2020 m. gegužės 31 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Antanas Marčiulionis.,,Pamatuok mūsų kaltes gyvenime. Prologas



Marc._naujausia_2_II_jis.jpgNeseniai sapnavau gimtąją Pieską (yra tokia gyvenvietė Lazdijų rajone, šalia Seirijų). Sėdi mamukė mūsų bakūžėje prie staliuko ir išrikiuotus molinius švilpukus skaičiuoja. „Žūrėk, Antanuli, – sako ji, – tavy laukdama kiek nulipdiau: keturasdešimc vištukių, dzvidešimc baronų, penkiolika gaidzių ir dzvidešimc keturis raitelius.“ „Aha, vieno trūksta iki šimto“, – patvirtinu aš ir paglostau jos nubalusią galvą. „Tai nulipdzyk, sūneli, dar vienų gaidukų ar žmogų ant arklio – tu gi moki.“ „O kada dažysit?“ – klausiu. „Taigi žinai – kadu išdzius. Cik tavy prašysiu, kad ir iškvorbytum.“ Patyli ji ir vėl prašo: „Ir Lazdzijų turgun galėtum nuvešc. Su šiciek molio man jau sunku tampycis.“

Gal pusę nakties sapno blaškomas bandžiau prisiminti kažkada mamukės mokytą amatą, bet neatsimenu, ar tą dirbinėlį į turgų nusivežiau. Užtat kaimyno Juozo Masionio, pynusio kašikus, prašymas iš sapno peripetijų neišnyko: „Parašyk, Antanai, savo laikraščin, kad kartu targavojom, kad dzūkai ne cik tavo dūdukes pirko, bet ir mano kašikus.“ „Tai kiba iš mamos amatų perimsi, kad turguj stovi, – girdžiu už nugaros Janės Žukauskienės, dar vienos kaimynės, balsą. – Matai, Juozai, kaip būna – visi mislijom, kad užaugis ir Antanukas dūdukes lipdzys, o jį Daminka Kaunan išlaido.“ „Ir gerai padarė, – gina mamą Masionis. – Vaikas tinkuoc, dažyc išmoko ir laikrašciuose rašo.“


Neatsistebiu, kaip tikroviškai sapnuose ne kartą paauglystė persipynė su penkių dešimtmečių, praleistų Kaune, kaleidoskopu. Ten, Pieskoje, gyvenę kaimynai ir sapnuose, ir tikrovėje buvo mano gyvenimo vertintojai. Jie ir grįžtantį sutikdavo tarsi artimiausi giminės, ir išlydėdavo tarsi savo sūnų. „Kaip tau gerai, kad tokį rūpescingų vaikų užsiauginai, kad ir dzirba, ir mokinas, ir tavimi rūpinas“, – guodė ašarojančią mamukę.

Net ir mamos pokalbiai su kaimynais apie mane atgyja tarsi sapnuose. Girdžiu vienus patariančius, kad, tėvukui mirus, dėl dažnai sergančios mamos iš Seirijų kažkur išvažiuoti negaliu, kiti siūlė pasekti „Plutinskienės Stasiuko, išvažavusio Kaunan mokycis amato“, pavyzdžiu. Kone visi tie Pieskos bakūžių dzūkeliai iki šiol atrodo tarsi buvę artimiausi giminės. Kaip jie kartu su mamuke džiaugėsi sužinoję, kad Kaune vakarais baigiau ir profesinę, ir vidurinę mokyklą, kad „universiteti mokinuos rašyc in laikrašcius“. „Matai, kokiu dzideliu žmogum būsi“, – prisimenu bene santūriausio pieskinio Jurgio Kazočiūno šypseną. O Prano Civinsko, su kuriuo paauglystėje skiedromis dengėm namų stogus, balsas tai tikrai iš kažkurio sapno ataidi: „Turėsi parašyc, kiek cia aplinkui mus miškiniai nekaltų žmonių po žamėm sukišo ir tavo brolukų Ročkiuose nukankino...“

Vis galvoju, daug jie visi prisidėjo, kad, kaskart grįždamas į Dzūkiją, bent mažumėlę turėčiau kuo savimi pasididžiuoti. Žinojau: kaimynai daug apie viską klausinės, pasakos apie negerais keliais einančius arba pas tėvus visai neparvažiuojančius mano bendraamžius ir nuoširdžiai džiaugsis, jog savo mamukei esu visa paguoda. Taip jau buvo: ir dėl tų mielų dzūkelių stengiausi šio to pasiekti, ir dėl anksti užklupusios pirmosios meilės. Retas kuris dėl jos nenorime vienaip ar kitaip save įprasminti.

Į žurnalistikos vandenis vedė ir Kauno 4-oji statybos mokykla, darbas statybų aikštelėse, „Spalio“ siuvimo fabriko remontininkų brigadoje, Komjaunimo Požėlos rajono komitete. Būtent čia išryškėjo noras būti pastebėtam tiek visuomeninėje veikloje, tiek spaudoje. Niekada neužmirštu vėliau kolegomis tapusių „Kauno tiesos“ žurnalistų Jadvygos Gečaitės, Marijos Macijauskienės, Irenos Kirkilaitės, Juozo Klimašausko, redagavusių mano, dvidešimtmečio, rašinėlius, į „Vakarinių naujienų“ Kauno skyrių dirbti pakvietusio Zenono Mikalausko, čia kartu dirbusių Liudos Šimonėlytės, Stanislovo Čyvo patarimų.

Ir dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, atmintyje dažnai iškyla Algimantas Brazaitis, Bronius Stabulionis, Jonas Bielskis ir daugelis kitų dorų komunistų, su kuriais trejus metus dirbdamas partinį darbą iš jų mokiausi atskirti pelus nuo grūdų,vertinti žmones ne pagal idėjinius įsitikinimus, o pagal sąžinę, sugebėjimus, žinias. 

Džiaugiuosi, kad informacijos žanrą padėjo tobulinti „Elta“, kad pagrindiniame šalies dienraštyje „Tiesa“ aštuonerius metus teko dirbti su žurnalistikos asais Henriku Savicku, Petru Jankausku, Arnoldu Čaikovskiu, Leonu Braziuliu, Petru Naraškevičiumi, Sigitu Blėda... Ta patirtis buvo labai reikalinga dirbant „Kauno dienoje“ skyriaus vedėju, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – steigiant ir redaguojant laikraščius „Vakarinis Kaunas“, „Kauno kraštas“, „Mano verslas“.

Net nepajutau, kaip žurnalistika įsiveržė į mano dieninį ir naktinį gyvenimą. Domėdamasis įmonių, tarybinių ūkių, kultūros ir meno įstaigų, partinių ir profsąjungų organizacijų laimėjimais, analizuodamas jų problemas, stengdamasis suvokti darbo pirmūnų ir „menkinančių kolektyvo vardą“ mąstyseną, meno pasaulio žmonių kūrybos paslaptis, analizuodamas daugybės skundų redakcijoms priežastis, švelniai tariant, primiršau tiek šeimą, tiek patį save. Žurnalistinis darbas tuomet atrodė pomėgis, su kuriuo nesinorėjo skirtis net trumpam. Pomėgis, pareikalavęs daug energijos, kūrybiškumo, atsidavimo, vertęs užmiršti poilsį.

„Pas mus, tamsta, galit daugiau nevaikščioti, jeigu nesugebat skirti dienos nuo nakties“, – prieš tris dešimtmečius, ištyręs mano negalavimus, perspėjo garbaus amžiaus profesorius. „Tai gal ir nuo tos ligos kokių nors vaistų pasiūlysite?“ – bandžiau juokauti. „Pasiūlysiu. Būtinai keiskite profesiją“, – patarė šalyje gerai žinomas medikas.




Marc._naujausia_II.jpgVažiavau tada iš ligoninės ir mintijau: „Dievulėliau, kiek tokių tarp mūsų esama! Bet ar daugelis meta pamėgtą darbą?“ Šeimos prispaustas suradau geresnę išeitį. Ir, pasirodo, nuo to, kad pripažinau tikrąją nakties paskirtį, niekas nepasikeitė.

 Atėjus į „Kauno tiesos“ partijos gyvenimo skyrių gorbačioviškos „perestroikos“ metu, su kolege Aušra Lėka tiek visko šia tema teko prirašyti, kad nei vienam mieste buvusiam partijos komitetui per mažai tikrai nepasirodė.





Šiokie tokie pėdsakai palikti „Respublikos“ dienraštyje, nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ypatumai beveik ketverius metus gvildenti „Ūkininko patarėjuje“. Panoręs artimiau pažinti netradicinį verslininką Augustiną Rakauską, pasibeldžiau į šio „Senukų“ prekybos tinklo įkūrėjo kabineto duris. Ir pasilikau bendrovėje ilgiems metams. Kartu su jos šeimininku išauginome laikraštį „Verslumo dvasia“, labai išsiskiriantį iš šiandieninės sensacijose paskendusios žiniasklaidos, platinamą ne tik visoje Lietuvoje esančiuose įmonės padaliniuose, bet ir prekybos centruose. Atsakomybė už kiekvieną išspausdintą žodį, pagarba žmogui, dvasinėms vertybėms dominuoja kiekviename šio laikraščio numeryje.

Gaila, kad jau seniai nėra tų žmonių, kuriems, įteikdamas šią knygą, norėčiau parodyti bent dalelę to, ką per ilgus žurnalistinio darbo metus teko pažinti, kam atiduota daug širdies šilumos, kokių gyvenimo peripetijų virtuvėse teko pabuvoti, kuo stebėtasi ir dėl ko jaudintasi, kokias temas apmąstymams diktavo kasdienybės permainų skersvėjai. Nėra jūsų, mieli tėveliai, nėra tų dvasiniu artumu alsavusių kaimynų, daugelis Anapilin iškeliavote ir jūs, vyresnieji kolegos, taip nuoširdžiai padėję rašiniuose braukyti nereikalingus žodžius ar sakinius. Bet yra sūnūs, anūkė, nuo mažumės besidžiaugianti, kad turi senelį žurnalistą, yra žmona, atlaikiusi visus mano niurzgesius ir daugeliu atvejų buvusi pirmoji straipsnių kritikė, yra giminės, draugai, buvę ir esami bendradarbiai...

Kas nors anksčiau ar vėliau knygą vartys, kažką perskaitys ir pagalvos: „Bet ar kas nors pasikeitė po tokių atakuojančių straipsnių? Kodėl buvo rašoma apie darbo pirmūnus, kažkokius racionalizatorius, kultūros namuose repetuojančius saviveiklininkus? Nejaugi kam nors buvo įdomu skaityti apie partinius susirinkimus, komjaunuolių, komunistų iniciatyvas, butų skirstymo procese paklydusius profsąjungų komitetus?“ 

Visa tai vertinta įvairiai, bet dauguma mūsų profesijos žmonių džiaugėsi kylančiomis naujomis arba modernėjančiomis gamyklomis, mokslo įstaigomis, jose dirbančių žmonių gebėjimais ir darbštumu, nuolatiniu dėmesiu jų poilsiui. Ir jokiu būdu savęs dėl to neplakėme (bent aš tai tikrai), pradėję gyventi atkurtos Lietuvos nepriklausomybės ritmu. Tam nebuvo mažiausios priežasties: tie, kurie norėjo, tuo tarybmečiu būdami ir didžiausių bėdžių vaikai, subrendome išsilavinę, vienokios ar kitokios specialybės profesionalai, nepaliesti nedarbo kančios, įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau būsime aprūpinti gyvenamuoju plotu, kad mūsų nepasitenkinimas vietinės valdžios nerūpestingumu, jeigu panorėsime, pasieks tuos, kurie ją sudrausmins.




Marc._naujausia_3_II_jis.jpgBemoksliai mes likome tik politinio gyvenimo peripetijose, nežinoję nei jokių „paktų“, nei „aktų“. Gyvenome, kaip sugebėjome „kolaboruojančios“ valdžios padedami ir patys „kolaboruodami“, tą valdžią ir valdininkus, direktorius, kolūkių pirmininkus, partinių organizacijų sekretorius, profsąjungų komitetus tai pagirdami, tai pakeiksnodami. Feljetonai, straipsniai moralės, neūkiškumo temomis bent jau iš pagrindinių Lietuvos laikraščių neišnyko niekada. Ir jie mus, žurnalistus, maitino, už juos buvome vertinami ir skatinami. 

Šiandieninėje žiniasklaidoje nemažai vietos užimanti gilia analize grįsta žurnalistika sūpuota ir brandinta būtent tuo su žemėmis sumaišytu laikmečiu. Ji ir buvo mano kūrybinio darbo pamatas įvairiuose spaudos leidiniuose, leidžiant bei redaguojant „Vakarinį Kauną“, „Kauno kraštą“, „Mano verslą“.

Gyvenimas, darbas laikraščių redakcijose, didėjusi kompetencija diktavo ir temas, ir žanrus, supažindino su daugybe įvairių profesijų, pareigybių žmonių. Iki šiol atmintyje išliko kone kiekviena straipsniuose analizuota situacija, jos „herojai“ ir „antiherojai“. Ilgai svarstęs, kas labiausia nusipelnė būti šios publikacijų rinktinės pradžioje, pasirinkau lengvus, žanriniu požiūriu labai skirtingus rašinius, sakyčiau, atspindinčius knygos kaleidoskopinę struktūrą. Pagaliau tai gal ir ne itin svarbu. Svarbu – pradėti.
Taigi...


Nuotraukose: Kaunietis žurnalistas Antanas Marčiulionis, dalį savo kūrybos surinkęs ir sudėjęs knygon ,,Pamatuok mūsų kaltes, gyvenime"




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)