O koks pakilumas tada buvo apėmęs, kokie atvėrimai ir atsivėrimai vyko tiesiog akyse, nelauktai ir lyg improvizuojant, koke jautėmės tvirti, žinantys kryptį, tikslą… kokie įdomūs, svarbūs rodėsi dalykai, matomi ir girdimi scenoje. Nes tada joje visa ilgai stabdyta ir jėga ir užmoju aidėjo lietuviško, tautinio teatro idėja, vyravo idealistinis užmojis, pagarba tautinėms vertybėms, mūsų literatūros (ir žinoma, visų pirma dramaturgijos) klasikai.
Visa tai vyko 1988 metais, Atgimimo metais, tada ir mūsų kai kurie idealistai teatralai, sukviesti režisieriaus ir kultūrologo Gyčio Padegimo, Šiauliuose (jis tada vadovavo šio miesto dramos teatrui) sulėkė į lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“.
Tasai pakilumas ir atviros, skaudžios diskusijos apie mūsų teatro skaudulius, apie tautinę savastį, kurios beveik neliko teatrų spektakliuose, apie režisūros diktatą ir neklystamumą, teatrų reformą gerokai sujudino ne tik teatralus. Tai buvo tikras gaivaus vėjo gūsis, privertęs daugelį bent susimąstyti apie Lietuvos teatro situaciją, ateitį ir iššūkius. Akivaizdu, kad šis festivalis ir jo nuostatos visų pirma buvo nukreiptos prieš postmodernistinę scenos sampratą, bent polemizavo su jau įsigalinčiais teatruose ir dramaturgijoje svarbiausiais postmoderno postulatais.
Buvo išleisti keturi festivalio laikraščio „Atgaiva“ numeriai, kuriuose skelbtos recenzijos, entuziastingai brėžiamos naujos gairės, gaivinama tautinio teatro idėja. Tilpo ir mano straipsnis „Pasiklydęs teatras“. Aiškinausi lietuviškos dramaturgijos situaciją, ieškojau priežasčių, kodėl to meto teatrai beveik sutartinai ingoruoja mūsų nūdienius autorius, o į lietuvišką sceninę klasiką apskritai numoja ranka, paniekinamai drėbdami apie „klojimo teatrų gadynę“. Poleminį svarstymą baigiau pastebėjimu – „… į mūsų sceną žengia kosmpolitai. Gan darniom gretom.“
Ar galėjau pagalvoti, kad po 27 metų galėsiu šį teiginį tik pakartoti? Tiesa, reikia pridurti, kad ne tik žengia, bet ir beveik užkariavo lietuviškojo teatro scenas, išstūmęs, pajuokai išstatęs tautinio teatro sampratą, tautinio savitumo idėją.
Kosmopolitizmas (ar globalizmas, neoliberalizmas) keičia kaukes, pavidalus, tačiau esmėje lieka tas pats – griaunantis, niekinantis, skelbiantis karą visoms vertybėms. Jis apima visas kultūros sritis, ir postmodernizmo samprata prisidengęs, stengiasi užgožti bet kokias tautiškumo ir tautinio orumo apraiškas. Nepastebimai ir patyliukais uzurpavęs didžiųjų teatrų scenas, kosmopolitizmas palaipsniui išstumia bet kokias tautines apraiškas.
Tiesa, postmoderno šaukliai dabar atvirai dar neskelbia savo antitautinių manifestų, tačiau savo darbais akivaizdžiai demonstruoja panieką ir sarkazmą mūsų istorijai, jos kūrėjams, tiems idealams, dėl kurių guldė galvas tūkstančiai. Kaip patyčia skamba režisieriaus, tipiško kosmopolito R. Tumino veidmainiški teiginiai neva jis ieškąs lietuvių dramaturgijoje „istorinio pjūvio“, „aukštos idėjos“, „svajonės visai šaliai“… ir tėškia savo „Mistrą“ ir „Madagaskarą“, kuriuose būtent kaip veidrody spindi visa patyčių puokštė mūsų istorijai, idelizmui ir pasiaukojimui vardan idėjos. „Svajonė visai šaliai“ – tai brukamas masalas, šiek tiek pridengtas tautine skraiste.
Šiap Rimą Tuminą galima būtų vadinti akivaizdžiu reiškiniu ar mūsų sceninės situacijos veidrodžiu. Būtent jo pastatymuose atsispndi kosmpolitinis, globalistinis požiūris ir ties bulvarumo riba balansuojanti režisūra, neslepiama panieka tautiškumui ir tautiniam savitumui.
Tasai reiškinys plinta ir apima vis platesnį ratą. Ir įžvelgčiau tame ne tik modernaus amžiaus tendencijas, ne tik naujų formų ir išraiškos paieškas. (kas be abejo, būtina, atsinaujinant, perteikiant nūdienos pasaulio problematiką). Įžvelgčiau sąmoningą, kryptingą veiklą, susinant mūsų tautinę saviraišką, mūsų klasikinę dramaturgiją, o iš nūdienos autorių parenkant tokius autorius, kurių pažiūros ir idėjos atitinka tikslus. Nors dėl dramaturgijos čia tektų stabtelėti.
Jeigu prieš 20-metį režisieriai purkštavo, kad „nacionalinės dramaturgijos“ apskritai nėra, o jei yra, tai labai labai silpna (o kas ugdo dramaturgą, jei ne pastatymai, tiksliau – patys teatrai), tai nūnai įnirtingai teigiama, kad literatūros teatras apskritai jau seniai miręs, likęs išnara, griaučiais ir scenai nebereikalingas. Iš tiesų, ant pjedestalo užkeltas režisierius dabar pats dažnai tampa sau-autoriumi, dėlioja tekstus ar antitekstus, pagal savo išmanymą ir išsilavinimą. Klasikos perdirbinėjimai tapo kasdienybe ir V. Šekspyrui, A. Kamiu ar E. Jonesko tenka kukliai glaustis savo veikalų paraštėse. Ižūlūs ir provokuojantys – tokie turi būti šiuolaikiniai režisieriai-autoriai, viską griaunantys, svetimą naudojantys, kaip savo, nacionalizuojantys, žodžiu, tikri kultūrbolševikai mene. Teatrologė, dramaturgė Gražina Mareckaitė šiuos procesus vadina „dramos nudraminimu“: “ilgai patį visuomenės susvetimėjimą, nesusikalbėjimą, tikrovės absurdą, kaip naujojo postmodernistinio teatro trinį ir formą deklaravusi dramaturgija priėjo savo siekiamybių ribą: ji jau nebekalba ir nesusikalba, nesiekia nieko išreikšti, tačiau kankinamai, tarsi liežuvį nusipjovęs individas, mykia ir aiškina, dėl ko jis tai padarė…“ Tokie „aiškinimai“ ypač būdingi M. Ivaškevičiaus sceniniams veikalams. Gal todėl jie tokie parankūs kosmpolitizmo apologetams?
Liežuvį nusipjovusi dramaturgija ypač paranki kosmopolitams, neigiantiems bet kokį tautiškumą scenoje. Jiems tada paranku pasinaudoti netgi tradicine verbaline išraiška, pasitelkus lietuvių klaskinę dramaturgiją ir neslepiant paniekos, akcentuoti savo perdirbiniuose ir parafrazėse silpnesnes ar šiaip literatūriškas vietas. Jono Jurašo spektaklyje „Barbora“ tokie J. Grušo pjesės perrašymai (M. Sluckaitės nuopelnas) taip sumenkino dramos idėją, kad nežinant originalo, beliktų stebėtis aukštu dramaturgo vertinimu.
Suprantu, kad tokį idealistinį pakilumą, kurį minėjau, vargu ar dar teks pergyventi, ir tada, nuo 1988-1990 metų pasipylę mūsų tautinės dramaturgijos pastatymai, sugražinę ir išeivijos autorius – A. Škėmą, A. Landsbergį, K. Ostrauską, atvirai ir nuoširdžiai kalbėję apie mūsų skaudžios istorijos skaudulius, tremtį, pasipriešinimą buvo itin reikšmingas etapas ne tik teatrams – mums visiems. J. Vaitkaus, G. Padegimo, S.Varno, V. Balsio pastatymai tada kėlė ir aukštino, jaudino ir buvo tikrojo tautinio Atgimimo ženklas.
Tačiau kas šią gražią idėją ir ženklą supurvino, subulvarino? Ar ne tie patys kosmpolitiniai šaukliai, palaipsniui užtvindę scenas savo „shoping and fucking“ , keiksmais ir išsigimusiais personažais? Esą, tai gyvenimo druska ir mūsų dienų tiesa. Taip, mes atimame tiesos sakytojų monopolį iš tų apsišaukėlių romantikų, kliedinčių apie kažkokias tradicijas ir tautinę sceną – šaukė naujieji pranašai ir rodė mums scenoje kalėjimo žargonu rusiškai besikeikiančius ir besismaukančius tautiečius. Taip palaipsniui tos tautinės vertybės virto patyčia ir parodija.
O mūsų kai kurie paslaugūs recenzentai tai vadino gražiai – „estetiniu maištu“, „šiuolaikine raiška“, „Europos teatrų tendencijomis“… Nors potekstė aiški – bet kokia tautinio teatro samprata suprantama ir suvokiama tik menko išsilavinimo žmogeliams, kaimo mentaliteto asmenims, o šit intelektualai ir tautos žiedas žavisi ir supranta tik postmodernistinį meną, nūdienos ir ateities meną…
Paliegusios dvasios poreikis būtinai atskleisti ką nors žemo, bjauraus, kalbėti apie tai su pasimėgavimu, skanaujant būdingas visiems kosmpolitiniams pastatymams, tiek O. Koršunovo, tiek A. Areimos ir eilės kitų vargingų epigonų. O. Koršunovo teatro samprata – apskritai ne tik kosmopolitinė, bet ir žemiausius instinktus skatinanti, skelbianti atvirą kovą tradicijoms ir tautiškumo sampratai. A. Areima, kuklus sekėjas, labiau rankioja ir dėlioja savo scenines mozaikas iš įvairiausių nužiūrėtų, patikusių pavyzdėlių, toks suįžūlėjęs kopijuoklis, bejausmė matrica, aprūkusi smilkalais, tačiau sugebantis prispjaudyti į sielas. Iš kur tokia tulžis ir nepakanta? Iš kur toks artimo nekentimas? Gal nuo asmens savybių – nuo neapykantos žmogui – prasideda tas kelias į Nieką? Į visišką Neigimą? Į patyčias ir patologiją?
Vydūnas griežtai peikė nevykusią profesionalaus lietuvių teatro pradžią. Tada, 1920 m. gruodžio 19 d. Dramos vaidykla (dabartinio Nacionalinio Kauno dramos teatro lopšys) pradėjo savo veiklą H. Zudermano „Joninėmis“. Vydūnas negalėjo suvokti, kaip Valstybės teatras galėjo pasirinkti tokį lietuvius menkinantį veikalą? Autorius pjesėje pavaizdavo keletą lietuvaičių, prasigėrusių ir ne itin moralių. Vydūnui tai pasirodė tautinės sąnonės juodinimu, mūsų kultūros menkinimu. Ką jispasakytų dabar, pamatęs nūdienos scenos spjaudalių keikūnų kosmpolitų pastatymus?
Nuosekliai tautinę dramaturgiją ugdė ir ugdo Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Vytautas Balsys. Kiekvienas pagal savo metodą, teatro sampratą, tačiau be „perdirbinių“, „aranžuočių“ ar paniekos autoriams. J. Vaitkaus laikysena dar sovietmečiu buvo ypatinga ir atvira – be tada plačiai paplitusios ezopinės kalbos, jis savo pastatymais teigė ypatinga jėga lietuvybę ir tautinę savastį.
Pagal Br. Kutavičiaus muziką ir S. Gedos poemą pastatytas „Strazdas – žalias paukštis“ tapo etapiniu, lietuviškumo etalonu. Pagonybė ir tautos kūrybos galia spektaklyje buvo pagaviai išreikštos judesiu, įspūdingomis masinėmis scenomis. Ne taip seniai J. Vaitkus dar kartą pateikė manifestą, mano manymu, aiškų ir tiesų atsakymą kosmopolitizmo šaukliams – spektaklį „Barbora ir Žygimantas“ , pagal Jono Griniaus (1902-1980) pjesę „Gulbės giesmė“ . Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, spektaklis beveik nutylėtas ir dėmesio iš nuolatinių recenzenčių – recenzentų (schreibende frau – „rašinėjančių poniučių“) nesulaukė.
Menkos reakcijos sulaukė ir tai, kad iš Naccionalinio Kauno dramos teatro repertuaro buvo išmestas G. Padegimo spektaklis „JAH“ , apie itin įdomią ir dramatišką prieškario Lietuvos asmenybę, rašytoją ir „dvasių profesorių“ Juozapą Albiną Herbačiauską. Įspūdingas spektaklis-studija, įtaigiai ir atvirai kalbantis ir pasakojantis ne tik apie Kūrėjo dramą, bet ir apie lietuviškosios inteligentijos kelius-klystkelius, sąmonėjimą, nuopuolius, paklydimus, apie įsigalintį kairuoliškumą, ir viską griaunantį kultūrbolševizmą – kaip nūdieniškai ir grėsmingai skambėjo spektaklyje įspėjimai nūdienai… Tatai tapo nebereikalingu balastu, nes trukdo bendrajai kosmopolitizmo linijai, iškrinta iš konteksto…
Kaip ir talentingo režisieriaus Vytauto Balsio etapinis darbas – pirmą kartą lietuviško teatro istorijoje scenoje pamatėme Lietuvos Prezidento Antano Smetonos dramą, kada lemtingą birželio 15 naktį teko rinktis tarp okupanto prievartos ir konstitucingumo išsaugojimo. Spektaklis „Smetona“ kuriame įsimintinus vaidmenis sukūrė Ramūnas Šimukauskas (Smetona), Saulius Bagaliūnas (A. Voldemaras) ir Remigijus Endriukaitis (Paternalijus) , sulaukė didžiulės sėkmės ir susidomėjimo. Bet ar tatai paranku kosmpolitberniams? Kauno kino studija, kurioje ir gimė šis etapinis pastatymas, kultūrtregerių jau likviduota, net nepaminint ir neprisimenant tokio ženklaus kūrybinės grupės darbo…
Profesorius, teatrologas Petras Bielskis, recenzuodamas šį spektaklį,teigė, kad „režisierius Vytautas Balsys šį veikalą pakėlė kaip vėliavą“. Pakylėtas, dvasingas pastatymas, verčiantis mąstyti ir prisiminti savo tautines ištakas. Tačiau nei tokia dramaturgija, nei tokie pastatymai nereikalingi, jie trukdo bendrai „generalinei linijai“, kosmopolitų maršui. Juk kai kurie dar iki šiol lietuviško teatro pradžią sieja su bolševiko V.Mickevičiaus-Kapsuko dekretu 1918 metais, ir, kaip teisingai pažymi garsus teatrologas Aleksandras Guobys, sąmoningai nutyli daug ankstesnius profesionalios trupės Vilniuje, kuriai vadovavo M. Sleževičius, žingsnius. Teigiama netgi, kad iki 1918 metų nebuvo ir lietuviškos dramaturgijos… Tai kur tada kūrė Vydūnas, V. Krėvė, V. Bičiūnas?
Bandymai sumenkinti lietuviškojo teatro ištakas raudona gija siekia mūsų dienas. Juk nuolat akcentuojama, kad tautinė savastis – tai visškas anachronizmas, „tvartų teatras“, liaudies vakaruškos ir gegužinės, tinkamos tik kaimo žmogui. Tai sąmoningas ir melagingas klaidinimas. Profesoriaus, šviesuolio ir vieno garsiausio nūdienos lietuviškojo teatro kūrėjo Petro Bielskio didžiulės veiklos dėka visoje Lietuvoje atgaivintas Klojimo teatrų judėjimas, nuolat vyksta teatrų festivaliai-krivūlės, išugdytas didžiulis būrys tautinio meno entuziastų ir aktorių.
Drąsų iššūkį tokioje situacijoje metė būrelis jaunų Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių ir režisūros ėmęsis aktorius Tomas Erbrėderis. Lietuviškų sceninių vakarų ir Klojimo teatro laikų veikalas – J. Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moters“ jų pastatyme įgavo ryškių ir nūdieniškų bruožų. (Premjera – 2012 m., dar paliktas repertuare). Spektaklis – viena iš retų tautinio sceninio meno apraiškų, susišaukianti su lietuviškojo teatro samprata.Būtent tai ir turėtų nulemti lietuviškosios scenos ateitį, nulemti jos tautinę savastį. Yra visos prielaidos kurti Tautos teatrą, prisimenant prieškario A. Sutkaus bandymą. Turime galingą Petro Bielskio lietuviško teatro judėjimą, apėmusį visą Lietuvą, ypatingai suprantamą ir godojamą mažesniuose teatruose, kurių dar nepasiekė globalistinio maro užkratas.
Kosmopolitinės scenos skurdas akivaizdus, jos tikslas – žlugdyti sveikas tautos kūrybines galias, paniekinti ir išsityčioti iš mums brangių vertybių, pažeisti nacionalinį orumą. Laikas stabdyti darniom gretom žengiančius teatro ir meno kosmopolitus. Juk, pasak Viktorijos Daujotytės, tautos garbę kelia ir gina kultūra, menas, literatūra. Čia glūdi tautos orumo šaknys.
Neleiskime jų graužti kosmopolitiniams gaivalams.
Nuotraukos iš publikacijos autoriaus, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų nario Gedimino Jankaus asmeninio albumo
