2020 m. rugsėjo 19 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Eduardas Eigirdas. Kuo skiriasi Andrius Užkalnis, dirbęs BBC ir grįžęs į Lietuvą?



Uzkalnis II_1.jpgŽURNALO ,,VALSTYBĖ'' ŽURNALISTO EDUARDO EIGIRDO POKALBIO SU ANDRIUMI UŽKALNIU TĘSINYS  (pradžia ,,Aktualijose").


-Ar galėtum įvardyti, kas tave labiausiai nustebin: o gal tebestebina Didžiojoje Britanijoje ir kas šiandien  stebina Lietuvoje?

- Didžiojoje Britanijoje apsvaigau nuo individualizmo, kuris buvo ir yra kontrastas lietuviškam kolektyvizmui. Aš labai individualus žmogus, nepakenčiu kolektyvų ir derinimosi prie kitų. Todėl ten pasijutau kaip žuvis vandenyje. Žinau, Lietuvoje daugelį erzina, kad dažnai vartoju įvardį „aš“, kad pats save pasiskyriau svarbiausiu Lietuvos maisto kritiku, kad sugalvojau savo vertinimo sistemą penkios „Žąsys“ iš penkių), kad kristalizavau Lietuvoje tik užuomazgos stadijos „skiltininko“ žanrą - tokio visų gyvenimo klausimų komentuotojo, visų galų meistro, kurį  mažai kas mėgsta, bet visi skaito.

Mano išskirtinumas yra individualumo kultas ir esmeninė atsakomybė. Režisieriui ar tapytojui Lietuvoje leidžiama  viską perleisti per save ir svaidytis į šalis individalizmu, tačiau tekstų autoriui tai neįprasta. Anglijoje supratau, kad taip ne tik galima daryti - tai yra vienas kelių į sėkmę, ir pritaikiau sau. Tai buvo didžioji tos šalies pamoka. Vienas mano vadovų BBC man sakė: „Neprašyk leidimo ką  nors daryti. Daryk, o jei nepasiseks, atsiprašysi.“ Lietuvoje  tai vis dar skamba kaip neregėtas įžūlus voliuntarizmas. O man tik taip ir patinka. Negaliu pakęsti konsultavimosi ir konsensuso. Jau keleri metai man siūlo, pavyzdžiui, kad mano maisto kritikos portalas „Laukinės žąsys“ leistų žmonėms balsuoti ir vertinti. Bet man to nereikia.

Kai 2011 m. grįžau į Lietuvą, mane pribloškė užsilikusi institucinė stabmeldystė, pagarba antspaudui, institucijai, oficialiam leidimui. Tai nepasikeitę iki šiol. Net ir dabar daugeliui žmonių pagrindinis dalykas, kuris juos domina mano biografijoje, yra darbas BBC, nors man tai - praėjęs etapas.

Kol žmonės neįstengs suprasti, kad asmuo gali būti daugiau nei organizacija, tol niekas ir nepasikeis. Kol visi lauks leidimo, suteiktų galimybių, kol pagrindiniai klausimai bet kuriam žmogui, ką nors darančiam savaip, bus „Kas tau leido?“ ir „Kas tave paskyrė?“, tol turėsim tą šlykščią situaciją, kur žmogui Seimo nario postas yra svajonių viršūnė.

- Ar Didžiosios Britanijos verslo, politikos ir žiniasklaidos elitas labai skiriasi nuo Lietuvos elito, jei kalbame apie požiūrį į valstybę, demokratines vertybes ir nacionalinius interesus?

- Taip, skiriasi. Pagrindinis skirtumas tas, kad ten žmonės eina į politiką ne pinigų užsidirbti. Visi žino, jog tam, kad taptum parlamento nariu, reikia tiek energijos ir darbo, kad juos skyręs kokiai nors kitai veiklai - kūrybai, verslui, net samdomam darbui - tikrai uždirbsi gerokai daugiau per tą patį laiką. Tai lemia viską. Kai žmonės neprisišlapina į kelnes iš laimės nuo pirmo gyvenime tarnybinio automobilio, kurį gauna kaip parlamento nariai, kai trečiarūšė aktorė nesikabina į deputato vietą, kad po kadencijos pabaigos nereikėtų vesti renginių kaimo vietovėse, kad pramistų, tai parlamente atsiranda daugiau rimto darbo, tada rimtesni žmonės užima ir vyriausybės postus ir viskas būna profesionaliau.

Žiniasklaidos elitas Didžiojoje Britanijoje daug labiau užtikrintas dėl savo ateities (labiausiai finansinės), jų nepastumdysi ir neliepsi jiems rašyti tai, ko jie nenori. Lietuvoje tokių vienetai. Anglijoje jų yra pakankamai, kad formuotų stuburą ir nustatytų standartus. Ubagų išdidumas labai skystas ir lengvai palaužiamas.

- Norėčiau pateikti naujausią pavyzdj. Neseniai Kauno valdžia miesto mero Visvaldo Matijošaičio siūlymu opozicijos kalbėjimo laiką sutrumpino nuo 2 min. iki 40 sek., ir Lietuvos elitas, tiek inteligentija, tiek žiniasklaida, tyli. Ar ir britai toleruotų tokius valdžioje įsitvirtinusių jėgų veiksmus opozicijos atžvilgiu?

- Nemanau, kad toleruotų, bet ir šiaip ta šalis turi labai didelį institucinį imunitetą Druskininkų ir Kėdainių tipo kunigaikščiams. Supraskite, tuose pačiuose Druskininkuose, manyčiau, meras valdo kaip savo imperijoje tik todėl, kad žmonėms tai iš esmės patinka. Įžūlus vietos ponulis tik naudojasi tarpstančia bailaus kumečio dvasia.

Tarkim, kokia nors ministerija organizuoja provincijoje paskaitas jaunimui ir meras vetuoja kalbėtojų sąrašus, sudarytus Vilniuje. Šlykštu ne tai, kad įsijautusi provincijos beždžionė didžiausiame buvusio rajono  komitete taip elgiasi, šykščiausia tai, kad organizatoriai skambiai nepasiunčia jo ir nepaviešina visko - tiesiog paslaugiai ieško kitų lektorių, kad įtiktų vietos kunigaikštukui.

- BBC dirbai rimtosios žurnalistikos srityje, būtent jos Lietuvai labiausiai trūksta. Kodėl grjžęs pasirinkai lengvesnį žanrą? Gal pavargai nuo solidumo ir norisi žinomumo?

- Lietuvoje mano lūkesčius atitinkantys honorarai mokami tik už lengvąjį žanrą, tai yra už tuos rašinius, kurie tinka plačiausiai auditorijai. Manęs kartais studentai klausia: „Ar galima Lietuvoje gyventi iš rašymo?“ Atsakau, taip, galima, bet tokių žmonių yra tik keli, ir tam reikia būti vienam skaitomiausių. Galima gerai gyventi ir iš muzikos, jei esi Andrius Mamontovas, Marijus Mikutavičius arba Egidijus Dragūnas. Visi kiti turi važinėti po korporatyvus ir nesibodėti groti per grūdų sandėlio dvidešimtmečio šventę. Tai nėra baisu, bet tai reikia pripažinti.

Jeigu kalbame skaičiais, kad galėtum gyventi iš rašymo, portaluose tavo tekstų skaitomumas turi siekti ne  dešimtis, bet šimtus tūkstančių atsivertimų per mėnesį, ir knygos turi būti leidžiamos ne standartiniu Lietuvoje 1500  egzempliorių, o dešimtkart didesniu tiražu. Tai pavyksta labai nedaugeliui ir visi jie rašo gausiam skaitytojų ratui.

Aš jau per senas, kad būčiau badaujantis meninkas, vaikštantis ir besiskundžiantis, kad penkerius metus nevalgiau restorane ir galiu nuvažiuoti į užsienį tik tada, kai  kas nors pasigaili ir sumoka.

Ar man labiau patiktų rašyti ilgus tekstus tokiems žurnalams kaip „Naujasis židinys“, pavyzdžiui, apie miestų dvasią, apie vaiduoklius arba apie subtilius ir sudėtingus asociacijų laukus ar mistiką naktį atvykus kateriu į Veneciją? Labiau patiktų. Ir kartais tai darau. Bet aš turiu užsidirbti pragyvenimui kaip autorius ir rašau didžiajai auditorijai. Kitas variantas būtų dieną už honorarą kurpti tekstus reklamos ar viešųjų ryšių agentūrai, o vakarais rašyti knygas, kurias mažai kas skaito. Bet man taip nesinori. Tai nieko blogo, bet aš taip nenoriu.

Žinai, koks man didžiausias pastarųjų metų laimėjimas? Kai galiu pasakyti: „Aš taip nedarysiu, nes nenoriu.“ Ir nieko neaiškinu.

- Bet ar rimtosios žurnalistikos poreikio problema nėra susijusi ir su tuo, kad reitingai, švelniai tariant, yra keisti (apie tai daug kartų rašėme), o Lietuvos visuomenė net nebesitiki, kad, pavyzdžiui, televizijos apskritai transliuos rimtą informaciją, nepatinkančią reklamdaviams ar įtakingoms verslo grupėms?

- Taip, televizija, kadaise daugiausia pinigų turėjusi žiniasklaidos priemonė, dirba vis mažesnei ir vis paprastesnei auditorijai (pažiūrėkite į reklamas: kompensuojamieji vaistai, pigios vištų šlaunelės, greitieji kreditai), jokiai rimtesnei auditorijai dirbti net nebando, todėl rimtesnė auditorija nieko ir nesitiki. Ratas užsidarė. Aš įprastos televizijos ambicijas savo širdyje palaidojau.

Tačiau žinau, kad galiu kurti paklausų turinį. Norėčiau kurti internetinės televizijos laidą, mat šiandiedien jos žiūrimumo skaičiai ir pinigai sparčiai artėja prie įprastastinės televizijos skaičių. Pažiūrėsim, ar sukelsiu dar vieną revoliuciją.

 - Bus tikrai jdomu stebėti, kaip tau seksis. O gal vertėtų kurti internetinę televiziją, kuri taptų egzistuojančių televizijų alternatyva ir verstųsi keistis?

- Pirma leisk sukurti savo laidą, tada žiūrėsiu, bet šiaip jau nemanau, kad yra toks dalykas. Televizija, kaip - visuma, internete nebetenka prasmės: prekės ženkląs yra laidos kūrėjas, veidas, o ne stotis ir ne ženklelis ekrano kampe.

Palyginkime:kadaise muzikantams reikėjo filharmonijos ar kitos koncertų organizavimo struktūros, Vakaruose - įrašų kompanijos, kad galėtų groti ir iš to uždirbti. Dabar jie yra patys sau turinio kūrėjai ir patys renkasi pardavimo kanalus kiekvieną kartą pagal savo poreikius.

Kai tik nepriklausomi laidų kūrėjai internete pasieks tokius skaičius, kuriuos bus galima lyginti su tradicinės televizijos skaičiais, televizijos pačios ateis ir prašys jų turinio, ir pirks tokį, koks jis yra. Ir viską lems turinio gamintojas. Tai įvyks greičiau, nei mums atrodo.

Per pastaruosius porą dešimtmečių įvyko daugybė kokybinių gyvenimą keičiančių šuolių: atsirado lietuviškas kinas, norima tapti pigios kelionės, atsirado žmonių, kurie renkasi gyvenamąją vietą pasaulyje ir dirba iš bet kur, nuo darbdavio nepriklausomas darbas tapo įprastu dalyku, o ne mamų ir močiučių baubu („Tai kada, vaikeli, normalią darbovietę susirasi?“ - sakydavo kokiam milijonieriui, jau turinčiam klientų visame pasaulyje ir dirbančiam su kom- uteriu ant kelių nors ir ant suoliuko parke). Nėra jokios priežasties, kodėl ir žiniasklaidoje neįvyks panašus lūžis.

- Ar vis dėlto nesigaili, kad grjžai į Lietuvą? Ar tikiesi, kad, atsižvelgiant į egzistuojančias realijas (Rusijos struktūros, oligarchinės grupės, elito prisitaikėliškumas), sugebėsi realizuoti savo potencialą ir būti audingas Lietuvai?

- Ne, nesigailiu. Kol kas man viskas sekasi - laida BTV gyveno ilgai, net du sezonus (žiūrovai to nepastebi, bet daugelis laidų nė pusės sezono negyvena), mano radijo laida gyvena jau ilgiau nei pusantrų metų, aš rašau didžiausiam šalies naujienų portalui delfi.lt  ir rašau tai, kas man tinka, o maisto kritikos portalas „Laukinės žąsys“ tapo prekės ženklu ir niekas nė iš tolo nepriartėja priėjo lyderio pozicijų.

Taip, mano stilius ir raiškos specifika man kainuoja gana daug: beveik negaunu valstybės užsakymų, kai kurie  stambūs prekių ženklai nenori savęs sieti su manimi, nes esu pernelyg kontroversiškas. Nieko baisaus. Mano situacija tokia, kai kiti žmonės šliejasi prie manęs, kad taptų žinomi ir pastebimi, o ne atvirkščiai.

Kad galėtum daryti tai, kas patinka, visų pirma reikia užsiauginti raumenis. Tik tada su tavimi skaitysis. Manęs net nebando kviesti dirbti už maistą, nes žino, kad aš dirbu taip, kaip man atrodo geriausia, tačiau vis tiek mane samdo rašyti ir kalbėti. Manau, kad tai didelis laimėjimas.

 O jei nėra tokios televizijos, kuri norėtų transliuoti tokią laidą, kokios aš noriu, tai aš pats padarysiu tokią laidą ir pats būsiu sau televizija, nes aš ne tam užsiauginau savo vardą, žinomumą ir autoritetą, kad mane pažintų gatvėje arba be eilės kur nors aptarnautų. 

Raumenys reikalingi tam, kad galėtum ką nors pakeisti į gera. Tegu ir ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Žurnalas ,,Valstybė"

Nuotr. iš asmeninio albumo













Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)