2020 m. gegužės 30 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Domas Šniukas. Amžiams sugrįžo į jaunystės Kauną. 3. Ačiū Jums, Brony ir Daneta, kad gyvenote ir dirbote Lietuvai!

Domas ŠNIUKAS, LŽS IR NŽKA NARYS


Raila_pas_5_didele_II.jpg


Prasidėjus Michailo Gorbačiovo inicijuotai perestroikai ir pastebimai atsileidus politiniams varžtams, prasidėjo intensyvus dialogas tarp Lietuvos ir jos išeivijos. LTSR žurnalistų sąjunga 1989 metų sausį atsisakė TSR raidžių ir SSRS žurnalistų sąjungos pavaldumo, pasiskelbė prieškarinės Lietuvos žurnalistų sąjungos istorijos ir tradicijų paveldėtoja. Buvau išrinktas jos pirmininku.





Raila_pas_6_II.jpg
Nutarėme 1990 m. vasarą Vilniuje sušaukti viso Pasaulio lietuvių žurnalistų forumą aktualiems Lietuvos reikalams, dvasiniams okupacijos padariniams aptarti. Greitai sulaukėme žinomų išeivijos žurnalistų, leidinių redaktorių pritarimo. Per tuometinę Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkę Rūtą Klevą Vidžiūnienę savo nuomonę perdavė ir Raila. Jis pritarė forumo idėjai, tik reikalavo, kad Lietuvos žurnalistai jame atsiprašytų už įvairų išeivijos ir jos žurnalistų niekinimą šaltojo karo metais.








Raila_pas._1_II.jpgParašiau laišką Railai ir po kokio mėnesio sulaukiau atsakymo. Taip prasidėjo mūsų nuoširdus bendravimas, kuris truko nuo 1990 m. kovo 2 iki 1997 m. kovo 25 d. – nepilno mėnesio iki jo mirties. 

Saugau net 77 laiškus, kurių dėka gana artimai pažinau šią plačiašakę asmenybę, kurie kartu liudija, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos leidykla išleido tris mano redaguotas Railos publicistikos knygas.

Raila pasiguodė, kad į Forumą atvykti jam neleido gydytojai. Supratęs, kad į Tėvynę jam gal nelemta grįžti fiziškai, labai norėjo grįžti dvasiškai, savo kūryba.

 „Atgimimo“ savaitraščiui pradėjo siųsti savo radijo apžvalgas, per Leoną Gudaitį ir kitaip užmezgė ryšius su „Vagos“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklomis, kurios netrukus išleido knygas „Kodėl antraip“ (1991), „Kitokios Lietuvos ilgesys“ (1993) ir „Kuo alsavom“ (1994).






Raila_pas_3_II.jpgB.Raila man išsitarė, kad atskirame aplanke turi sukaupęs nemažai medžiagos žurnalistikos klausimais. Pradėjau aktyviai įtikinėti šią medžiagą, kuri būtų naudinga Žurnalistikos instituto studentams, spaudos brolijai ir visuomenei, apdoroti ir išleisti. Bronys ryžosi, ir 1995 m. Vilniuje pasirodė itin originali knyga aliteraciniu pavadinimu „Rašalo ašaros“. 

Railai patiko mūsų bendravimas leidžiant čia knygą, tad per „Žurnalistikos“ leidyklą jis išleido dar dvi – „Nuo vakarykštės iki rytdienos“ (1996) ir „Liudytojo poringės“ (1997). Joms meniškus viršelius kūrė jau amžiną atilsį Romas Orantas.

Tuo metu asmeninis kompiuteris buvo retenybė, apie internetą tik buvome girdėję. Telefono ryšys brangus. Leisdami Railos knygas su autoriumi bendravome įprastu paštu, kuris irgi buvo nepatikimas, rankraščiai ateidavo šlapi, sulietais tekstais. 

Leidybinis darbas vien dėl to užsitęsdavo, nes į Los Anželą siųsdavome suredaguotus rankraščius, maketus, korektūras. Tiesa, iš to laimėjo epistoliarinis žanras. Laiškuose Raila tarp dalykiškų pastraipų įterpdavo autobiografiškų dalykų, įvairių įvykių vertinimų, replikų, vieną kitą paskalą apie žinomas moteris, kurios, abiejų vieningu sutarimu, į knygų puslapius nepateko.













Raila_pas_8_II.jpgMetams bėgant, jutau, kad Railos sveikata blogėja. Jis pasiguosdavo, kad iki juosmens (dvasiškai) yra visiškai sveikas, bet žemiau vis agresyviau puola liga. Matyt, nujausdamas, kad ji nepaleis, Bronys paskutines savo jėgas skyrė kūrybai, knygų laisvę atgavusioje Tėvynėje leidimui. 

Kadangi ir jo indėlis kovoje už šią laisvę buvo nemažas, norėjo, kad Lietuva jį prisimintų, jo veiklą vertintų ir gerbtų. Turėjo du operuotus pirštus, tad spausdinti mašinėle buvo sunku, retkarčiais iššokdavo ne ta raidė. Vis dėlto ta mašinėlė tarškėdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. 

Viename laiške Bronys rašė, kad Daneta jį labai bara už sveikatos netausojimą, už savotišką kūrybinį pamišimą, tačiau šiuo metu žurnalistika Broniui buvo svarbiau už gyvenimo skaitiklio parodymus. Tai jausdami, mes visais būdais spaudėme „Aušros“ leidyklą, kad ji kuo greičiau atspausdintų knygą „Liudininko poringės“.



 Kai signalinius egzempliorius nusiuntėme autoriui, jis atrašė: Kai grįžau iš ligoninės ir gavau tris naujas knygas, tai man buvo geriausias dvasinis maistas ir vaistas. Labai džiaugiuosi gražia knyga. Bebuvo likęs mėnuo gyventi, – Bronys Raila mirė 1997 m. balandžio 13 d. 
Už knygą „Rašalo ašaros“ Bronį Railą pristatėme Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premijai, ir ji 1995 m. buvo paskirta. 






Raila_pas_11_II.jpgRailai užsiminiau, kad norėtume jį pristatyti vyriausybiniam apdovanojimui. Tuo metu buvo kilęs triukšmas dėl Bernardo Brazdžionio apdovanojimo. Kadangi tada dar buvo hipertrofuotas politinis susiskaidymas, Prezidentu buvo Algirdas Brazauskas, o poetui pasirodė, kad apdovanojimas per menkas, atsisakė jį priminti. Raila savo seną draugą rėmė, tad atsargiai pažiūrėjo į mano pasiūlymą.


 Dar labiau jis pasišiaušė, kai, kai sužinojo, kokio laipsnio Gedimino ordiną pagal biurokratines taisykles jis gautų. Vis dėlto jis sutiko priimti DLK Gedimino komandoro kryžių, aiškindamas, kad derėjosi ne dėl savęs, o dėl žurnalistikos prestižo.



Jo žodžiais, valdžia turėtų suprasti, kad ne tik kariškiai ar valdininkai turi puoštis ordinais. Juk spauda pažadino tautą XIX a. pabaigoje, išeivijos spauda kovojo dėl okupuotos Lietuvos laisvės, o žurnalistai apskritai yra aktyvioji visuomenės dalis.






Pard._R._portr._II.jpg

1996 m. balandžio 13 d., per gimtadienį, Los Anželes lietuvių parapijos salėje įvyko iškilmingas aktas, kurio metu Lietuvos generalinis konsulas JAV Vytautas Čekanauskas įteikė Broniui Railai valstybinį apdovanojimą, o Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Karolis Milkovaitis perdavė Vinco Kudirkos premijos diplomą. 

Tų pačių metų rudenį Branys Raila ir jo giminė buvo pagerbta Plaučiškiuose, prie Railų gimtosios sodybos pastatytas atminimo koplytstulpis (autorius Egidijus Impolis). Po to sekusiuose laiškuose Raila neslėpė, kad šie Tėvynės pagarbos ženklai jam buvo malonūs, kad dabar dvasiškai jis iš tikrųjų yra grįžęs Lietuvon, nors niekada nesijautė iš jos išvykęs.










Tuo ir norėčiau baigti savo pranešimą, manau, išreikšdamas čia susirinkusiųjų jausmus:




Raila_pas_10_II.jpgAčiū Jums, Brony ir Daneta, kad buvote, kad gyvenote ir dirbote Lietuvai, kad išauginote dukras Neringą ir Undinę, kad turėjote jėgų sulaukti meto, apie kurį dieną naktį svajojote – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.

(Šie Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario, mūsų žiniasklaidos istoriko Domo Šniuko žodžiai buvo tarti 2015 06 26 Maironio lietuvių literatūros muziejuje Bronio ir Danetos Railų palaikų (urnose) palaidojimo Petrašiūnų kapinėse proga).




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)