2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Aldona Žemaitytė. Pastabos paraštėse. 1993 metai...



Aldona_paskutine_did_II.jpg


Deimantas laisvės vainike


Mums, kurie likome gyvi po Sausio tryliktosios ir dar skaičiuojam laiką, trupindami į valandas, minutes, mėnesius ir metus, be galo sunku patikėti, kad antrąkart jau minim tą kruvinąją naktį. Tada atrodė, jog apstulbęs laikas sustings ant Karoliniškių kalvos ir nebepajudės... Sunku be galo patikėti ir tuo, kad tie, jau nebeskaičiuojantys laiko po žaliomis Antakalnio pušelėmis, nežino, ką jų mirtis davė Lietuvai. 

Gal žino? Tik mes to jų žinojimo negalime savo protu aprėpti. Juk buvo iki šiol svarbiausi mūsų valstybės žmonės. Atvykę Lietuvon, karaliai, prezidentai pirma suskubdavo pas juos nulenkti galvas ir gal būt pasiklausti visų nekaltų aukų, ką padaryti, kad pasaulis nebūtų toks žiaurus ir neteisingas.

Gal ir toliau taip bus. Negalim žemišku žodžiu paguosti motinų. Neturime jų mokyti krikščioniško elgesio begėdiškoje spaudoje, bet galime ir sau, ir joms visada pasakyti, kad Sausio tryliktoji - pats brangiausias deimantas mūsų laisvės vainike. Kokie rūkai beužklotų Tėvynės horizontą, jis nepaliaus žibėti ir neleis užmiršti, kur buvom pakilę: į savo lemties viršūnę, į tragiškąjį būties aukštį.

Gal mirusieji žino ir mūsų nuopuolio reikšmę. Kodėl, gavę stebuklą, kaip vaikai paleidom jį iš rankų? Apakino šviesa, staiga išėjus iš slogios tamsos? Bet gal tas stebuklas nesudužo? Gal vis dėl to išliksime tauta ir valstybe, o ne tuo aplaistytu lošimo stalu, ne minia, kalančia prie kryžiaus savo pranašus.

Tikėkime. Ir tik nepaverskim Sausio tryliktosios šaunia švente.

1993 sausio 13-oji



Vargo broliai

Kovo 16 dieną vargas stovėjo už Lietuvos Seimo durų. Vargas kalbėjo lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. „Valgyti, valgyti!“ - skandavo žmonės. Daugiausia čia buvo pensininkų ir invalidų, nors į piketą „Bočių“ draugija kvietė ir bedarbius, ir studentus. Dar nėra mūsų šalyje tikrų bedarbių. Ir studentai, turtingų tėvų remiami arba Gariūnuose sėkmingai spekuliuodami, dar gyvena prašmatniau už mažapinigį inteligentą. Infliacija ir staiga užaugusios maisto produktų kainos skaudžiai kirto pensininkams, ligoniams, invalidams. 

Į piketą atvažiavo ir kitų miestų varguoliai. 
Žmonės su savo plakatais ir reikalavimais stovėjo atokiai, mandagiai, policininkų tvorele atitverti, kol neišseko kantrybė, kai pamatė, kad į juos nekreipiama dėmesio. Tuo metu Seimo rūmuose vyko posėdis, buvo pristatinėjami ir tvirtinami Konstitucinio Teismo teisėjai, naujasis Lietuvos banko valdytojas. Smagiai riedėjo balsavimo mašina, sumaniai pirmininkaujančio prof. Aloyzo Sakalo vairuojama. Kaip senais sovietiniais laikais – viskas aišku, iš anksto numatyta, nepakeičiama...

Bet artėjant pietų metui vienas Seimo narys, salėje priėjęs prie mikrofono, pranešė, kad piketas vykstąs labai emocingai, piketuotojai nustūmė į šalį policininkus, atsidūrė prie pat Seimo durų ir reikalauja, kad su jais kalbėtų Prezidentas ir Seimo pirmininkas.

„Aš neisiu į gatvę kalbėti su grupe žmonių, kuriuos inicijavo tam tikros politinės jėgos. Aš nesirengiu priimti politinių smūgių. Aš žinau, kiek valstybės kišenėje yra pinigų... Prezidentas nėra stebukladarys“, - pareiškė iš tribūnos A.Brazauskas, pabrėždamas garsą "r", kuris atriedėjo iš ano meto vadovaujančių partinių darbuotojų leksikono.

Seimo posėdis vyko toliau. Išėjusi iš posėdžių salės, pažvelgiau pro langą. Žmonės spaudėsi vienas prie kito, jų buvo daug, labai daug... Jie buvo įaudrinti, šūksniai girdėjosi ir pro sandarius rūmų langus. Žmonių veidai buvo išvargę, vargas ženklino jų bruožus ir drabužius. Po kurio laiko pas juos išėjo Seimo nariai Gediminas Vagnorius ir Saulius Šaltenis. Ekonomistas G.Vagnorius žemaičiuodamas paprastai paaiškino, kodėl žmonės įpuolė į tokį vargą ir ką opozicija konkrečiai pasiūlys Seimo daugumai, kad tas vargas būtų sumažintas.

 Per keletą minučių visi nurimo, jų niaurūs veidai nušvito dėkingumo šypsena. „Ačiū, ačiū“, - dabar skandavo žmonės ir ramiai skirstėsi. Šalia manęs stovėjęs Seimo valdininkėlis nusivaipė: „Jei šitos minios didvyris yra Vagnorius“... Pasijutau nejaukiai. Pajutau, kad turiu būti ne čia, už lango, o ten, tarp vargo paženklintųjų. Įsimaišiau tarp jų. Žmonės vėl taikingai lietuvių ir rusų kalbomis šnekučiavosi apie kasdienius rūpesčius. Kaip vaikai, – pamaniau, jiems užteko tik pažadų...

Užėjau į priešais Seimą esančią kavinutę ko nors užkąsti. Arbatos stiklinė, dešrelė ir spurga kainavo 60 talonų. Inteligento pietūs. O jie negalėjo leisti sau net šito, mažieji vargo broliai, likę už kavinutės durų.

1993 kovo 19 d.




Apie ketvirtąją valdžią

Į redakciją suplaukia laiškai ir ateina žmonės, ieškantys paguodos, nuraminimo, padrąsinimo. Ir redakcija tampa tam tikra psichoterapijos vieta, tuo labiau, kad mūsų psichoterapeutai neskuba gydyti žmonių sielų. Jie mieliau gilinasi į užsienyje madingas teorijas, bendrauja su užsieniečiais, kurie atvažiuoja ir vėl išvažiuoja, vargu ar supratę, į kokį dvasinės dykumos kraštą juos atpūtė smalsumo vėjai. 

Redakcija neišvengiamai tampa vieta, kurioje laikraščio skaitytojai ieško užuovėjos. Ar randa? Ar pajėgia redakcijos darbuotojai būti psichoterapeutais, savotiškais nuodėmklausiais, tuo labiau kad tikraisiais nuodėmklausiais ne visais galima pasitikėti. Vis daugiau išgirsti atvejų, kad kunigas kolaboruoja su esančia arba – dar baisiau – buvusia komunistine valdžia ir tuo netgi didžiuojasi prieš savo kolegas.

Jei žmogus myli laikraštį, tai pasitiki ir jo redakcija, tikėdamas, kad ji neapvils. Ar taip ir yra? Pastaruoju metu pritilo skardžiabalsis choras laikraštininkų, buvusios dešiniųjų valdžios opozicionierių, aštrus jų žvilgsnis prigeso, realybėje įžiūrėdamas tik apvalius, minkštus kontūrus. Narsioji „Respublika“ 1000-tojo numerio jubiliejaus proga mėgaujasi savimi, savo darbuotojų ir svečių lūpomis užliūliuodama lėkštumą ir paviršutiniškumą. Nevisavertiškumą ji mėgina pridengti džiūgavimu, kad pralenkė „Lietuvos rytą“ apimtimi – informacijos prasme pustuščiais 64 puslapiais.

Etapinės reikšmės dokumentas (o, kad jis būtų atsiradęs bent prieš metus!) Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdybos memorandumas Prezidentui „Dėl Lietuvos santykių su Rusija ir žalos Lietuvai atlyginimo“ - praslysta pro žurnalistų komentatorių akis ir ausis ir spausdinamas tik „Lietuvos ryte“ kaip reklaminis skelbimas. Tuo tarpu „Lietuvos aidas“ irgi, matyt, kaip reklaminį skelbimą spausdina LDDP vadovo Gedimino Kirkilo pristatytą „Nacionalinio saugumo koncepciją“. 

Apie „Memorandumą“ - nė žodžio. Užtat reklaminiai skelbimai vis labiau pučiasi, užimdami dienraščiuose vertingiausias vietas. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos ketvirtąją valdžią – spaudą – pagavo nenumaldoma trauka artėti į „juodąją skylę“ besipešant tarpusavy, besišaipant iš buvusių nepriklausomybininkų, patriotų - idiotų, anot filosofo A. Šliogerio, iš tremtinių, demonstruojant visus savo kaip valstybės piliečių menkavertiškumo kompleksus.

 Anomis dienomis, prieš porą metų, buvo tik griaunama. Bet kodėl ir šiandien nėra kūrybos, o tik slinkimas tikrovės paviršiumi? Kodėl šaunuoliai kritikai šiandien tyli arba prabyla tik puse lūpų matydami, kaip paminama Konstitucija, naikinami arba apeinami įstatymai, kaip vis labiau valstybėje įsisiaučia ekonominis chaosas ir nusikalstamumas?

Į redakciją ateina žmonės, tikėdamiesi gauti atsakymą į daugybę neaiškumų ir nuoskaudų. Šimtais puslapių, milijonais egzempliorių kasdien publiką pasitinka ketvirtoji valdžia. Ar suranda joje žmonės meilę, paguodą ir viltį?

1993 liepos 2 d.

Nuotraukoje: Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė Aldona Žemaitytė - Petrauskienė

Nuotr. iš asmeninio albumo



Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)