2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

GEDIMINAS JANKUS. AKTORIŲ ANTANĄ BARČĄ PRISIMENANT...

,,Savaitraštis Kaunui



Barcas_1_II.jpgPaliko mus šis itin ryškus, talentingas aktorius  Antanas Barčas prieš 25-erius metus, 1990 metų rugsėjo 15 dieną, o ir šiandien prieš akis iškyla jo nuoširdi šypsena, aidi nesibaigiantys juokeliai ir pokštai, ir svarbiausia – tie atmintin įsibrėžę vaidmenys Kauno valstybinio akademinio dramos teatro (tada taip vadinosi) scenoje.

 Antanas Barčas šioje scenoje vaidino per 30 metų ir sukūrė daugybę charakteringų, įdomių vaidmenų įvairių režisierių spektakliuose, nuolat buvo kviečiamas filmuotis. 

Kaip gyvas sidabras jis spėdavo visur, pamenu, tada steigė ir vadovavo Teatro sąjungos vietos skyriui, organizuodavo teatralų keliones, rūpindavosi kolegų jubiliejinių leidinių parengimu ir išleidimu, suburdavo garbingų senjorų aktorių pagerbimui... Skambėdavo Antano sodrus baritonas visuose teatro pakampiuose, kiekvienam rasdavo jautrų žodį, pirmas atlėkdavo pagalbon, jo geranoriškumą ir bičiulystę atmena ne vienas kolega.

Stebino tai, kad Antanas Barčas taip organiškai ir įsimintinai įsiliejo į teatro senbuvių gretas, lyg būtų kartu su jais baigęs studijas (1952 m. iš GITIS’o (dabar – Rusijos teatro akademija) grįžo absolventai A.Gabrėnas, K.Genys, V.Eidukaitis, A.Mackevičiūtė, S.Motiejūnas, B.Raubaitė, G.Tolkutė, R.Varnaitė, L.Zelčius. Repertuare atsirado jų pedagogų – profesorių V. ir M.Orlovų bei G.Konskio paruošti diplominiai spektakliai). O 1954 m. teatrui pradėjo vadovauti režisierius Henrikas Vancevičius ir būtent jo spektakliuose debiutavo Antanas Barčas. Debiutavo ryškiai, parodęs savo prigimtinio didelio talento galimybes, beje, juk buvo baigęs J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą ir kūrybinį kelią pradėjo Kauno Muzikiniame teatre 1957 m., o po dviejų metų perėjo į Dramos teatrą. Tai įtakojo, kaip pasakojo pats aktorius, jo dėstytojai muzikos mokykloje – H. Vancevičius, A. Inozemcevas, L. Zelčius.

 Antano nepalaužė dramatiški išgyvenimai – juk 1951 m., tik sulaukęs 23 metų, už antisovietinę veiklą buvo ištremtas į Sibirą, ir tik 1956 m. reabilituotas. Sverdlovsko srities lageriuose jis kalėjo kartu su poetu Kaziu Inčiūra, kuriam, kaip ir kitiems likimo broliams, padėdavo kuo galėjo, dalinosi paskutiniu kąsniu...



Barcas_3_II.pngGal toji skaudi patirtis, gyvenimo ir žmonių pažinimas, susietas su scenine intuicija ir didžiuliu talentu ir padėjo Antanui sukurti psichologiškai motyvuotus, išgyvenimo tiesa pagrįstus vaidmenis. Juk vien per pirmąjį savo sezoną teatre jis sukūrė net keturis vaidmenis. Pirmasis, kurį aktorius visada prisimindavo – Žožo A. Žeri „Šeštajame aukšte“ (režisierius – Leonardas Zelčius). 




Į sceną žengė kiek romantizuotas, pakylėtas, emocionalus herojus, ginantis savo tiesą, įsitikinimus. Toks buvo Andrius J. Grušo „Vedybų sukaktis“ (režisierius H. Vancevičius), Baitemyras Č. Aitmatovo „Mano tuopelė raudona skarele“ (režisierius Kęstutis Genys) bei kiti. Reikia paminėti ir Pruncę J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“ (režisierius H. Vancevičius). Sunku buvo pažinti aktorių – tiksliai surastas išorinis „kaimo kvaišelio“ piešinys, netikėta išraiška, giliai perteiktas tragiškas likimas tą antraeilį personažą parodė itin ryškiai, visam spektakliui suteikė dar gilesnio dramatizmo.

Įsimintini vaidmenys nuskambėjo ir J. Jurašo pastatymuose – 1968 m. M. Bulgakovo „Moljeras“ A. Barčas sukūrė Šarono vaidmenį, kuris tapo vienu reikšmingiausiu kūrybinėje biografijoje. Šiame sudėtingame, nevienareikšmiame vaidmenyje aktoriui buvo svarbu išreikšti personažo asmenybę, jo dvasią, santykius su aplinka. Ir Šaronas scenoje buvo šiurpus. Ne, ne kokiais nors išoriniais efektais, o savo fanatizmu, ribotumu, akla neapykanta ir pasiryžimu naikinti bet kokį savarankišką minties krustelėjimą, naikinti jo sampratai svetimą idėją. Šaronas mano atminty iškyla kaip dvasios inkvizitorius, gudrus, klastingas voras, savo tinkluose painiojantis naivias, pasitikinčias sielas.

O po „Moljero“ Antanas vėl scenoje. Vėl nauji, visiškai skirtingi vaidmenys. Aktorius nuolat ieškojo naujų išraiškos priemonių. Kartodavo: tik nesikartoti! Tik nesustabarėti! Netikėtas, sėkmingai išvengęs sceninių štampų ir „socialistinio realizmo“ melo buvo revoliucionierius Batulinas, M. Šatrovo „Bolševikai“. (Beje, šis J. Jurašo pastatymas bene pats antitarybiškiausias visais atžvilgiais, tais metais sukėlė skandalą, kaip, beje, ir vėlesnieji), tragiško likimo Srėbalius K. Sajos „“Mediniai balandžiai“ (režisierius J. Vaitkus), istoriškos atributikos ir senienų neužgožtas, sušiuolaikintas Ivoška J. Grušo „Švitrigaila“ (režisierius Vytautas Čibiras).

1978 m. įvyko M. Gorkio „Paskutiniųjų“ premjera (režisierius J. Vaitkus). A. Barčas vaidino Jakovą. Manau, kad šiame vaidmenyje atsiskleidė tauriausi aktoriaus bruožai. Antano Jakovas žavėjo savo žmogiškumu ir meile žmonėms. Tai lyg savotiškas paminklas išnykstančiam pasauliui, žmogaus gerumui, švelnumui, pakantumui. Šie neprikišamai, subtiliai atskleisti Jakovo bruožai – rimta atsvara brolio Ivano įžūlumui, cinizmui, visai slegiančiai ir slogiai namų atmosferai.

Podraug akivaizdus ir Jakovo nesugebėjimas aktyviai pasipriešinti, kovoti prieš brutalią jėgą. Sukrečianti finalinė A. Barčo personažo mirties scena – juk šioje tamsos ir miesčionijos karalijoje užgęsta paskutinis žmogiškumo ir vilties spindulėlis... Antanas suteikdavo savo Jakovui mistinio kentėtojo bruožų, taip pagilindamas jo vienišumą, nepritapimą prie aplinkos.

Prisimenu ir jo Petrą Juozo Montvilos „Didžiajame geisme“ (režisierė Neris Karpuškaitė). Vaidmuo epizodinis, trumpoje scenoje onkologijos ligoninės palatoje, pašnekesyje su sergančia žmona atskleidžiamas visas personažo tuštumas, pasipūtimas, artimo niekinimas net nepagydomos ligos akivaizdoje, toje „ribinėje situacijoje“... Ir visa tai A. Barčas pasiekdavo žvilgsniu, charakteringa eisena, kalbėjimo maniera.

Beje, kai kurie kolegos ir tada, ir dabar linkę aktorių „komiku“ vadinti. Nenorėčiau su tuo sutikti, tačiau tai, kad Antanas buvo universalus, kad puikiai jautėsi komedijos, farso, bufonados žanre – reikia pripažinti. Jis sukūrė visą eilę itin populiarų tuomet komedinių vaidmenų. Juose žaižaruodavo improvizacinis talentas, nelauktos spalvos, šaržas, keičiamas apgaulinga rimtimi, po kurios būtinai iškrečiamas koks nors akibrokštas. Tačiau aktorius niekada nepametė saiko, „nepersūdė“. Gal padėjo jo gili intuicija, ryškus humoro jausmas, kad ir kaip, A. Barčo komiški personažai ypatingi. Kad ir Puskepalis B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ (režisierius Mamertas Karklelis, 1973 m.), Šis užkietėjęs, vienatvės priesaiką davęs viengungis, vienas iš penkių „dobilėlių“, vien savo pasirodymu sukeldavo salės pagyvėjimą. Kaip ir apsukrusis siuvėjas Vincas Keturakio „Amerika pirtyje“ (režisierius Valdas Lencevičius) – koks jis būdavo saldžialiežuvis, sukdamas galvelę Agotai, kaip vikriai sutvarkydavo kelionę „Amerikon“, pasiglemždamas jos pinigus. Šiame vaidmenyje Antanas nevengdavo ryškesnio grotesko, jo reikalavo ir pats spektaklio sumanymas – personažų-kaukių principas.

Didžiulį populiarumą ne tik A. Barčui, visam teatrui atnešė J. Jurašo spektakliai – K. Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968), Šventežeris“ (1970). „Mamutų medžioklė“ tapo teatro legenda. Visi tada puikiai supratom, kad keistai apsirėdęs ketvertukas, kuris ieško ir niekaip neranda žadėtosios šventės, o galiausiai įklimpsta dervoje, iš tiesų ieško komunizmo ateities. „ Mamutų medžioklė“ sulaukė neįtikėtino populiarumo – per nepilną sezoną buvo suvaidinta 70 spektaklių.

Nepraėjus nė metams spektaklis buvo pasmerktas ir išbrauktas iš repertuaro: „spektaklio eiga tiesiog duria pirštu ir išmuša pasitikėjimą mūsų partija ir vyriausybe. Kai kurie visuomenės sluoksniai, priešiški tarybinei visuomenei, gardžiuojasi tuo ir naudoja piktam. Ir šiandien, kuomet ypač yra paaštrėjusi ideologinė kova, šis spektaklis yra ne laiku.“ A. Barčas „Mamutų medžioklėje“ sukūrė klaidžiojantį ir žmonių sąžines ir širdis bergždžiai bandantį išvalyti Kaminkrėčio paveikslą. Kartu su Regina Varnaite, Vytautu Eidukaičiu ir Gražina balandyte jie sudarė įsimintiną „tarybinės visuomenės“ atstovų grupę.



Barcas_2_II.jpgDar aštresnę kritiką Jurašas išsakė spektaklyje pagal Sajos pjesę „Šventežeris“ Pjesėje vaizduojamas melioratorių atėjimas į vieną Lietuvos kaimą ir siaubingos to pasekmės. Spektaklyje A. Barčas sukūrė net du – melioratorių meistro Kalibato ir Dundzilo vaidmenis. Jau vien savo pasirodymu, svirduliuodamas ir tempdamas nepaklusnų dviratį, baubdamas „Izolda“, retsykiais nevengdamas ir kokią raidelę šaukiny pridėti, Kalibatas sukeldavo žiūrovų pagyvėjimą. Po kiekvienos jo replikos – juokas. Ryškiai šaržuodamas savo personažą, aktorius palaipsniui atskleisdavo vykstantį konfliktą tarp melioratorių-įsibrovėlių ir našlės Daugvilienės. Ir tai būdavo ne koks buitinis nesusipratimas dėl kiemo užteršimo, o kova už gimtosios žemės grožį, jos išsaugojimą. Kalibatas nesupranta našlės, jam svetimas gimtinės, gamtos, istorijos, galų gale Tėvynės sąvokos. Tačiau A. Barčas tiesmukai nevaizdavo savo Kalibato. Buvo galima pajusti jo vienatvę, sugadintą, nenusisekusį gyvenimą, bejėgiškumą.

Itin ryškiai farso žaismingumą, improvizacinį lengvumą ir situacijos absurdiškumą Antanas perteikdavo A. Žari „Karalius Ūbas“ (režisierius J. Vaitkus, 1977), suvaidinęs Visą rusų armiją ir Laivo kapitoną. 

Jis nuolat buvo kviečiamas į įvairias kino studijas ir sukūrė daugybę įvairių vaidmenų, tarp jų – ir pagrindinių. Net tris pagrindinius vaidmenis aktorius sukūrė „Tallinfilmo“ kino studijos filmuose „Audrų krantas“, „Kruvinas akmuo“ ir „Šaltinis miške“. Kino režisierius M. Ojama teigė, kad barono fon Jukskiulio vaidmuo filme „Kruvinas akmuo“ ne tik aktoriaus kūrybinė pergalė, bet ir vienas ryškiausių ir įdomiausių darbų „Tallinfilmo“ kino studijos istorijoje. Sukurta vaidmenų ir Lietuvos kino studijos filmuose – „Akmuo ant akmens“, „Mano mažoji žmona“, „Niekas nenorėjo mirti“...

...Ir šiandien prieš akis iškyla Aktoriaus ir Bičiulio Antano Barčo nuoširdi šypsena, aidi nesibaigiantys juokeliai ir pokštai, ir svarbiausia – tie atmintin įsibrėžę vaidmenys...


Nuotraukose: Aktorius Antanas Barčas gyvenime, ir scenoje...

Nuotr. iš asmeninio albumo




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)