2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Povilas Antanas Kaunas. APIE GYVENIMĄ SU MINUSO ŽENKLU...

Povilas Antanas KAUNAS, LŽS ir žurnalistikos senjorų klubo MES narys


JR_II.jpgMINTYS PERSKAIČIUS J. LAURINAVIČIAUS NAUJĄ AFORIZMŲ KNUYGĄ 

KELIU Į PRIPAŽINIMĄ

Šie metai mūsų – Kauno – regiono žurnalistų šeimos atstovui, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nariui, Kaišiadorių rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktoriui Jonui Laurinavičiui tokie pat produktyvūs, kaip ir daugelis kitų, nors prašuoliuojantis laikmetis ant jo pečių krauna vis sunkesnę ir sunkesnę gyvenimo naštą. Metų pradžioje išleidęs beveik pusantro šimto puslapių poezijos rinktinę „Tylus atodūsis“, liepos pradžioje, minėdamas savo gyvenimo septyniasdešimt septintąsias metines (gimė liepos septintą dieną), sau ir mums, jo talento gerbėjams, padovanojo dar vieną leidinį – „Naujasis lankas“ leidyklos išleistą epigramų knygą „Su minuso ženklu“.

J. Laurinavičiaus kūryba mane lydi jau lygiai penkiasdešimt metų – pirmąsias jo epigramas, aforizmus, poezijos bandymus perskaičiau 1965 metais pradėjęs dirbti tik atkurto Jonavos rajono laikraščio „Jonavos balsas“ redakcijoje. Vyresnieji kolegos, redakcijos žurnalistai, tuomet jau gerai pažinojo „Kaišiadorių aidai“ korespondentą Joną, ir apie jį labai palankiai atsiliepė – ne tik kaip apie labai darbštų, nesenkančios energijos, nestokojantį išradingumo korespondentą, bet ir perspektyvų kūrėją ateityje. Būsimą poetą ar prozininką! Širdyje jiems, žinoma, baltai pavydėjau artimos pažinties su kaimyninio rajono laikraščio bendradarbiu. Bet džiaugiausi, kad naujausius J. Laurinavičiaus literatūrinius bandymus aš, kaip redakcijos Laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėjas, perskaitau pirmiausia. Ir pirmasis apie juos galiu pasakyti savo nuomonę.

Netrukus pastebėjau, kad Jono ypač epigramas, aforizmus spausdina ir kiti respublikos laikraščiai bei žurnalai – „Valstiečių laikraštis“, „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Šluota“, „Nemunas“, „Švyturys“. Net „Literatūra ir menas“! O tuomet į tokius leidinius prasiskinti kelią buvo ne taip jau paprasta...

2006 metais J. Laurinavičius išleido pirmąją epigramų knygą „Ne akibrokštai“. Į ją sudėjo kūrinėlius, kurie neprarado aktualumo ir šiandien – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Atviravo plunksnos broliams, kad mėgins nuo šio žanro nors laikinai nusisukti, nes pasąmonę vis atkakliau ir atkakliau budina kiti žanrai – satyra, padavimai, prisiminimai, apysakos – jų matmenys, užrašyti ir sudėti į aplankus, seniai laukia savo gimimo... O kur dar renkamos ir jau surinktos neįkainuojamos vertės kraštotyrinės medžiagos apibendrinimas! Bet po ilgo tylėjimo lemtingas susitikimas, po to jau ir nuolatinis bendravimas su studijų draugu, AB „Mūsų gairės“ direktoriumi (1994 – 2004 metais redagavusį žurnalą „Gairės“) Povilu Masilioniu, turėjo nemažos įtakos jo tolimesniems planams ir šios epigramų knygos „Su minuso ženklu“ gimimui.

PASIŠVENTĘS OBJEKTYVIAJAI ŽURNALISTIKAI

Kas jis, tas Povilas Masilionis, turėjęs nemažos įtakos Jono Laurinavičiaus tolimesnei kūrybai ir šios, epigramų knygos, gimimui? 
„Jonavos balso“ redaktoriui Henrikui Vikertui iškilus į rajono partijos komiteto ideologus, tapus trečiuoju partijos komiteto sekretoriumi, „Jonavos balso“ redaktoriumi buvo paskirtas P. Masilionis. Mano atmintyje labai giliai įsirėžė per pirmąjį redakcijos darbuotojų susirinkimą, (taip, tikrąją šio žodžio prasme – ĮSIRĖŽĖ!), jo tiesiog kategoriškas priesakas –LAIKRAŠTIS SKAITYTOJAMS PRIVALO PATEIKTI TIK TEISAINGUS FAKTUS. IR JOKIŲ KOMPROMISŲ!

Netrukus savo asmeniniu pavyzdžiu jis įrodė apie tokių kompromisų negalimumą. Nebodamas liūdnų pasekmių net savo karjerai, rajoniniame laikraštyje, save tituluojančiame partijos rajono komiteto organu, sukritikavęs partijos rajono komiteto pirmosios sekretorės T. Stankevičienės padlaižius (feljetone „Gero apetito“ – P.K.), tuo pačiu jis sukryžiavo kalavijus ir su pačia sekretore. Šis, precedento neturintis atvejis, nuvilnijo net iki pačios Maskvos. Ir galutinėje išvadoje – P. Masilionis apgynė išimtinį priesaką žurnalistikai – tarnauti žmonėms, ir jiems sakyti tik tiesą! O tuomet dar tik pulsavo 1977 metai, kai apie atgimimą, tautos ryžtą tapti vėl nepriklausoma, net nesapnavome! (Plačiau apie tai skaitykite P. Masilionio knygoje „Sukryžiuotų kalavijų karalystė“ ).

Tolimesni P. Masilionio žurnalistiniai bei literatūriniai štrichai pateisina jo gyvenimui duotą priesaką – jokių kompromisų su sąžine kalbant apie Lietuvos tikruosius ir tariamus patriotus, diskusijose apie šalies ateitį. Tik sakydami tiesą, nors ji dažnai būna labai karti, mes tik talkinsime savo Tėvynei, po penkiasdešimties okupacijos metų sėkmingai prisikeliant naujam gyvenimui. (Kiek jis, per prabėgusius dešimtmečius, Lietuvos nepriklausomybės „gynėjams“, net esantiems aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, savo nepaneigiamais argumentais sugadino ir kraujo, ir nervų!)

Paskutinės P. Masilionio knygos „Gyvenimo gabalai“, išleistos 2014 metais, tekstai, rašyti daugiau kaip prieš penkiolika metų, ir šiandien aktualūs. Jie patvirtina, kad Povilas ėjo teisingu keliu. Ne veltui jam buvo suteiktas net Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas!
O kokia jo šiandieninė pozicija? Gal, bėgant dešimtmečiams, atsižvelgiant į teigiamas ir neigiamas šalies vystymosi peripetijas, pasikeitė?

Piktnaudžiausiu cituodamas Povilo man užrašytos knygos „Gyvenimo gabalai“ dedikacija. Tikiuosi, kad jis man už tai atleis:

„... aš tebesilaikau tų pačių Žurnalistikos principų, kuriuos kažkada bandžiau diegti Jonavoje: 1. Žurnalistas visada privalo išlikti opozicijoje valdančiam elitui ir esamai konjunktūrai; 
2.Apie viską galima rašyti ir diskutuoti, – svarbiausia pateikti įrodymus. 
Linkiu...“

Be abejo, jis linki ne tik man, bet ir šiuolaikinei jaunųjų žurnalistų bendruomenei būti ištikimiems etinei žurnalistikai: apie kiekvieną žmogų kalbėti itin pagarbiai ir jiems sakyti tik tiesą, o kolaborantus, perėjūnus, siekiančius tik asmeninės naudos, lietuvių tautos prisikėlimo naujam gyvenimui „reformatorius“ bei išdavikus, nesvarbu kokiose šiuo metu jie sėdi postuose, nepaneigiamais faktais kalti tiesiog prie sienos!

Šis P. Masilionio priesakas ypač jaučiamas ir jo studijų kurso draugo, kolegos J. Laurinavičiaus šioje, paskutinėje, tik prieš kelis mėnesius išleistoje epigramų rinktinėje „Su minuso ženklu“:

„ Jau ne tarybiniai,
Jau kiti laikai.
Viena partija,
Viena tiesa –
PINIGAI.“ .
„Darnu“

Jonas negailestingas partijų perėjūnams, siekiantiems asmeninės naudos:

„Konservatorius buvo,
Socialliberalas.
Paskui – prie libdemų,
Vėliau – prie socdemų.
Savoj biografijoj
Jis įgyvendino
Daugiapartinę sistemą.“
„Partinis perėjūnas“ 
Ryžtasi pakasyti padus ir dabartinei vyriausybei 
„ŠLOVĖ VYRIAUSYBEI!
Jai rožinius pagyrimus siunčiu:
Juk visą kadenciją
Ji išsilaikė
Ant mūsų pečių...“ 

„Pagiriamasis žodis“

Vaizdžiai kalba apie eilinį žmogų, visą gyvenimą sąžiningai dirbusį ir dabar išėjusį į išsvajotą „orų“ gyvenimą:

Kam tie dantys,
Kam protezai,
Jeigu pensija menka. 
Juk neįperkame
Maisto,
Nėr burnon įdėti ką...
„Bedančiams“

Bet jis optimistas. Kaip gyvenime, taip ir kūryboje:
„Atminkit, piliečiai,
Ir juodą dieną
Saulė šviečia.“
(„Priminimas“)



„Su minuso ženklu“ rinktinėje epigramos į atskirus skyrius grupuojamos pagal tematiką: „Neįgalioji politika“, „Kreivi mąstymai“, „Reali realybė“, „Štrichiniai potėpiai“, „Susiklosčiusioms aplinkybėms“, „Ne ta koja“ ir kt. Juose autorius sėkmingai aprėpia visas mūsų gyvenimo sritis – nuo politikos, ekonomikos, švietimo, meno, kultūros iki jaunimėlio šokiruojančių išdaigų, eilinio žmogaus eilinių problemų. Ir visiems nuoširdžiai pataria neskubinti gyvenimo, nes:

„Kad ir kiek važiuotum –
Ilgai ar trumpai,
Paskutinė stotelė –
Kapai.“
„Bendrakeleiviams“

* * *
Skaitytojus, atvertusius J. Laurinavičiaus epigramų knygos „Su minuso ženklu“ pirmąjį puslapį perspėju, kad jos nesiryšite nors laikinai padėti į šalį, kol visos – iki paskutinės eilutės – neperskaitysite!


Jono Lautinavičiaus knygos ,,Su minuso ženku" viršelio nuotrauka

Vladimiro Beresniovo nuotr.




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)