gero profesinio pasirengimo. Vaikų gydytojui šių savybių reikia dvigubai daugiau, o svarbiausia – meilės“. 

Todėl 1958 metais jis labai laimingas sutiko dirbti Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kurios Vaikų ligų klinika tuo metu buvo ir pagrindinė pediatrų ruošimo bazė. Kolegų paklaustas, kas gyvenime jį labiausiai džiugina, net nedvejodamas atsakydavo: „ Kas džiugina? Pasveikęs vaikas, prasiskleidęs gėlės žiedas ir geras žodis“ (šie jo žodžiai, tarsi gyvenimo moto, buvo cituojami pernai Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakulteto, Vilniaus Medicinos ir Vilniaus krašto pediatrų draugijų miesto klinikinėje ligoninėje suruoštos konferencijos nuotraukų parodoje, minint gimimo 100 – ąsias metines). Tarsi patvirtindamas šio priesako žodžius, jau seniai Lietuvoje gyva legenda buvo pasklidęs teiginys, kad Petras Baublys – tai „Paskutinė Lietuvos mamų viltis“.


Jubiliejinėje konferencijoje kartu su emeritu profesoriumi, buvusiu P. Baublio studentu, Algimantu Raugale paruoštame pranešime, profesorius Vytautas Usonis apžvelgė visą P. Baublio nueitą profesinį kelią akcentuodamas, kad 1962 metais kartu su bendraminčiais parengė ir išleido pirmąjį lietuvišką vaikų ligų vadovėlį, nuo 1965 metų vadovavo respublikinei Pediatrų mokslinei draugijai, aštuonis metus (nuo 1950 iki 1958 m.) buvo dar ir Sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis pediatras ir 1969 metais apginė kandidatinę disertaciją. Jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas.




Mirties 12 II_1.jpgO koks jis buvo kasdieninėje – šeimos, kaimynų, draugų – aplinkoje? 
Labai šiltai, be perdėtos pompastikos, jį prisimena vyriausiasis sūnus, šiuo metu garsus gydytojas anesteziologas daktaras Alis Baublys: „Kai persikėlėme gyventi į Vilnių, šiek tiek paaugęs, ėmiau suprasti, kad tėvas yra gerbiamas ir autoritetingas gydytojas, vertinamas ne tik kolegų, Vilniaus inteligentijos, bet ir pacientų. Nemažai žmonių kreipdavosi pagalbos, kai jiems būdavo būtinybė. Netgi kai atostogaudavome išvykę į Palangą. Ir jis niekuomet neatsisakydavo, nors mus šiek tiek trikdė... 



Gyvenome Žvėryne, nedideliame namelyje A. Mickevičiaus gatvėje, kuriame tilpo net trys šeimos. Kartais gyventojų net prisidėdavo, tačiau visi tilpdavome, nebuvo jokio nepasitenkinimo. Jis mėgo operas, lankytis teatre, ten vesdavosi ir mus, dar vaikus. O lankantis bažnyčiose, pirmiausia atkreipdavo dėmesį į jų architektūrą, ir mums aiškindavo, kokie tos architektūros stiliai... Trumpomis laisvalaikio akimirkomis skaitė Antoną Čechovą, Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, žavėjosi Šolom Aleichemo kūriniais. Ypač mėgo Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“. 

Dabar, žiūrėdamas iš metų atstumo, galiu pasakyti, kad turėjome gerus tėvus, kuriems medicina buvo tarsi natūrali gyvenimo dalis, apie kurią nereikėjo kalbėti. Ją reikėjo gyventi dirbant, vykdant savo pareigas. Gal dėl to tarsi natūraliai ji tapo ir mano gyvenimo keliu“.


MIRTIES ŠOKIS NE TIK SCENOJE

1973 metų gruodžio 15 dieną į konferenciją Panevėžyje buvo atvažiavę beveik visi Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedros gydytojai. Po renginio J. Miltinio teatre žiūrėjo spektaklį „Mirties šokis“ ir atgal į Vilnių dar neskubėjo. Tik skubėjo trise – katedros vedėja Liudmila Steponaitienė, dar jaunas, perspektyvus pulmonologas Raimondas Lučinskas ir Petras Baublys – jie ir Sveikatos apsaugos ministerijos pediatrė Ona Surplienė turėjo nedelsiant išskristi į Charkove vykstančią pediatrų konferenciją.

Buvo labai blogas oras, šlapdriba tiesiog lipdė akis. Todėl skrido per Maskvą. Iki Rusijos sostinės likus apie 100 kilometrų (prie Karačiarovo kaimo Volokolamsko rajone), lėktuvo aukštumos vairo trimeris, įsijungus elektriniam varikliui, persijungė į vertikalią padėtį, ir TU – 124 pradėjo staigiai kristi. Lietuvos pilotai padarė viską, ką galėjo padaryti. Jiems lyg ir buvo pavykę „išlyginti“ lėktuvą į horizontalinę padėtį, tačiau dėl labai didelių perkrovų deformavosi sparnai, ir jis tapo jau nevaldomu...



Mirtis_2_II.jpgMIRTIS triumfavo, pasiglemždama 6 ekipažo narių ir 45 keleivių, jų tarpe ir keturių garsiausių to meto Lietuvos pediatrų, gyvybes. Bet ir vėl... Viską tiesiog sumalusi lėktuvo kritimo vietoje išraustoje didžiulėje duobėje, ji neįstengė sunaikinti gyvo žmogaus pagrindinio liudijimo – tik P. Baublio paso! Jį, tiesa, sulietą lėktuvo kuru (kaip sakė brigada, tvarkiusi nelaimės vietą – žibalu), duobėje rado... visiškai sveiką!

Ji buvo bejėgė ir P. Baubliui, išeinant į nebūtį, sutrukdyti, kad savo darbų estafetę neperduotų sūnui – tą akimirką, kai lėktuvas smigo žemėn, Alis, dar visiškai jaunas gydytojas, sėdęs į automašiną Maskvoje, pasuko Lietuvos link. Jo žodžiais tariant: „tuomet su tėvuku prasilenkiau erdvėje“. O juk erdvė MIRČIAI nepavaldi – ji pavaldi tik Dievui! (Šiandien Alis Baublys – biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Antrosios anesteziologijos ir reanimatologijos klinikos vadovas, garbingai tesintis tėvo priesakus).



Nemirtingumo ribą P. Baublys peržengė ne tik kaip vienas iškiliausių to meto Lietuvos vaikų gydytojų praktikų savo darbais ir pasiekimais, bet jau tada, kai iš pasmerktųjų stovyklos – geto – nuo mirties gelbėjo išnešamus vaikučius – 1977 metais Izraelyje, Yad Vashem muziejuje vykstančioje ceremonijoje buvo iškilmingai paskelbta, kad Petras, jo žmona Jadvyga ir Sergejus Baubliai (po mirties) apdovanojami Pasaulio Tautų Teisuolio medaliais ir diplomais nacizmo aukoms atminti, Teisuolių alėjoje pasodintas medelis Petro Baublio garbei, jo vardu pavadinta gatvė. 1993 metais (po mirties) P. Baublys apdovanojamas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1996 metais jam suteiktas Lietuvos žydų bendruomenės garbės nario vardas.

Jeruzalėje, SHOAH Resource centre (www.yadvashem.org) atsirado įrašas ir simbolinis kapas Dr. PETRAS BAUBLYS Nr.472. 
MIRTIS taip ir neįstengė šio žmogaus atminimo paskandinti užmarštyje. Ji buvo priversta nusilenkti Petro Baublio triumfuojančiam GYVENIMUI!

* * *

Pirmą kartą, įžengus į LSMU ligoninės Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ teritoriją, pirmiausia dėmesį patraukia prie pastato pritvirtinta memorialinė lenta su dvikalbiu įrašu: „Čia, buvusiuose Kūdikių namuose „Lopšelis“, 1942 – 1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno žydų geto vaikus“, didžiulės vejos viduryje jau daugelį dešimtmečių stovintis paminklas GYVENIMUI – moteris, palinkusi prie laimingo mažylio, gulinčio ant jos rankų. Ir didelis stendas skelbiantis, kad Kauno vaiko raidos klinikos „Lopšelis“ pagrindinio pastato rekonstrukcijos projektą kartu su Lietuvos respublika finansuoja ir Norvegijos užsienio reikalų ministerija pagal Norvegijos finansinį mechanizmą. 

Jau daugiau kaip dvidešimt metų Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ vadove dirbanti mokslų daktarė Audronė Prasauskienė labai šiltai kalba apie bendradarbiavimą su norvegais, kuris prasidėjo dar 1992 metais, kai Kauno miestas pasirašė sutartį su Vestfoldo grafyste ir labai sėkmingai tęsiasi iki šiol. Per tą laikotarpį įgyvendinti projektai už ne vieną ir ne du milijonus eurų! Vaikų judesių kokybei vertinti ir gydyti įsigyta brangi medicinos įranga, kuri užsienyje jau seniai ir sėkmingai naudojama.

 Labai pagerėjo abilitacijos paslaugų pasiekiamumas ir kokybė – sutrikusios raidos vaikams dabar taikomi tie diagnostikos ir gydymo metodai, kurie iki šiol pas mus nebuvo taikomi: ultragarso kontrolėje pradėtos leisti botulino toksino injekcijos cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams. Įsigyti ir į lietuvių kalbą išversti patikimi diagnostiniai testai autizmui nustatyti, savarankiškumui vertinti. Ligoninės vadovė akcentavo, kad jų įstaigos pagrindinis tikslas – padėti šeimoms, kad tėvai galėtų vaikus auginti namuose, todėl įkūrė mokymo centrą autizmo diagnozę turintiems vaikams, teikia visokeriopą pagalbą neįgalius vaikus auginantiems tėveliams, o jau sukauptomis žiniomis dalijasi su studentais, gydytojais, kitų sričių specialistais.

 Nuolat spausdina ir platina metodines rekomendacijas. 2003 metais išleido pirmą lietuvišką solidžios apimties vadovėlį „Vaikų raidos sutrikimai“. Jau galvoja ir apie antrą, papildomą, jo leidimą, nes pirmasis seniai „ištirpo“ knygynuose. Nemokamai platina irgi nemažos apimties išleistas knygas „ Dauno sindromas: medicininiai, pedagoginiai ir socialiniai aspektai“ ir „Cerebrinis paralyžius: medicininiai, pedagoginiai ir socialiniai aspektai“, kitą sergančių vaikučių tėveliams būtiną literatūrą. Džiaugiasi, kad jeigu prieš dvidešimt metų „Lopšelyje“ gyveno net 120 beglobių kūdikių, tai dabar – tik 44 vaikučiai. Kiti auginami, slaugomi namuose. Vadinasi, einama teisingu keliu.

Prieš aštuoniasdešimt penkerius metus buvusios vaikų prieglaudos, o dabar tapusios modernia Vaikų reabilitacijos klinika ir šiemet švenčiančios jubiliejų vadovė mokslų daktarė Audronė Prasauskienė pagaliau įgyvendino savo svajonę – įstaigos teritorijoje pasodino tris ąžuoliukus. Vieną – įamžinant praeitį ir Petro Baublio žygdarbį, kad jis mūsų tautoje gyventų dar ne vieną šimtą metų (mažiausiai tiek, kiek gyvena Lietuvos ąžuolai!), antrą – už dabartį, įamžinant kolektyvo įgyvendintus siekimus rūpinantis mūsų vaikučiais. O trečiąjį? Doc. Audronė Prasauskienė neslepia savo ambicingo plano – šalyje savo srityje būti geriausiais!


Nuotraukose: (iš viršaus žemyn)

1. Publikacijos autorius žurnalistas Povilas Antanas Kaunas;
 2.Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninė "Lopšelis"
3. "Lopšelio" teritorijoje – paminklas GYVENIMUI
4. Paminklinė lenta prie "Lopšelio" pagrindinio pastato dviem kalbom bylojanti, kad "Čia, buvusiuose Kūdikių namuose "Lopšelis" 1942 – 1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno žydų geto vaikus".
5. Senųjų žydų kapinių papėdėje paminklas 1941 metų birželio 25-26 dienomis fašistinių nacistų buvo sušaudyti Vilijampolės žydai.
6. Čia, Ariogalos gatvės pradžioje 1942-1944 metais buvo Kauno žydų geto pagrindiniai vartai.





Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)