2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

P.A. KAUNAS. Būti visuomet sunkiau. Perskaičius žurnalisto Juozo KUNDROTO prisiminimų etiudų knygą



JK_su_zmona_II.jpg
2015-ųjų gegužę išleistą knygą ,,Būti ar atrodyti" jos autorius žurnalistas Juozas Kundrotas palydėjo tokiais žodžiais:
,,Šioje kuklioje prisiminimų knygoje mano kolegų gyvenimo bei kūrybinės veiklos blyksniai Kauno radijo ir televizijos redakcijoje".

O mano, jau su įdomumu perskaičiusio naują kolegos knygą, komentarai yra tokie...

(Nuotraukoje: Knygos autorius su nuolatine savo pagalbininke ruošiant rankraščius spaudai, žurnaliste ir knygų autore žmona Regina Kundrotiene.)





SAUSIO TRYLIKTOSIOS EGZAMINAS

Sovietų sąjungos kareiviai, talkinant kolaborantams, brutaliausiu būdu (net žudant eilinius civilius), 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje užgrobė Spaudos rūmus. Užgeso televizijos ekranai, nutilo radijas. Bet, laimei, tik akimirkai. Greitai eteryje vėl pasigirdo: “Mielieji Lietuvos žmonės! Mūsų Respublikos draugai užsienyje! Dėmesio! Kalba Lietuvos Radijas!..“ Vilniuje okupantų nutrauktas radijo ir televizijos laidas jau iš Satkūnų, esančių Kauno rajone, toliau sėkmingai tęsė Kauno vyr. redakcijos žurnalistai, Lietuvos žmones ir užsienio valstybes informuodami apie tolimesnę padėtį šalyje bei okupacinės kariuomenės elgseną! Čia, kaip ir Vilniuje, buvo skubiai ruošiamasi sutikti Sovietinės armijos tankus, jau ne vieną nepriklausomybės gynėją prie televizijos bokšto traiškiusius savo vikšrais.

 Redakcijoje iki pat trečio aukšto suguldyti maišai smėlio, paruošta priešgaisrinė žarna, kiekvieną akimirką galinti karštu vandeniu „išprausti“ mėginančius į pastatą įsiveržti okupantų kareivius. Ir medikamentais apsirūpinta... O prie redakcijos pastato Daukanto gatvėje iškilo gelžbetoninių blokų barikada. Žmonių minios, kviečiamos radijo ir televizijos žurnalistų, plūdo ne tik į šią Laisvės alėjos prieigą, bet ir į Satkūnus. Jie, kaip ir vilniečiai, nebodami pasekmių, ryžosi savo kūnais priešintis okupantams, siekiantiems tautai vėl uždėti grandines 

Apie kauniečių žurnalistų ir visuomenės sutelktumą bei ryžtą ginti Lietuvos nepriklausomybę, galima pateikti dešimtis faktų, parašyti tiek pat dokumentinių apybraižų. Rusijos prezidento B. Jelcino istorinę kalbą, pasakytą Taline, Laimio Mackevičiaus iniciatyva, įrašė tik J. Kundroto diktofonas, ir ji buvo transliuojama per Lietuvos radiją ir televiziją. Ruošiantis okupantų šturmui, kauniečiai jau nekartojo Vilniaus kolegų klaidų kurie, likus tik pusvalandžiui iki televizijos užėmimo, dar nebuvo net gavę nurodymų, ką daryti su laidų transliavimo įranga. Jie, jeigu okupantai užims Sitkūnus ir Juraigius, jau turėjo planą trauktis Žemaitijos ir Suvalkijos kryptimi. Budintiems prie laidų transliavimo punkto net buvo pateikti tų „taškų“ kontaktiniai telefono numeriai, kurių originalą ir išsaugojo tuomet Sitkūnuose budėjęs Juozas Kundrotas. 

Net nedviprasmiškai galima perfrazuoti Perlojos didvyrių priesaką, užrašytą Vytauto Didžiojo paminklo papėdėje, kad „ Tu ( šį kartą LIETUVA) išliksi gyva ir laisva, kol bus gyvas nors vienas lietuvis“. Arba apie V. Mačiulio pareigos supratimą, jo politinį brandumą ir budrumą, ištikimybę atgimusiai naujam gyvenimui Lietuvai – sausio tryliktąją pradėjęs tiesioginės laidos „Sekmadienio rytą“ transliaciją, ją tęsė net... dešimt valandų ir penkiolika minučių! („Sekmadienio rytą“, kaip ilgiausiai transliuota televizijos laida, įrašyta į Lietuvos rekordų knygą).

 Tuo metu žurnalistas Raimundas Yla, rengęs gatvėse reportažus, redakcijai perdavė daugelio kalbintų žmonių susirūpinimą: „Pagailėkit jūs to Mačiulio, jis tuoj studijoje iškris...“.

Kolegos pakluso žmonių prašymui, sunkiai, bet privertė Vidą nors truputį sudėti bluostą. Bet greitai vėl jis studijoje, vėl su mikrofonu rankoje karščiausių įvykių sūkuryje. Tos lemtingos akimirkos vis labiau telkė redakciją, dar vis išaiškindama vieną kitą jos narį, norintį ne BŪTI ir aukotis dėl tikslo, o tik ATRODYTI ir... išlikti. Jos atskleidė ir tikrąjį tuomečio vyr. redakcijos vadovo bei kitų atsakingų darbuotojų poziciją, kurie tą – atsakingiausią, lemiamą – akimirką buvo tikrai ne Kaune, o velniai žino kur...

Akistatos su tautos tragedija siekiant nepriklausomybės, stiprino, grūdino V. Mačiulio sielą – ją ruošė naujiems išbandymams ateityje. Ir absurdiškiausių išpuolių bei šmeižto atakoms atremti. Praėjo nedaug laiko po okupantų išsikraustymo iš mūsų šalies, todėl dar nebuvo nuslopęs pergalės, jau apgynus šalies nepriklausomybę, džiaugsmas ir... netikėtas bulvarinės krypties daugelio laikraščių, koncerno „Europa“ įkūrėjo bei leidėjo J. Banevičius ištisais puslapiais pradėta gėdingo šmeižto kompanija prieš šį žurnalistą! Tą juodą darbą jis tęsė ir savo leistose knygose, Vidą vadindamas net... Berijos parankiniu Lietuvoje?! Tik 1998 metais įvyko šio tiesiog stulbinančio šmeižto finalas – Kauno apylinkės teismas už visų gerbiamo žurnalisto garbės ir orumo pažeidimą, leido teisėsaugai čia pat, salėje, J. Banevičiui uždėti antrankius.

Apspjaudęs žurnalistiką, šis žmogus, keitė profesiją. Pradėjo ganyti (atsiprašau – auginti) avių bandas. Atrodo, čia jam sekėsi kiek geriau. Bet netrukus ir vėl pateko į FNTT pareigūnų akiratį, nes mėgino iš Nacionalinės mokėjimo agentūros SAPARD klasta išvilioti beveik milijoną litų. O norėjo šis, nemotyvuotu kerštu sergančios sielos individas, būti išrinktas į Seimą. Net svajojo dalyvauti šalies Prezidento rinkimuose!

Po kelių metų – vėl nauja šmeižto kampanija prieš V. Mačiulį. Dabar ją pradėjo „XXI amžiaus“, save tituluojančio krikščionių laikraščiu, jau buvęs redaktorius E.Šiugžda. Vėl ištisi puslapiai tiesiog permirkę nepamatuotu šmeižtu. Vėl tonos pamazgų išpilama ant Vido galvos. Todėl ir vėl turėjo įsikišti Kauno apylinkės teismas – šį kartą šmeižikas už V. Mačiulio garbės ir orumo pažeidimą buvo nubaustas solidžia pinigų suma. Ech, jeigu šie niekšeliai (taip tokius žmones įvardija Didysis lietuvių kalbos žodynas), prieš pradėję minėtas šmeižto kampanijas, nors būtų sugebėję blaiviau, be ligoto pykčio ir keršto, pagalvoti, kokioje bendruomenėje V. Mačiulis augo, brendo, kokio žaizdro ugnyje grūdinosi!..

Ir toliau Vidas išliko tvirtas, ištikimas žurnalisto pašaukimui. Per ilgamečio darbo televizijoje metus jis sukūrė daugiau kaip 170 laidų „Sekmadienio rytas“, 12 dokumentinių filmų, 900 laidų „Krepšinio pasaulyje“, begales interviu, reportažų. Jo kartotekoje – per 2000 vaizdo kasečių, kurias vėlgi (kol kas nežinomas tik užsakovas), mėgino sunaikinti nusikaltėlis Andrius Kalasiūnas. O juk šie V. Mačiulio kūrybos turtai buvo ne tik jo, bet jau atgimusios Lietuvos istorijos, visos tautos turtas!
... Vidas ir šiandien toks pat kūrybingas, atkaklus, kaip ir tą lemtingą 1991 metų sausio 13 – osios naktį!




Buti ar atrodyti II_1.jpgDEŠIMTYS „KODĖL?“ IR V.LANDSBERGIO ATSIPRAŠYMAS 

Didelių įvykių fone viename katile visuomet dar kurį laiką kartu verda teisybė su neteisybe, ir pradžioje net labai sunku jas vieną nuo kitos atskirti. Pažinti vieno ar kito žmogaus giliai pasąmonėje paslėptą tikrąjį tikslą. Anot Juozo Kundroto, kuris iš jų visą gyvenimą, net tragiškiausiose situacijose, gyvena siekiu BŪTI, o kuris, žinoma, pagal situaciją, tik ATRODYTI, bet tautos istorijoje raškyti tuos pačius jau prinokusius vaisius. Galgi net daugiau. Todėl objektyviosios istorijos vienas pagrindinių tikslų ir yra per laiko sietą prakošti, atskirti grynuolius nuo drumzlių. Ir čia, be abejo, labai daug padeda gyvų liudininkų prisiminimai. Ypač jeigu dar jie dokumentuoti, užrašyti tik įvykiams rutuliuojantis ir tokių talentingų literatų, kaip šios knygos autoriaus, ranka. Jie istorijai tampa tarsi lakmusas.

Labai įdomu skaityti J. Kundroto užrašytus redakcijos kiekvieno nario prisiminimus apie vyriausiąjį redaktorių Zenoną Lapinską (ypač Vido Mačiulio, Vidmanto Valiušaičio, Neonilos Strackienės, šiuo metu jau Seimo narės Dalios Teišerskytės). Netgi tų, kuriuos vyr. redaktorius už abejotiną elgesį ar darbo broką, kitiems nematant, negirdint, savo kabinete buvo kiek paauklėjęs. Taip vadinami „nuskriaustieji“ galutinėje išvadoje irgi pripažįsta, kad jų vadovas už visus kitus buvo visa galva aukščiau, kad jis žinojo, ko siekė, ko norėjo. Net, kaip teigia Raimundas Yla: „Žodžius, kurie nuskambėjo naktį iš sausio 12 – osios į sausio 13 – ąją 1991 metais parašė jau a. a. Zenonas Lapinskas. Jis jautė, kad toji naktis ateis. Pasišaukė mane ir padavė lapelį. Kažkaip nerealiai skambėjo tie žodžiai: “Mūsų radijo ir televizijos transliacijos nutrauktos grubia jėga...“. 

„Belieka dar kartą nusistebėti Zenono Lapinsko, jau išvyto iš Radijo ir televizijos redakcijos (net nepasiūlant jam čia likti nors eiliniu redaktoriumi), įžvalgumu bei poelgiu, kuris nepaprastai vaizdus ir iškalbingas“,– pastebi J. Kundrotas. Z. Lapinskas buvo tarsi krislas akyje Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjui J. Kuoleliui, jo per didelis liberalizmas daug kraujo ir nervų sugadino Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pirmininkui J. Januičiui, nes nuolat suteikdavo eterį jau gimstančio Sąjūdžio idėjų propagandistams. Bet išliko. Ir toliau ėjo sąžinės grindžiamu keliu. 

 Lietuva, apgynusi nepriklausomybę ir įgyvendinusi didžiausią tautos svajonę, jį ... sunaikino, dar kartą patvirtindama teiginį, kad revoliucijos valgo ir savo vaikus... O jeigu tiksliau – jau nepriklausomos Lietuvos tik „iškepti“ funkcionieriai! „Svečias iš Vilniaus (A. Kaušpėdas – P.K.) paskubomis, užsikirsdamas perskaito generalinio direktoriaus įsakymą, kad Lapinskas atleidžiamas iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų, – etiuduose apie tą lemtingąjį vyr. redaktoriui susirinkimą prisimena Juozas Kundrotas. – Net nepadėkojęs už ilgametį darbą atsisėda, atsukdamas Lapinskui plačią nugarą, sustiklėjusias akis kraipydamas į salės kampus (...) pats atleidimo būdas priminė sovietinių laikų metodus – su „liaudies priešų“ paieška. Visiška analogija. Tik spalva kita. Ten viskas dėjosi po raudona vėliava su pjautuvu ir kūju, čiagi – po išsvajota Trispalve.

 Į žmogiškumą, švelniai tariant, nusispjauta. Kaušpėdo asmenyje regėjom raudonąjį komisarą, atsiųstą iš kraujuojančio Petrogrado ar Smolnio... Mano vaizduotėje jis virto jau naujos epochos monstru.“. Bet mus, šių eilučių skaitytojus, labiau stebina ne Kaušpėdo arogancija šiuo, konkrečiu, atveju, o pats faktas – kas jį, eilinį architektą, apie žurnalistiką net nesapnavusį, paskyrė RTV direktoriumi? Nejaugi TAS ar TIE asmenys (anot V. Petkevičiaus –grupė draugų), jį pasodinę į šį labai aukštą ir atsakingą postą, tikrai tikėjo, kaip teigė Rusijos komunistų partijos „genijus“, kad: „ kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“?

Verčiant prisiminimų etiudų puslapį po puslapio, vis giliau pasąmonėje įsirėžia vienintelis „KODĖL?“
 Ir ne tik kodėl buvo taip negailestingai, be jokio pagrindo susidorota su gimstančio Sąjūdžio idėjoms pritariančiu vyr. redaktoriumi Zenonu Lapinsku. Štai kad ir dėl 1991 m. sausio 13 – osios atminimo medalio, skirto pagerbti Lietuvos bei užsienio valstybių piliečius, pasižymėjusius ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio – rugsėjo mėnesiais, skyrimo. Kodėl jis – tas medalis – taip neatsakingai buvo švaistomas į kairę ir į dešinę abejotinai vertiems ir visiškai jo nevertiems asmenims?

 Prezidentas V. Adamkus yra sakęs, kad 2006 metų sausio tryliktąją šiuo atminimo medaliu apdovanojo net 93 asmenis. Po metų – dar 59... O iš viso šis garbingas, istorinės reikšmės medalis per penkiolika metų buvo įteiktas... beveik keturiems tūkstančiams žmonių! Todėl per tą laikmetį pasitaikė net kurioziškiausių atvejų: šį medalį įteikus Rusijos žurnalistui D. Kiseliovui ir, greitai paaiškėjus, kad jis tokio apdovanojimo nevertas, 2014 metų balandžio mėnesį reikėjo atimti, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Butkevičius jo atsisakė tik todėl, kad medalis buvo neatsakingai ir masiškai švaistomas visiems. Jo atsisakė ir dar ne vienas vilnietis žurnalistas. O viso to finale – šį garbingą apdovanojimą jau buvo galima labai nesunkiai nusipirkti net... sendaikčių turguje!  Tuo tarpu per prabėgusius penkiolika metų iš Kauno vyr. redakcijos beveik šešiasdešimties buvusių eterio žmonių, medalis įteiktas tik trims – Jolantai Šarpnickienei, Raimundui Ylai ir Modestui Patašiui.

Kandidatus, kas vertas šio garbingo apdovanojimo, prezidentūrai pateikė ir pateikia, be abejo, centras – Lietuvos radijo ir televizijos komitetas. Jeigu taip, jo objektyvumas – abejotinas. Centras, kaip jau įprasta, pirmiausia ant pjedestalo iškėlė savuosius, vilniečius, kurie dažniausiai tokio įvertinimo net nenusipelnė. Gerai, kad šiame kolektyve yra irgi nemažai sąžiningų, principingų žurnalistų, kurie dabar apie tai byloja savo prisiminimuose. 

Štai kad ir per sausio tryliktosios įvykius televizijos studijoje dirbusi ilgametė „Panoramos“ žurnalistė Julija Šliažienė neseniai išleistoje savo prisiminimų knygoje „Nutolęs laikas“ rašo: „Po daugelio metų kolegos prisimins tą naktį, kai likus pusvalandžiui iki televizijos šturmo, kai kurie „Panoramos“ vadovai pirmieji pasišalino iš redakcijos, palikdami likimo valiai ten dirbusius žmones. O po metų jie buvo apdovanoti Sausio 13 – osios medaliu“. Ir ji pamini vieną iš jų – Naujienų tarnybai tuomet vadovavusį Romą Jankauską. Ir kai kurių kitų „Panoramos“ darbuotojų liudijimu, tuomet R. Jankauskas „apsivilko paltelį ir išėjo nieko nesakęs“. Jis darbuotojams net nepaliko jokių nurodymų – dirbti ar ne. Kodėl tuomet, nuspėjant Lietuvos radijo ir televizijos užgrobimą, nebuvo duotas nurodymas išvežti, paslėpti technikos? Ir jeigu tai būtų vienintelis nuostabą keliantis atvejis!

2013 metų sausio 13 dieną (irgi sekmadienį, kaip ir 1991 metais} į Kauno TV studiją buvo sukviesti tie kauniečiai žurnalistai, kurie prieš 22 metus buvo avangarde, organizuojant visuomenę atremti okupantų šturmą. Buvo kreiptasi į LRT vadovus, kad tų dienų liudininkų prisiminimai būtų nufilmuoti ir tą pačią naktį parodyti. Deja, pasiūlymas buvo ignoruotas. KODĖL? Tiesa, tą labai svarbų ir įdomų renginį filmavo LŽS Kauno apskrities skyriaus istorijai tik ,,savi" operatoriai Laisvis Karvelis ir Juozas Ruzgas... 

Šiame, buvusio  Kauno redakcijos techninio darbuotojo Virginijaus Širmulio inicijuotame renginyje dalyvavęs anuometinis Lietuvos Seimo pirmininkas, Europos parlamento narys Vytautas Landsbergis ir jo žmona Gražina sudėjo visuomenės dėmesiui reikšmingus taškus.

 Gražina Landsbergienė: „Aš į Kauną atvažiavau ne kaip vyro lydinčioji, o pasidžiaugti 1991 – ųjų sausį Vilniuje eteryje girdėtais kauniečių žurnalistų pranešimais ir jiems už tai padėkoti“. O Vytautas Lansbergis, žiūrėdamas 1991 metais sukurtą filmą „Sekmadienio rytas, „ 13 – osios naktį“ (kurio autoriai redaktorius Vidas Mačiulis, režisierius Bronius Talačka, operatoriai Stasys Dargis, Jonas Dirsė, Vladas Dekšnys, Juozas Ruzgas ir visi kauniečiai, kurie saugojo svarbiausius miesto objektus – Kauno televiziją, vaizdo priėmimo centrą Vaižganto gatvėje, radijo ir televizijos perdavimo stotis Sitkūnuose ir Juragiuose – džiaugdamasis eilinių žmonių, tada užtvindžiusių aikštes ir bažnyčias, patriotiškumu, dėkojo tuometiniams kauniečiams eterio žurnalistams, pagrindiniams šio tautos pakilimo vedliams Kaune, ir atsiprašė, kad tada nieko nežinojo apie tikrosios Kauno televizijos informacijos reikšmę Lietuvai. 

Profesorius nuoširdžiai siūlė susirasti tuos vaikelius, tuomet įamžintus filme, ir pasidomėti, kur jie šiandien, ką prisimena. Bet argi tai įmanoma, gerbiamas profesoriau, jeigu jau tą iškilmingą ir visiems įsimintiną sueigos akimirką net dvylikai (!) 1991 metų sausio įvykių sūkuriuose aktyviai dalyvavusiems, buvo uždegtos... tik prisiminimo žvakutės. Tai Vytautui Andejaičiui, Egidijui Bačiuliui, Sigitui Čėplai, Lionginui Grižui, Benui Karlai, Jauniui Kelpšai, Romui Špokui, Rymantui Vaičekauskui, Gintarui Valaičiui, Vytautui Valaičiui, Vaciui Urbonavičiui atminti.

O kiti, dar kol kas gyvi, žurnalistai, kaip įpareigoja profesija, nepriekaištingai vykdę savo pareigą ir tragiškiausiose tautai akimirkose buvę visuomenės pakilimo pirmose gretose, juos agitavę, mobilizavę priešintis okupantams, tų apdovanojimų dar nesulaukė. Bet gal sulauks dar po penkių, dešimties metų... Tik kad tas gyvenimas, tarsi ristūnas žirgas, sparčiau ir sparčiau šuoliuojantis nuokalnėn, savo kelyje vis dažniau uždega Anapilin iškeliaujantiems tik gyvybės simbolius – vašku kvepiančias žvakutes...




J.K._4_II.jpgKNYGOS LEIDYBOS UŽKULISIAI

Turime spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ atspausdintą J. Kundroto prisiminimų etiudų knygą „Būti ar atrodyti“ ir džiaugiamės, kad ji gyvens ilgai, nes pagaminta kietais viršeliais (knygos dailininkas V. Beresniovas), spauda kokybiška, leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis. Bet skaitytojai, deja, nežino, kokias kulgrindas su rankraščiu šios knygos autoriui reikėjo išvaikščioti, kokias vilkduobes įveikti, kol ji mus pasiekė.

Mintis parašyti knygą apie RTV Kauno redakciją autoriui gimė tuojau po sausio 13 – osios įvykių. Jo ryžtui pritarė ir kai kurie jau buvę bendradarbiai, išėję dirbti į kitas miesto prestižines, įtakingas organizacijas, kultūros įstaigas. Todėl visokeriopa, galbūt, netgi finansinė, parama – neabejotina, nes gyvenant tik iš pensijos ir kiekvieną mėnesį dedant centuką prie centuko, tūkstantėlį kitą sutaupyti labai sudėtinga. Buvo kalbama ir su tuometiniais RTV Kauno vyr. redakcijos vadovais. „Rašyk, Juozai. knygos išleidimo finansavimą garantuojame, ir rasime pinigėlių honorarui. Už šį darbą penkių tūkstančių litų užteks? Juokinga suma – bus dešimt!”

Juozas rašė dienomis ir naktimis. Tirpo mėnesiai, metai. O kai pagaliau rankraštis buvo paruoštas ir atiduotas spaudai, visi ragintojai ir pažadukai – į krūmus. O gal vis tiktai rankraštį susigrąžinti į archyvą?

„Tai ne geriausia išeitis iš susiklosčiusios padėties, – tokia buvo prie „Morkūnas ir Ko“ spaustuvės įkurtos leidyklos „Naujasis lankas“ vadovo Vidmanto Zavadskio nuomonė (Sibiro tremtinio ir kartu su spaustuvės direktoriumi Tautvydu Majausku aktyviai prisidėjusio prie Čikagoje (JAV) įkurto lietuvių fondo „Į laisvę“ veiklos). – Parašyta objektyvi, apie tą laikmetį konkrečiais faktais grįsta, todėl labai vertinga knyga, ir pasitikėti archyvu, ypač asmeniniu, laukiant geresnių laikų ir sąžiningų rėmėjų, per didelė rizika – rankraštis apie Lietuvos RTV Kauno redakcijos kolektyvą ir Sausio 13 – osios įvykius Kaune gali neišlikti mūsų tautos istorijos tyrinėtojams Todėl, jeigu autorius sutinka, savo iniciatyva ir savo lėšomis atspausiu nors... vieną egzempliorių“.

Rankraštis jau buvo surinktas, sumaketuotas. Beliko tik spustelėti spausdinimo mašinos paleidimo pultelį. Bet tą pačią dieną, tą pačią akimirką, grįžtant iš sodo – autoavarija, ir skaudi Vidmanto netektis...

Knyga parašyta 2002 metais o šiandien jau ... 2015 – tieji! Kartą J. Kundrotą aplankė Kaišiadorių rajono laikraščio „Kaišiadorių aidai“ redaktorius Jonas Laurinavičius. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, apdovanotas medaliais „Už nuopelnus Lietuvai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“, „Už nuopelnus kraštotyrai “ (!), išgirdęs iš Juozo apie knygos rankraščio likimą, nieko nepasakė, nieko neklausė ir nežadėjo (kaip kad elgėsi kai kurie kolegos iš RTV Kauno redakcijos!). Tik po kelių savaičių, vėl paspaudęs J. Kundroto durų skambutį ir, šioms atsivėrus, čia pat, koridoriuje, išrikiavo... šios knygos net keletą pakų. Savo iniciatyva ir savo lėšomis prisiminimų etiudus „BŪTI AR ATRODYTI“ jis ryžosi atspausdinti ne vieną dešimtį egzempliorių! 
Ech, jeigu pirmojo pokalbio su J. Laurinavičiumi metu Juozas būtų žinojęs, kokiomis mintimis ir ryžtu tuomet gyveno jo kolega – būtų rankraštyje nors teiginį, įrašytą prieš trylika metų, pakeitęs, kad ,,Knygos išleidimą rėmė viešoji įstaiga ,,Kauno radijas ir televizija". 

Netrukus J. Kundrotui dar viena maloni staigmena – sužinojęs, kad prisiminimų etiudų knyga „BŪTI AR ATRODYTI“ atspausdinta, palyginus, dar mažu tiražu, jo kolega televizijoje, dabar Lietuvos Žurnalistų sąjungos Kauno  apskrities skyriaus valdybos pirmininkas, VšĮ „Ketvirtoji valdžia“ direktorius Vidas Mačiulis net skėstelėjo rankomis:

– Tokia knyga reikia spausdinti mažiausiai trijų šimtų tiražu!
– Bet.. – Juozas mėgino kažką aiškinti.
– Jokių “bet”, – Vidas net nenorėjo jo klausytis. – O visa kita – jau mano rūpestis. 

Ir taip antrame knygos leidime titulinio puslapio antroje pusėje jau įrašyta nuoširdi autoriaus padėka  Všį ,,Ketvirtoji valdžia" ir spaustuvės “Morkūnas ir Ko” kolektyvams, ištikimam savo kolegai ir plunksnos broliui Jonui Laurinavičiui.

* * *
Šios knygos autorių Juozą Kundrotą, ir  kitųs kolegas iš RTV Kauno redakcijos,  kažkodėl aplenkė Sausio 13 – osios atminimo medalis, nors jo tikrai nusipelnė. Bet jie nenusimena, niekam nepriekaištauja – savo „objektyvumo“ skatinami, toliau dalinkite medalius, ordinus sąžiningai ir ne visai jų nusipelniusiems. Priešingai – jie džiaugiasi, kad savo gyvenimu, savo veikla, prisikeliant Tėvynei naujam gyvenimui, įprasmino medalio antroje pusėje po horeljefinio žodžio „LIETUVA“ mažesnėmis raidėmis reljefinį įrašą, tarsi priesaką savo pašaukimui, kad mes, Kauno žurnalistai, „BUVOM, ESAME IR BŪSIM“.


Publikacijos autoriaus, LŽS ir kauniečių žurnalistikos senjorų klubo MES nario Povilo Antano Kauno nuotraukos




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)