2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gimnazistė Ieva Čepkauskaitė. Savaitė tuštumos, kai nėra Didžiojo krepšinio




Ieva_II.jpg2015-ųjų rugsėjo 20-ąją pasibaigė taip ilgai lauktas, visų netingėjusių tai daryti žmonių aptarinėtas ir kone kiekviena organizmo ląstele išgyventas Europos vyrų krepšinio čempionatas, prie televizijos monitorių, radijo imtuvų ir kompiuterių ekranų pritraukęs milijonus europiečių ir žaliai geltonai pasidabinusių lietuvių. 

Tos penkiolika magiškų dienų neretam iš mūsų tapo ne tik sporto švente, kurioje griausmingai skambėjo ir Lietuvos vardas, bet ir kur kas daugiau – kone kasdiene duona ar oru. Tas dviejų savaičių su uodegėle periodas ypatingas buvo ir man, nes krepšinis man yra sportas iš didžiosios raidės, gyvenimo aistra, hobis, pomėgis, meilė – apskritai kur kas daugiau nei vien tik sporto šaka ir rezultatai. Tačiau kuo gi šis žaidimas toks ypatingas kitiems lietuviams? Kodėl dažnam baltų palikuoniui kiekviena vasara ir rudens pradžia jau nėra įsivaizduojama be šio Oskaro už emocijas, potyrius, vaidybą ir daug kitų elementų verto šou?

Teorijų, nuomonių ir prielaidų, kodėl gi ši sporto šaka tapo antrąja religija, nūdienoje traktuojama jau kaip ir pirmąja, yra daug ir įvairių. Tačiau mano nuomone, galima išskirti dvi pagrindines prielaidas, kurios leidžia suvokti, kas gi tame devynių raidžių junginyje yra tokio ypatingo. 




Antras._Ryga_II.jpg













Ryga, 1937 metai






Pirmiausia – mūsų istorija. Lietuvoje krepšinis pirmuosius žingsnius žengė prieš 95-erius metus. Tačiau vėliau ši sporto šaka septynmyliais šuoliais nušokavo į priekį ir per trejus metus Europos pirmenybėse Lietuvai buvo iškovoti trys medaliai – vyrų rinktinė 1937 m. Rygoje laimėjo auksą, o 1939 m. legendinėje Kauno sporto halėje – dar vieną šios prabos medalį. 

Negalima pamiršti ir moterų rinktinės, kuri 1938 m. Europos čempionate pasidabino sidabru. Toks galingas proveržis pasaulietinėje krepšinio padangėje negalėjo būti pamirštas – taurūs apdovanojimai ir garbingi titulai tapo stimulu vis daugiau jaunuolių sportuoti ir siekti rezultatų, o žmones – juos palaikyti ir remti. Tačiau tai tik viena medalio pusė. 

Prasidėjus skaudžioms Lietuvos okupacijoms, krepšinis įgavo visai kitą mastą – krepšinio aikštelėje vykusios kovos buvo ne tik grumtynės dėl prizų ir titulų, bet ir netiesioginė kova už laisvę. Legendinės Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA kovos dėl SSRS čempionų titulo vertos ne tik sporto, krepšinio, bet ir visos Lietuvos istorijos vadovėlių puslapių. Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius – tai tik saujelė pavardžių vyrų, stojusių ginti ne tik šiemet jau 71-ąjį sezoną minėsiančio klubo, bet ir visos, tada Sovietų valdžios nuo laisvės atribotos Lietuvos garbės, o jų skleista lietuvybė, net žaidžiant ir po SSRS vėliavą, tapo kertiniu momentu Lietuvos gyventojų požiūryje į krepšinį. 




Dvi_nuotraukos._Pirma_II.jpgManau, kad ta ezopinė krepšinio kalba prasismelkė į lietuvių širdis ir galvas visai kitu kampu, o krepšinis tapo kovų už laisvę sinonimu, kuris iki dabar užkoduotas mūsų genuose, kuriuos paveldėjome iš tada senučiukėje Kauno halėje ar prie nespalvotų televizorių ekranų šias didingas ir prasmingas kovas stebėjusių mūsų senelių ir tėvų. 


Todėl ligi šių dienų krepšinis mums yra ne tik populiari sporto šaka, pramoga, kuriai tokį statusą pelnytai suteikia neakivaizdžiai mūsų gyvenimus valdanti viešoji medija, bet ir pasąmonėje išlikęs nepamirštamas ir gyvas kovos už laisvę ir vietą po saule su oranžiniu kamuoliu rankoje būdas.

Visgi, permaininga Lietuvos istorija, tampriai surišta nenutraukiamomis gijomis su krepšiniu yra tik viena aikštelės dalis. Kitame krepšinio scenos gale – dar vienas argumentas, kodėl krepšinis kiekvienam iš mūsų toks svarbus. Tai – vienybė. Kasdien žmonės vieni su kitais kelia konfiltus, svaidosi įžaidinėjimais, keikia valdžią, peikia orus, pernelyg nesijaudina dėl degančio kaimyno tvarto ir diena iš dienos tolsta vieni nuo kitų kurdami prarąją, kuri praryja ne tik žmogiškuosiu santykius, bet ir pamažu destabilizuoja gyvenimo harmoniją. Tačiau pasigirdus pirmiesiems krepšinio simfonijos akordams, nutinka neįtikėtini dalykai, kuriuos sunkiai paaiškintų ir mokslininkai – tie vos prieš akimirką vieni kitiems kone gerkles perkąsti norėję pikčiurnos draugiškai susėda arenose ar prie plokščiųjų televizorių ekranų ir ima kaip niekada vieningai skanduoti skanduotes, giedoti Tautišką giesmę, ar dainuoti pergalės dainas. 





Trecias_cem.__Kaunas_II.jpg














Kaunas, 1939 metai






Būtent krepšinis tampa burtų lazdele, kuriai mosuojant bent keletui savaičių per Lietuvą, o ir visą pasaulį nuvilnija trispalvė juosta, suvienijanti viso pasaulio lietuvius dėl krepšinio. Šalies pasidižiavimui – vyrų rinktinei – skinant pergales, į miestų gatves, aikštes plūsta tūkstančiai žmonių, kurie šoka ir dainuoja su nepažįstamaisiais, švenčia ir lengvai išprotėja dėl šios sporto šakos, kuri skleidžiamomis emocijomis ir įspūdingais momentais tarp paprastų krepšinio sirgalių sukuria bendrumo tvirtovę, kuria jau ne pirmame čempionate pasižymi ir mūsų rinktinė, šiemet šia vidine jėga griovusi iki tol nesugriaunamomis atrodžiusias gruzinų, italų ar serbų sienas. Ir net nereikia galvoti, kas gi kam perduoda tą bendrumo ir vieningumo jausmą – ar tribūnose sėdintys ir Lietuvoje likę sirgaliai, pareigingai, uoliai ir pavyzdingai atliekantys šeštojo žaidėjo pareigas, Lietuvos krepšininkams, ar šie narsiai ir it vienas kumštis besikaunantys dvylika didvyrių mums.




Dvi_nuotraukos._Antra_II.jpgTaigi, krepšinis, sporto šaka neištrinamai įrašyta į gyvąją Lietuvos istoriją ir oranžinė galimybė, iškelianti į Europos ir pasaulio krepšinio elitą ir suvienijanti beveik trijų milijonų tautą, šiųmetę programą baigė. Du mėnesius kantriai dirbę vyrai sau ir visai tautai padovanojo neišdildomų įspūdžių, aukščiausius įtampos taškus siekusią įvairiaspalvę emocijų paletę, trečią vietą ant pasaulio krepšinio rinktinių reitingo pjedestalo, sidabro medalius Eurobasket 2015 ir dar vieną progą susivienyti ir tapti viena didele krepšinio šeima. 



Pergalės dainos sudainuotos, fejerverkai iššaudyti, ąžuolo vainikai išdalyti, tūkstantinių minių Vilniuje ir Lietuvos krepšinio sostinėje krepšininkai sutikti. Būtent po šių įvykių stojusi ramybė ir emocinis štilis šią savaitę pavertė visiems krepšinio sirgaliams tuščia ir nykia. Jai trūko to, kas atrodytų vos prieš akimirką virė Rygos, Lilio arenose, miestų gatvėse. Visa tai dabar tėra mūsų širdyse ir nostalgiškuose prisiminimuose. Krepšinio tyla spengs neilgai – tuoj prasidės klubinio sezono pasiutpolkė, įsuksianti į įprastą lietuvišką rimtą sugrįšiančius tėvynainius. Tačiau tik iki kitų metų, kada žengsime jau į Rio aikštelę. Su naujais tikslais, nauja jėga, pailsėjusiais ir giliausių emocijų išsiilgusiais krepšinio aistruoliais, vėl besivienijančiais bendram tikslui. Tik jau kitu – olimpiniu sambos žingsneliu.


Nuotraukose: Komentarų autorė Ieva Čepkauskaitė; 1937 ir 1939 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė  - Europos čempionė



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)