2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Jūratė BRATIKIENĖ. ,,Niekada nebuvau išsižadėjęs krepšinio...

Žurnalas ,,7 dienos"


Zurn_apie_krepsini_II.jpg


Prieš penkiasdešimt metų tapęs profesionaliu žurnalistu TV laidos „Krepšinio pasaulyje“ siela Vidas Mačiulis ir šiandien nepaleidžia filmavimo kameros. 
Šiais metais legendinis žurnalistas apdovanotas premija už dokumentinių novelių filmą „Atėjo Sabas“. Tačiau krepšinio aistruolis neketina sustoti ir tiki sukursiantis dar ne vieną įdomų projektą.

- Šiais metais jums įteikta premija už dokumentinių novelių filmą „Atėjo Sabas". Ką jums reiškia šis įvertinimas?

- Man premija tikrai svarbi. Džiaugiuosi, kad buvau įvertintas už savo darbą. Įdomus sutapimas - lygiai prieš trisdešimt metų - 1985 metais - už du dokumentinius filmus kino teatrams taip pat buvau apdovanotas kūrybine premija. Be to, lygiai prieš penkiasdešimt metų tapau profesionaliu žurnalistu. Tad šie metai man - jubiliejiniai {šypsosi). Po vidurinės mokyklos iškart buvau pakviestas į laikraščio redakciją. Kaip galiu nesidžiaugti: man dar nereikia lazdos, galiu matyti, mąstyti ir kurti! 

Tiesa, kartais tenka išgirsti replikų: kodėl gi Mačiulis neatiduoda savo laidos „Krepšinio pasaulyje" jaunesniems žurnalistams? Bet juk man jos taip pat niekas nedavė! Laidą pradėjau kurti 1992 metais. Šiemet „Krepšinio pasaulyje" rodoma jau 24-ąjį sezoną! Minčių dar turiu labai daug. Be to, pats ir pašnekovus kalbinu, ir filmuoju. Dirbdamas per rungtynes ne tik seku, kas vyksta krepšinio aikštelėje, bet ir pastebiu, kas dedasi žiūrovų eilėse. Dažnai su kamera prigaudau neeilinių akimirkų, kurias vėliau panaudoju laidose.

- Esate pirmasis žurnalistas, pakalbinęs garsiausią Lietuvos sportininką, dabartinį LKF prezidentą Arvydą Sabonį. Ką tik išleidote filmo „Atėjo Sabas" DVD keturiomis kalbomis. Tikriausiai buvo ne tik romantiškų akimirkų kuriant filmą?

- Tiesa, buvo įvairių etapų. Bene sunkiausias - kone tris mėnesius naktimis, atitrūkus nuo kitų savo darbų, rinkti filmui medžiagą. Įsivaizduojate, 
mano archyvuose - daugiau nei 1000 kasečių, o  kiekvienoje jų - maždaug trijų valandų filmuota medžiaga... Taigi teko paplušėti. Reikėjo išrinkti perliukus. Taip ir gimė novelių ciklas. Bet, žinoma, teigiamų emocijų dirbdamas patyriau nepalyginamai daugiau nei sunkumų. Tiek prisiminimų atgimė... 

Niekada nepamiršiu, kaip pirmąkart pamačiau šešiolikmetį Arvydą Sabonį Kauno sporto halėje - sužavėjo jis tada mane meistrišku kamuolio perdavimu per visą aikštelę. Tąkart fotografas mus drauge nufotografavo, o ant nuotraukų, kurias vėliau įteikiau Arvydui, parašiau: „Būsimam Europos, pasaulio ir olimpiniam čempionui". Žodžiai buvo pranašiški - netrukus Sabas tapo pasaulio čempionu. Vėliau pats stebėjosi: „Bet iš kur jūs tai žinojote?"

- Arvydas Sabonis interviu ir šiandien nežarsto, ne tiek ir daug žinome jo asmeninio gyvenimo smulkmenų. Koks Sabas yra jūsų akimis?

- Jis labai įvairialypis: be galo jautrus, nors to ir neparodo, turi puikų humoro jausmą, yra atsakingas, karštas - tiek aikštelėje, tiek užjos ribų, labai nuoširdus, tačiau jei kas supyk-do, tai ohoho (juokiasi). Galėčiau, sakyti, kad tai žmogus iš didžiosios raidės.

-Tiesa, kad jūsų ateities planuose - filmas apie kitą sportininką, vieną geriausių visi^ laikų Lietuvos krepšininkų Šarūną Marčiulionį?

- Pasakysiu atvirai - Š. Marčiųlionis Vilniuje yra gerbiamas. Vien ko verta Š. Marčiulionio krepšinio akademija! Manau, Šarūnas tikrai vertas sostinės garbės piliečio vardo. 1997 m. Kauno valdžia Arvydui Saboniui suteikė miesto garbės piliečio vardą. Tikiuosi, Šarūnui Marčiulioniui, kaip kauniečiui, šis vardas bus suteiktas Vilniuje. Tada būtų ypač puiki proga parodyti apie jį filmą. Turiu tiek daug įdomios medžiagos apieŠarūną... Viliuosi, jūs visa tai pamatysite (šypsosi).

- O kur slypi paslaptis, jog pats tiek mėtų esate televizijoje?

Aš labai myliu savo darbą ir neprarandu susidomėjimo tuo, ką darau. Tiesiog degu savo veikla, kaskart sugalvoju ką nors nauja, nematyta. Ko tik mano laidoje nėra buvę: ir krepšininkai Sergejus Jovaiša bei Lina Dambrauskaitė dirbo, ir tituluotos gražuolės laidas vesdavo... Tačiau nesistengiu kam nors įtikti - užsiimu tuo, kas man įdomiausia, kas padeda jausti gyvenimo pulsą. Kai nuoširdžiai, su pasimėgavimu dirbi, tada ir sekasi. Aišku, nesakau, kad viskas visada klojasi tobulai, tenka ir suklupti, klaidų padaryti, tačiau atsistoju ir einu į priekį.

- O kaip vertinate jaunosios kartos sporto žurnalistus? Ko jiems trūksta, kuo jūsų karta galėjo didžiuotis ir atvirkščiai - ką jie turi, ko galbūt jums stigo?

- Pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad jų yra tiek daug! Mano jaunystės laikais spaudos konferencijose, pamenu, sėdėdavome vos keli sporto žurnalistai. Beje, šiek tiek pasikeitė ir požiūris į darbą - dabar, panašu, pernelyg nesukama galvos, kokius klausimus po rungtynių užduoti. Kartais atrodo, kad norima kuo greičiau padaryti darbą ir bėgti. 

Regis, mes labiau viską apmąstydavome, mūsg kartos žurnalistai įžvelgdavo ir tai, kokias klaidas treneriai per rungtynes padarydavo mes labiau viską apmąstydavome, mūsų kartos žurnalistai įžvelgdavo ir tai, kokias klaidas treneriai per rungtynes padarydavo, nepabijodavome atvirų klausimų. Pamenu, kai kuriems spaudos konferencijų salės tekdavo pasišalinti arba buvo grasinama daugiau niekada interviu neduoti. Drįsčiau teigti, jog itiūsų laikais buvo daugiau profesionalumo ir noro giliau pasikapstyti. Dabar jaunoji karta nori labai lengvai duoną pelnyti.

- Kai pasirodys šis straipsnis, kaip tik būsite pačiame Europos vyry krepšinio čempionato sūkuryje. Pamenate pirmuosius čempionatus, kuriuose dalyvavo mūsų šalies rinktinė?

- Iš viso esu buvęs keturiuose Europos vyrg krepšinio čempionatuose. Pirmąkart Europos vyrų krepšinio čempionate lietuviai dalyvavo prieš dvidešimt mėtų. Į Atėnus tąkart ir pats važiavau. Manau, daugeliui bus tikrai įdomu pasižiūrėti, kaip tada sekėsi mūšų šalies vyrams. Būtinai per savo laidą parodysiu įdomių siužetų ne tik iš šio, bet ir iš Atėnuose vykusio čempionato. Mano stiprybė - ta, jog turiu įdomios medžiagos archyvuose ir kaskart iškapstau intriguojančių siužetų.

- Stipriai jaudinatės, kai mūsiškiams nesiseka?

- Labiausiai nervindavausi su Vladu Garastu po „Žalgirio" ir CSKA laimėtų ar pralaimėty rungtynių. Tuo metu dar nebuvo mobiliojo ryšio telefonų, negalėdavome paskambinti namiškiams. Tada, pamenu, net naktimis neužmigdavau. Dabar jau nebe taip jautriai išgyvenu pralaimėjimus. Esu daug santūresnis. Tačiau neramiai jaučiuosi matydamas, kad žaidėjas, išėjęs į aikštelę, neatiduoda visų savo jėgų. Visada sakau: nenori, nedaryk, o jei jau darai, tai daryk geriausiai, kaip gali, atiduok visas savo jėgas. Ir pats esu tokio būdo - darbui atiduodu visą save.

J__rate_II.jpg- Akivaizdu, jog krepšinis jums - gyvenimo būdo dalis...

- Nebeprisimenu, kiek man buvo mėty, kai pirmąkart stebėjau krepšinio varžybas, tačiau į atmintį įsirėžė tai, jog likau šio žaidimo apžavėtas, todėl ir „įklimpau" visam gyvenimui. Ir per tiek mėty nė karto nebuvo nė sukirbėjusi mintis, jog norėčiau keisti tematiką. Labai aiškiai žinojau, kad labiausiai noriu skleisti žinias apie krepšinį.

Tiesa, besimokydamas vienuoliktoje klasėje sužinojau, kad yra skelbiamas radijo diktoriy konkursas ir nuėjau j atranką. Galvojau: kodėl gi nepabandžius? Tačiau užteko tuometinio jaunimo laidy redaktoriaus Vlado Daugėlos mestos replikos: „Tai robotu nori būti?" Aiškiai supratau, kad diktoriaus kelias - ne man. Susiviliojau sportu.

- Sakykite, kas dar, be darbo, jums padeda jaustis laimingam?

- Nuoširdžiai užtikrinu - esu pats laimingiausias žmogus. Gera jausti, kad esi dar reikalingas. Be to, palaikymo visada sulaukdavau Ir namuose, juk abu su žmona - žurnalistai. Vienas kitą pakritikuojame, padiskutuojame, pasijuokiame, o svarbiausia - suprantame ir palaikome vienas kitą. O tai yra didelė laimė.

Nuotraukose: ,Žurnalo ,,7 dienos" puslapiai; Interviu autorė - žurnalistė Jūratė Bratikienė

Nuotr. iš asmeninio albumo









Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)